Savęs pažinimas literatūroje

XVIII a. pabaigos XIX a. pradžios vokiečių literatūros klasikas, humanistas, vienas iš

svarbiausių švietimo epochos rašytojų J. V. Gėtė filosofinėje dramoje „Faustas“ nagrinėja
žmogaus būties ir savęs pažinimo temas. Šiame kūrinyje atsispindi paties autoriaus gyvenimo
prasmės ir atsakymų į egzistencinius klausimus paieškos. Dviejų dalių filosofinėje dramoje
sukaupta rašytojo viso gyvenimo patirtis – šio kūrinio antrąją dalį J. V. Gėtė užbaigė tik po
šešiasdešimties metų pats būdamas garbingo amžiaus. Pagrindinis dramos herojus Faustas –
senatvės sulaukęs viduramžių mokslininkas, negali pasitenkinti knygose sukaupta išmintimi,
kuri, deja, negali atskleisti pasaulio paslapčių ir atsakyti į daugelį su žmogaus būties esme
susijusių klausimų. Abejonės – tai Fausto veiklos variklis. Faustas abejoja enciklopedijų
tomuose ir moksliniuose veikaluose sukauptų žinių verte, trokšta viską patirti, išbandyti ir
pajausti pats. Fausto ir Mefistofelio dialoge išryškėja pagrindinis herojaus gyvenimo tikslas –
savęs ir pasaulio pažinimas. Dėl šio siekio pagrindinis herojus ryžtasi parduoti savo sielą
velniui Mefistofeliui, kuris mainais žada visus pasaulio malonumus, o kai Faustas bus
galutinai patenkintas, pasiims jo sielą. Faustas tiki, kad patyręs viską, ką gali pasiūlyti
pasaulis, jis pagaliau sugebės pažinti save ir suvoks pasaulio būties prasmę. Darydamas
klaidas ir viską išmėgindamas herojus formuoja savo asmenybę, artėja savęs pažinimo link.
Taigi, J. V. Gėtė filosofinėje dramoje „Faustas“ vaizduoja žmogų, kuris siekia pažinti save
remdamasis ne knygine išmintimi, o asmeninėmis patirtimis.
*Pauliaus prasta pastraipa neverta dėmesio :‘(
 Savęs pažinimas literatūroje

Vienas svarbiausių švietimo epochos vokiečių literatūros klasikas, humanistas, filosofas

J. V. Gėtė filosofinėje dramoje „Faustas“ nagrinėja savęs ieškojimo temą. J. V. Gėtė „Faustą“
kūrė apie šešiasdešimt metų, rašydamas šį kūrinį jis pats ieškojo atsakymų į klausimus apie
gyvenimo prasmę bei savęs pažinimą. Pagrindinis dramos veikėjas Faustas vaizduojamas
kaip pagyvenęs viduramžių mokslininkas, pavargęs nuo knyginės išminties ir to, ką žmonės
jau žino. Faustas trokšta patirti, pažinti gyvenimo esmę, tačiau net magija, kurios jis griebėsi
praradęs viltį, nepadeda surasti laimės. Šunimi pasivertęs velnias Mefistofelis pasiūlo sandėrį
nusiminusiam Faustui: Mefistofelis vykdys visas Fausto užgaidas ir sieks jį patenkinti, o kai
tai bus įvykdyta, mokslininkas ištars „Sustok, akimirka žavinga“ ir velnias pasiims jo sielą.
Su Mefistofelio pagalba Faustas patiria įvairių dalykų, tačiau vis dvejodamas jis negali atrasti
to, kas jam suteiktų džiaugsmo. Neilgai trukus Faustą aplanko nauji jausmai – gaivališka
meilė. Tačiau šio kūrinio kulminacijoje, kai jo mylimoji patenka į kalėjimą, o Faustas
atvyksta jos gelbėti, mokslininkas suvokia, kad meilė nėra jo aistra, nes mylėdamas turi
atsisakyti kitų savo troškimų bei laisvės. J. V. Gėtė puikiai pavaizduoja Fausto dvejones, jis
nežino, ar tikrai nori būtent to, ko siekia, tačiau tik klysdamas šio kūrinio herojus vis labiau
pažįsta save ir supranta, ko trokšta jo širdis. Taigi, J. V. Gėtė savo kūriniu atskleidžia, jog
klysdamas žmogus tobulėja, jo jausmai keičiasi ir jis gali labiau pažinti save.

*Visas dėmesys turi būti skirtas šiai tobulai pastraipai, dieviško rašinio įsikūnijimui >:(