Ar tautos praeitis svarbi dabarčiai?

Šiais ekonomiškai sunkiais laikais tenka susidurti ir su tokiais asmenimis, kurie dėl geresnės
gyvenimo kokybės ar geresnio uždarbio išsižada savo tautos ir tėvynės. Galbūt taip nutinka, nes žmonės
nebejaučia didelės meilės gimtinei (dar vadinamos patriotizmu) arba artimo ryšio su kitais tautiečiais.
Patriotizmas ir bendrumo jausmas yra neatsiejami nuo tautos istorijos, todėl gal būtent savos istorijos
nežinojimas ir lemia nemeilę savo kraštui.
Tautos praeitis yra svarbi žmogui, nes ugdo patriotizmą. Žavėdamasis savo tautos istorija
asmuo yra įkvepiamas praeities didvyrių, todėl jam yra lengviau nepasiduoti iškylantiems sunkumams.
Patriotizmo lietuvių tautai bandė įkvėpti vienas žymiausių romantizmo krypčiai priklausančių poetų
Maironis, kuris ir pats buvo labai patriotiškas (rašė laikraštyje „Aušra“ bei prisidėjo kuriant Lietuvos kalbos
teisių atkūrimo sąjungą, dalyvavo Berno konferencijoje kaip Lietuvos delegatas). Jo eilėraščiuose „Milžinų
kapai“, „Aš norėčiau prikelti“, „Nebeužtvenksi upės“ ir daugelyje kitų, Lietuva yra vaizduojama kaip neeilinių
herojų kraštas su nuostabia gamta, žmonės raginami ginti ir saugoti gimtinę. Galima manyti, kad poetui
pavyko pakurstyti tautiškumą lietuvių širdyse, nes kito garsaus rašytojo Vinco Mykolaičio Putino
psichologinio romano „Altorių šešėlį“ pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris Maironį laikė savo idealu ir norėjo
tapti tokiu pat geru poetu. Ne tik Maironis buvo patriotinių jausmų puoselėtojas, bet ir LDK poetas Jonas
Radvanas. Jo herojiniame lotyniškame epe aprašytos Lietuvos pergalės Livonijos kare, tuometės Lietuvos
aukštuomenės puoselėta valstybinė ideologija, valstybės geografinis, istorinis, kultūrinis vaizdas, Mikalojaus
Radvilos Rudojo asmenybė vertė tuometinę visuomenę didžiuotis savo kilme. Tokie autoriai prisideda prie
tautos patriotizmo ugdymo, šlovindami jos praeitį.
Praeitis yra ne tik istoriniai įvykiai, bet ir papročiai bei tradicijos, kurios padeda žmonėms
jaustis vieningiems. Pats Mikalojus Daukša savo „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ retoriškai klausė ar yra
tokia tauta, kuri neturėtų tėvų žemės, papročių ir kalbos. Juk dažnai asmenims sunku gyventi svetur būtent
todėl, kad jie nesupranta svetimos kultūros ir negali ten pritapti. Tautos atstovai supranta vienas kitą, nes
praeitis juos vienija. Papročių tema rašė prozininkas ir dramaturgas Romualdas Granauskas novelėje
„Duonos valgytojai“. Kūrinyje aprašomas duonos kepimo ritualas tačiau svarbi ne pati tradicija, o žmonių
kepančių ir valgančių duoną santykiai. „Duonos valgytojų“ veiksmas vyksta sovietinės okupacijos metu,
tačiau kaimo žmonės neatrodo paveikti sovietinės kultūros. Jie kaip ir seniau susirenka valgyti duonos,
palaikydami paprotį, nors taip nusižengia okupacinei ideologijai. Panašiai svetimai kultūrai priešinamasi ir
kitame R.Granausko kūrinyje „Jaučio aukojimas“, kuriame pagonių žynys, prašomas vieno pamario kaimo
gyventojų, paaukoja jautį, nors tai yra draudžiama krikščionybės skleidėjų. Taip jau yra, kad kaimo
gyventojų protėviai buvo pagonys ir pagoniški dievai ir deivės jiems buvo daug maloningesni nei rūstus
krikščionių Dievas, todėl jie verčiau rizikuoja būti nubausti, bet neatsisako savų tradicijų. Taigi, tautos
istorija yra stipri jėga, kuri skatina žmones laikytis savų papročių, taip juos vienydama.
Apmąsčius visus teiginius, galima pasakyti, kad praeitis ir šiais laikais yra aktuali. Ji vienija
tautą ir ugdo meilę tėvynei. Žinodamas tautos istoriją žmogus atranda savyje jėgų kovoti su iškylančiais
sunkumais, o vienybė padeda juos greičiau nugalėti.

469 žodžiai