Rašinys

Kuo tautos praeitis svarbi dabarčiai?

Tauta – žmonių bendruomenė, turinti bendrą kalbą, istoriją, kultūrą,
bendrus tikslus. Praeitis – svarbiausias dalykas, vienijantis tautą. Lietuvių praeitis
nebuvo lengva. Teko kovoti ne tik dėl žmonių, valdžios ar turto, bet ir dėl kalbos,
rašto, lietuvybės. Praeitis parodo lietuvių tautos darbštumą, vieningumą,
išryškina vertybes – kalbą, raštą, darbo svarbą. Šių laikų žmogus apie šalies
istoriją mokosi nuo mažų dienų, ją nagrinėja, gilinasi į istorine kovas, laimėjimus
ir praradimus. Kyla klausimas – kuo tautos praeitis yra svarbi dabarčiai?
Pirmiausiai, praeitis parodo savo gimtosios kalbos puoselėjimo svarbą.
Kiekvienas individas privalo gerbti savo kalbą, raštą. Jau nuo pradinių klasių
vaikai yra pažindinami su Lietuvos istorija. Sužino apie kovotojus, kurie kovojo
dėl lietuvių kalbos išsaugojimo. Tai ugdo vaikų vertybes – dėkingumą, pagarbą.
Lietuva išgyveno daug sunkių etapų. Vienas jų – po Liublino unijos gresiantis
sulenkėjimas. Patys lietuviai išsižadėjo savo kalbos, laikė ją prasčiokiška ir ėmė
kalbėti lenkiškai. Tai pastebėjo pirmųjų LDK lietuvišku knygų autorius,
humanistas, švietėjas, kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių Mikalojus Daukša.
Autorius išvertė „Postilę“ ir parašė „Prakalbą į malonųjį skaitytoją“. Prakalba
buvo parašyta lenkiškai, nes kreiptasi į bajorus, kurie lietuvių kalbą laikė
prasčiokiška. Prakalbos kulminacijoje Mikalojus Daukša įvardina kalbos
praradimo pasekmes: „Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina,
pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir
gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi
gyvybę ir garbę.“ Autorius prakalboje skatina bajorų neatsisakyti lietuvių kalbos,
nes be jos nebus vienybės, santaikos, gerovės. „Prakalba į malonųjį skaitytoją“
šių laikų žmogui parodo, kaip svarbu yra puoselėti ir didžiuotis savo kalba.
Skaitydamas kūrinius, kuriuose įvardinama grėsmė lietuvių kalbai, individas
susimąsto apie tai, kokia lietuvių kalba yra didinga, svarbi ir kiek įveikusi. Šie
aspektai žmogų priverčia gerbti, saugoti lietuvių kalbą. Taigi praeitis šiuolaikinei
asmenybei parodo gimtosios kalbos saugojimo ir puoselėjimo svarbumą.
Taip pat praeitis skatina neprarasti vilties, motyvuoja siekti savo tikslų.
Iškilus sunkumams individas dažniausiai jaučiasi beviltiškai, pasiduoda ir
nepasiekia savo tikslo. Skaitydami istoriją, literatūra matome daug pavyzdžių, kai
iškilus sunkumams lietuviai nepasidavė ir kovojo dėl savo žodžio, rašto, kalbos
laisvės. Jų užsispyrimas, ryžtas ir darbštumas įkvepia šių laikų žmogų. Puikus
pavyzdys poetas, publicistas, vertėjas, tautinio sąjūdžio idealogas, laikraščio
„Varpas“ redaktorius, Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka. Įvėptas Motiejaus
Valančiaus drąsos ir ryžto, idėjos nepasiduoti ir kovoti dėl savo kalbos, perskaitęs
Jono Basanavičiaus slaptai leistą pirmąjį lietuvišką laikraštį „Aušra“, V. Kudirka
nusprendė tęsti jų darbus ir burti tautą, skatinti dirbti ir kovoti dėl tėvynes ir jos
kalbos išsaugojimo. Vincas Kudirka išleido laikraštį „Varpas“ ir jo pirmajame
numeryje išspausdino savo eilėraštį „Varpas“. Jame skatino žmones dirbti,
nepasiduoti, tautos žadinimą pavaizdavo varpo skambesiu: „Užgaudė varpas
liepimu aiškiausiu, / Tarytum jisai žmogaus lūpas gavo: / Kelkite, kelkite, kelkite,
kelkite.“ Laikraštyje pabrėžiama darbo tėvynės labui svarba. Viltį praradę, caro
priespaudoje esantys, gimtąja kalba skaityti ir rašyti negalintys lietuviai buvo vėl
motyvuoti kovoti ir nepasiduoti. Tokie pavyzdžiai šiuolaikinį žmogų priverčia
susimąstyti, kad lietuvių tauta yra ryžtinga ir užsispyrusi. Pasisėmęs įkvėpimo iš
tautos praeities individas pradeda vėl kovoti dėl savo tikslų. Istorija moko, kad
reikia kovoti dėl savo teisių, tikslų, ir norų. Taigi žmogus iš praeities pasisemia
motyvacijos ir vilties.
Apibendrinama galiu teigti, kad tautos praeitis yra labai svarbi
šiuolaikiniam žmogui. Iš praeities įvykių pasimokome, semiamės idėjų,
suprantame, kokia svarbi yra tėvynė ir jos kalba, surandame motyvacijos.
Lietuvių tauta visada buvo darbšti, drąsi ryžtinga, kovinga. Būtent šios savybės
padėjo lietuviams išsaugoti savo tautą. Literatūra ir istorija primena, kad galime
pasimokyti, pasisemti idėjų, motyvacijos, kad yra svarbu branginti ir saugoti savo
kalbą.
555 žodžiai
Teiginiai: 1. Pirmiausiai, praeitis parodo savo gimtosios kalbos puoselėjimo
svarbą.
2. Taip pat praeitis skatina neprarasti vilties, motyvuoja siekti savo
tikslų.
Pasiremta M. Daukšos „Prakalba į malonųjį skaitytoją“ ir V. Kudirkos „Varpu“
Daug konteksto apie Liublino uniją, bajorus, M. Valančių ir J. Basanavičių