Romantizmas – Maironis

Realizmas – Biliūnas
Jurgis Kunčinas

Meilė gali pasireikšti įvairiausiomis formomis: patrioto meilė gimtajai žemei, šilumą
skleidžiantiems namams, kuriuose gimė ir augo, dažnai meilė suprantama kaip
pasiaukojimas dėl artimų žmonių, atsakomybė prieš šeimą bei jaučiama pareiga ja
rūpintis, o dar dažniau meilės samprata tapatinama su glaudžiu ryšiu, užmegztu su
sielai artimu žmogumi, kuris gali tapti ilgalaikiu, kartais net amžinu, gyvenimo
palydovu, kūrybos įkvepėju, meninių idėjų realizavimo skatintoju, žmogumi, kuriam
skiriami tyriausi, nuoširdžiausi jausmai, o gyvenimas be jo tampa sunkiai
įsivaizduojamas.

Romantizmo laikotarpiu, kuomet buvo skelbiamos patriotizmo ir nepriklausomybės

idėjos, idealizuojamas tėvynės grožis ir romantinė tėvynės meile, tautos ir valstybės
garbė, bei pabrėžiama, jog kiekviena tauta – unikali, nepakartojama, o jos kultūra yra
savaip įdomi ir vertinga, iškilo svarbiausias lietuvių romantizmo atstovas, savo kūryba
padėjęs formuotis lietuvių tautinei savimonei, skatinęs laisvės ir nepriklausomybės
siekius, aukštinęs lietuvių kultūrą, gamtą, sujungęs didingą, garbinamą praeitį su
dabartimi, “aušrininkas” bei “varpininkas” 19 a. II pusės – 20 a. I pusės poetas
Maironis. Nors tautos dainiumi vadinamo poeto kūryboje sutelpa tiek asmeniniai
žmogaus išgyvenimai, savita dvasinė patirtis, tiek individo saviraiška, daugiausiai
vietos užima patriotiniai eilėraščiai, kuriuose Maironis siekė sutalpinti visą Lietuvos
patirtį,istoriją, tapusią ikvėpimo šaltiniu, skatinusią mąstyti apie tuometinę varganą
šalies padėtį, tad apie ką jis berašytų, jo kūrybos esmė viena – gimtosios šalies,
Lietuvos, meilė. Nuo vaikystės diegta meilė tėvynei, kalbos, rašto, kultūros
puoselėjimas bei garbinimas, ypatingai spaudos draudimo laikotarpiu, kuris vertė
priešintis sąmoningus, tautinę savimonę puoselėjančius inteligentus, skatino ir poetą
Maironį garbinti savą šalį daugelyje eilėraščių, diegti suvokimą, jog tėvynės laisvę
reikia ne tik branginti, bet už ją ir kovoti, todėl Maironis, kaip ir būdinga Romantizmo
epochos poetams, daug rašė apie tėvynės istoriją bei praeitį, idealizavo kovotojus už
laisvę, ypatingai domėjosi viduramžių istorija ir šlovino senosios praeityje buvusios
valstybės didybę. Atsigręžti į praėjusius amžius skatino noras pažinti savo tautos
dvasią, suvokti jos istorinį likimą, o tautos istorijos reflektavimas yra viena iš esminių
Maironio kūrybos atramų. 13-14 a. kovų su kryžiuočiais laikotarpis vis dar primena
Lietuvą kaip drasių, pasiaukojančių žmonių kraštą, už kurį tūkstančiai patriotų padėjo
galvas, todėl Maironio kūryboje yra aprašomi mūšiai, atnešę garbę pasiaukojusiems
lietuviams. Vienas iš Maironio eilėraščių – “Milžinų kapai” atveria istorinį herojiškos
praeities puslapį, kuriame labiausiai iškeliamos aršios lietuvių kovos su kryžiuočiais ir
lietuvių meilė tėvynei, tokia stipri, jog dėl jos verta paaukoti net gyvybes. Kapai –
