Humoro apraiškos literatūroje

Nuo pat žmonijos pradžios humoras ir jo apraiškos literatūroje keitėsi daugybę

kartų. Jau Antikos laikais atsiradęs polinkis pasityčioti iš kitų buvo suvokiamas
kaip humoro apraiška, tačiau visuomenei tobulėjant, ilgainiui toks šaipymasis
pasidarė socialiai nebepriimtinas ir humoras imtas naudoti subtiliau. Kaip
matome, humoras egzistavo visais laikais, todėl jį galima pastebėti ir lietuvių
literatūros kūriniuose. Remdamasi Balio Sruogos romanu „Dievų miškas“ bei
Mariaus Ivaškevičiaus pjese „Madagaskaras“ bandysiu atskleisti, kaip lietuvių
literatūros kūriniuose vaizduojamos humoro apraiškos.
Visų pirma, humoras gali pasireikšti sudėtinguose, kritinėse situacijose kaip
priemonė, kuri padeda išlikti žmogumi, padeda nepalūžti. Tokia humoro apraiška
atsiskleidžia modernaus XX amžiaus rašytojo, egzistencialisto Balio Sruogos
memuariniame romane „Dievų miškas“, kuriame vaizduojamas tragiško likimo
žmogus, kuris išbandymo ir kančios akivaizdoje nepasidavė ir išliko dvasiškai
stiprus. Romanas „Dievų miškas“ – ne tik memuarų knyga, bet ir žmogaus
dvasios istorija apie jo išlikimą, jo dvasios bei kūno stiprybę žiauriomis
sąlygomis. Pagrindinis kūrinio veikėjas yra pasakotojas, kuris yra pats knygos
autorius. Balys Sruoga Antrojo pasaulinio karo metais kartu su kitais lietuviais
buvo suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos lagerį. Žiaurų šio lagerio
gyvenimą galėjo išgyventi tik morališkai stiprus žmogus, kuris geba į
negailestingas ar žiaurias situacijas pažiūrėti su humoru. Toks buvo ir Balys
Sruoga, kuris pasinaudodamas humoru „Dievų miške“ aprašė savo asmeninius
išgyvenimus. Pasitelkdamas humorą, jis pašiepė ne tik lagerį, jo pareigūnus ar
kalinius, bet netgi mirtį ir patį save. Biografinis kūrinio kontekstas pasakojimą
dar labiau daro įtaigesnį, tikresnį ir iškelia tikrąją vertybę – dvasios stiprybę.
Taigi, Balys Sruoga savo romane parodo, kaip, nepaisant jokių sunkumų, žmogus
pasitelkdamas humoru sugeba išgyventi ir išlikti stiprus.
Kita vertus, humoras gali padėti atskleisti asmens siekius ir poelgius. Apie
žmogaus kilnius norus humoro forma rašė žymiausias XXI amžiaus rašytojas,
prozininkas, dramaturgas Marius Ivaškevičius savo pjesėje „Madagaskaras“. Jis
tragiškus įvykius vaizduoja žaismingai, kartais net komiškai, o apie tautai
svarbius dalykus rašytojas kalba be išankstinių nuostatų, pasišaipydamas iš to,
kas atgyvenę, siūlo naują požiūrį. Pagrindinis šio kūrinio veikėjas Kazimieras
Pokštas troško perkelti Lietuvą į Afriką, Madagaskarą, kad tėvynei netektų
kentėti dėl kaimyninių šalių keliamos agresijos. Kazimiero Pokšto prototipas yra
Lietuvos geografas, keliautojas, visuomenės veikėjas Kazimieras Pakštas, kuris
taip pat turėjo idėją perkelti Lietuvą į Afriką. Suvokiame, jog ši idėja yra kvaila,
tačiau ji atspindi nuoširdžius siekius dėl tėvynės, nes Pokštas ieško lietuvių
tapatybės ir bando ją išsaugoti. Jis suvokia save kaip tautos gelbėtoją, tačiau jis
yra vaizduojamas komiškai, nes giliai tiki savo mitais ir nesuvokia, jog jie
utopiški. Ši pjesė parašyta humoro forma, nes iš tiesų noras perkelti Lietuvą į
kitą žemyną ne tik skamba kvailai, bet yra ir neįmanomas. Taigi, Marius
Ivaškevičius savo pjesėje parodė, kad humoras gali daug daugiau nei individas
įsivaizduoja, kad humoras skirtas ne tik pasišaipymui, bet ir gražių, kilnių, nors
ir neįgyvendinamų minčių išreiškimui.
Akivaizdu, jog humoras ir jo apraiškos literatūroje vaizduojamas labai skirtingai,
tačiau kita vertus, turi ir panašumų. Balio Sruogos romane „Dievų miškas“
humoras padeda paslėpti baimę, siaubą, padeda išgyventi nelengvomis ar net
žiauriomis sąlygomis. Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje humoro forma įprasminami
kilnūs žmogaus siekiai, net jei jie ir neįmanomi. Tačiau nepaisant to, abiejuose
šiuose kūriniuose humoras atlieka tą pačią funkciją – padeda išreikšti jausmus,
emocijas, išgyvenimus.
(505 žodžiai)