kadaise buvęs mūšio laukas, milžinai – kovoje už tėvynę, gyvybes paaukoję žmonės,
savo drąsa prilyginami milžinų galybei. Eilėraštis pasakoja didvyrišką praeities istoriją,
ugdo patriotinius jausmus, meilę ir tikėjimą, o laikas jame pereinamasis – pradedama
nuo didingos praeities :aršaus mūšio apsiniaukusią, užtemusią naktį, liepsnojančių
miškų ir girių, dėl meilės tėvynei kovoje pasiaukojusių žmonių, kurių “Tik kūnų
šimtai,/ suvartyti keistai/ ilgai, dar ilgai ten ilsėjos”. Ir taip pereinama prie dabarties
-minima vieta, kurioje, tikima, ilsisi dėl tėvynės galvą padėję milžinai, o pro
paslaptingą, legendomis apipintą kapavietę baugu praeiti net drūtiems vyrams – taip
išreiškiama pagarba žmonėms, kadaise iš meilės drąsiai gynusiems tėvynę. Taigi tokią
meilės sampratą, pasiaukojimą bei drąsą ginti tėvynę, jos kultūros saugojimą,
praeities idealizavimą, iškelia romantikas, tautos atgimimo dainius Maironis,
kiekviename žmoguje žadinęs meilę tėvynei, skatinęs tautą atgimti ir gražinti Lietuvai
garbingus, didingus, kadaise ją garsinusius laikus, kuomet ji buvo visų mylima, o
svarbiausia – laisva, bei verčia suvokti, jog tėvynės ateitis priklauso nuo ją mylinčios
tautos.

Kiek vėliau, meilės tėvynei samprata praplėčiama iki meilės artimam žmogui, su
kuriuo kuriamas bendras šeimyninis gyvenimas, siejami ateities planai bei svajonės,
trokštama dalintis laime ir džiaugsmu, o 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje tokįą
idilišką dviejų žmonių meilę vaizduoja lietuvių literatūroje psichologizmą įvedęs,
realizmo atstovas Jonas Biliūnas, kuris rodo pavyzdingą, pasitikėjimu, pagarba,
rūpesčiu ir ištikimybe pagrįsta mylinčių žmonių šeimyninį gyvenimą apysakoje
“Liūdna pasaka”.Iš apysaką sudarančių dviejų dalių pirmoji – lyrinė įžanga “Baltasai
šešėlis”, kuria kreipiamasi į mylimą moterį Ramūtą, grįžtama į jaunystę,
nerūpestingumą primenančias dienas, tačiau gailimasi, kad pasakotojas ir Ramūta
anksčiau nepažinoję vienas kito, nes dabar jaučiama artėjanti mirtis, pabrėžiamas
gyvenimo laikinumas ir trapumas, vaizduojamas ir traukinio, kaip greit prabėgančio ir
nesustojančio gyvenimo, motyvas. “Baltasai šešėlis” – autobiografinis kūrinys, nes šią
apysaką Biliūnas rašė Zakopanėje, sunkiai sirgdamas, jausdamas artėjančią gyvenimo
pabaigą, beveik nebesikeldamas iš lovos ir kartais pats negalėdamas rašyti, todėl
diktuodavo jį slaugiusiai ištikimai žmonai Julijai, kurią Biliūnas vadino Ramūta,
minima ir “Liūdnos pasakos” įžangoje. Nors rašytojas pasaulį paliko būdamas vos 28-
erių, jo intensyvų, kūrybingą, tačiau anksti nutrūkusį gyvenimą nušvietė mylima
žmona, kuri rašytojui buvo ir artimiausia draugė, supratusi jo siekius, pasirinktą
gyvenimo būdą, ir ištikima moteris, nušvietusi paskutines Biliūno gyvenimo dienas,
kuomet jis kovojo su liga ir mirtimi, saugojusi nuo rūpesčių, globojusi ir teikusi vilties.
Toks mylinčios, pasiaukojančios meilės įvaizdis perkelia ir į antrąją dalį, “Liūdną
pasaką” , kurioje pasakojama dramatiška Juozapotos ir Petro Banių gyvenimo istorija,
o jos centre – nesavanaudiškai mylinčios, savą laimę aukojančios moters paveikslas
bei jos psichologinės būsenos kontrastas, parodantis, kaip mylimo vyro Petro
išėjimas į miškus kovoti prieš kazokus paveikia Juozapotą bei jos pasaulio suvokimą.
Apysakos pradžioje Juozapotą matome energingą, jaunyste spinduliuojančią moterį,
kuri sieja ateitį su vyru Petru, o iki pilnos laimės ji labiausiai trokšta susilaukti vaikų.
Savos žemės, laisvės ir šeimos sukūrimas – tuometinio žmogaus siekiamybė, o to
siekiantys Juozapota ir Petras savo atsidavimu ir tikslais vienas kitam kuria idealios
šeimos sampratą, tobulos ateities viziją, rodo pavyzdingos meilės pavyzdį.
Juozapotos vyras Petras – tautos gynėjas, patriotizmo puoselėtojas, suprantantis, kad
jo asmeninė laimė priklauso ir nuo tautos gerovės, kuri gali būti pasiekta visiems
lietuviams priešinantis su ginklu rankose, tačiau jo išėjimas visiems laikams pakeičia
Juozapotos gyvenimą : kadaise meile ir atsidavimu spinduliavusios akys dabar niūrios
ir pilkos, be gyvybės, o jauname veide nebepasirodanti šypsena išduoda Juozapotos
sielos skausmą. Nesulaukusi savo vyro ir mieste pamačiusi kartuves, kurioms
pasmerkti buvo visi carinei rusų valdžiai pasipriešinę žmonės, Juozapota pamažu
praranda sveiką protą, neberanda nusiraminimo ir paguodos. Tai, kad Juozapota,
praradusi mylimą vyrą ir saugius, kadaise laimės židiniu buvusius namus, negalėjo
susitaikyti su praradimu ir tapo ubagėle, parodo ją kaip rūpestingą, atsidavusią ir
pasiaukojančią vieninteliam vyrui savo gyvenime moterį, kurios besąlygišką meilė ją
nuvedė pražūtin, o jos vyrą Petrą iškelia kaip siekiantį aprūpinti savo šeimą, tačiau
tuo pačiu labai trokštantį laisvės ir geresnio gyvenimo, dėl kurio jis ryžtasi paaukoti
net savo gyvybę, patriotą. Ši apysaka iškelia amžinos meilės, pavyzdingos šeimos
portretą, kurį negrįžtamai sugriauna istorinės aplinkybės, ir parodo, jog vienos
didžiausių gyvenimo vertybių yra ištikimybė ir meilė artimam žmogui, bei pabrėžia,
kaip besąlygiškai mylimo žmogaus netekimas gali paveikti mylinčio žmogaus sąmonę,
kuomet žmogaus, su kuriuo buvo kuriami bendri ateities planai ir šeimyninio
gyvenimo vizija, nebėra.

Meilę moteriai, tačiau jau visai kitokią, aistringą, desperatišką ir neįmanomą, tačiau
pranokstančią banalią kasdienybę, vaizduoja pirmasis vakarietiško tipo rašytojas
profesionalas, vienas autentiškiausių savo laikmečio kūrėjų Jurgis Kunčinas, kurio
lietuvių prozos viršūne laikomas 1993 metais išleistas romanas “Tūla” -
autobiografinis kūrinys, turintis prototipiškus veikėjus. Per du mėnesius parašyta
apysaka, vėliau virtusi romanu, gimė iš meilės Tūlos prototipui, Gražinai Jaronytei,
kurių vos dvi savaites besitęsusi, tačiau atmintyje visam gyvenimui išlikusi meilės
istorija primena bevardžio valkatos ir mylimosios Tūlos meilę. Romane aprašomas
bohemiškas bevardžio pasakotojo, girtuoklio, valkataujančio inteligento, poeto
gyvenimas sovietmečiu Vilniuje, klajojant po senamiesčio gatveles, Užupį, Šv. Onos,
Bernardinų bažnyčias. Benamis poetas – buvęs universiteto auklėtinis, perspektyvus
kultūros žmogus, tačiau pasirinkęs užribio valkatos gyvenimo būdą kaip maištą prieš
sovietmečio santvarką – gyvenimą to žmogaus, kuris nusivylęs, pasibaisėjęs
vyraujančia ideologija, asmens teisių niekinimu, panieka kultūros žmonėms. Kad
pasakotojas visiškai nepražūsta lemia jo gyvenime staiga atsiradusi meilė Tūlai-
paprastai, meniškos sielos subtiliai merginai, kuri susijusi su daugialypiais jausmais,
kunkuliuojančiu svaiguliu, kūno ir sielos išsilaisvinimu . Kad ir kokias prieštaringas
emocijas sukeltų benamio bohemiečio elgesys ir pasirinkimas valkatauti, jo
kreipimaisi, išpažintys Tūlai yra jautriausios romano dalys, kuriomis kuriamas trapus
ir tyras paprastos moters, tapusios pasakotojo įkvėpimu ir mūza, portretas. Nors yra
įprastą matyti ištikimybe, pasitikėjimu pagrįstą meilę, besitęsiančią visą gyvenimą,
Kunčinas visiškai pakeičia meilės sampratą ir labai atitolsta nuo Biliūno “Liūdnos
pasakos”, kurioje pagrindiniai meilės aspektai – ištikimybė, pasiaukojimas ir amžinos
meilės ilgesys. Tačiau ir vaizduojami laikmečiai yra visiškai skirtingi: Juozapotos ir
Petro gyvenamasis laikotarpis – carinės Rusijos priespauda kaime, kuomet mylimas
Juozapotos vyras su ginklu rankose išeina kovoti į miškus prieš kazokus, trokšdamas
savos žemės ir laisvės, o “Tūla” – Vilniaus senamiestis sovietmečiu, Kunčino veikėjų
gyvenimo būdas neatsiejamas nuo bohemos vertybių, pavojingos laisvės
pasirinkimo, įkvėpimo ieškojimo visuomenės paraštėje. Nors girtuoklio pasakotojo ir
jo mylimosios Tūlos istorija trunka vos savaitę ir pasakotojas neduoda atsakymų,
kodėl mylintys žmonės negali būti kartu ir nieko nedaro, kad pasipriešintų Tūlos tėvų
norui išskirti ją ir bevardį valkataujantį poetą, prisiminimai ir akimirkos, praleistos
kartu Tūlos skurdžiame bute, įsimena visam gyvenimui ir, pasak pasakotojo, tai
laimingiausios jo gyvenimo akimirkos, padedančios taikstytis su sunkia kasdienybe ir
neprarasti vilties. Pasakotojo meilė – harmonijos pagrindas, išniekinto žmogaus
akivaizdoje vienintelė ori laikysena, nes net nematydamas Tūlos, o galiausiai - jos ir
netekęs, jos nepamiršta, visa jo poezija, laiškai skirti Tūlai, o jo įsivaizduojamas
pasivertimas šikšnosparniu, kad aplankytų Tūlą, rodo, jog pasakotojo meilė padeda
pakylėja jį virš kasdienių momentinio džiaugsmo momentų, padeda jam išlikti savimi,
jį verčia svajoti, nepasiduoti gniuždančiai beprasmybei. Kunčino romane nebelieka
tradicinės meilės sampratos (ištikimybės, amžinos meilės ir pasiaukojimo),
pasakotojas, vedamas kūniškų potraukių, malonumo, atsiduodamas akimirkos
jutimams, myli neįpareigojančiai, leidžia laiką ne su viena moterimi ir gyvena tokį
gyvenimą, kuris veda į pražūtį, čia meilė – neįmanoma, gniuždanti, kupina vienatvės,
klajonių ir nerimo, tačiau tuo pačiu pakylėjanti virš skaudžios, beprasmiškos
kasdienybės, leidžianti patirti visišką sielų suartėjimą su kitu žmogumi ir sulaikanti
nuo pražūties.