1

Maironis

Asmenybė
1. Maironis (tikroji pavardė Jonas Mačiulis) gimė 1862m. Svarbiausias lietuvių romantizmo atstovas. Maironis sukūrė aukštąjį
poezijos stilių. Tai idealizuojantis kalbėjimas, aiškus, pakilus, vengiantis visko kas šiurkštu, vulgaru.  Jo įkvėpėjai buvo A. Mickevičius
ir A. Baranauskas. Maironis apie A. Baranauską yra pasakęs: „Tai tikras mūsų poezijos perlas. Be jo gal ir mūsų nebūtų buvę…”
Pirmasis lietuvis, kuris savo kūryboje pradėjo nagrinėti universalias problemas.

Maironis savo gyvenime patyrė keturis smūgius:

1) „Dieviškoji tremtis“- Kaip rašytojas jis sudievintas, negali daryti to, ko galbūt norėtų. Žmonių akimis jis nepriklausė niekam, jam
nebuvo rastą vietos jų tarpe.
2) „Litvomanija“- Maironis rašė lietuvių kalba, o tai jam užkirto kelią į vyskupystę, kuri buvo viena iš pagrindinių poeto ambicijų.
3) Poezijos reikšmės ir vertės laikymas abejotina.
4) Maironio nusivylimas nepriklausomybę atgavusios tautos abejingumas.

2. Maironis reiškėsi kaip poetas, istorikas bei politikas. Buvo pramintas Lietuvos dainiumi. Jo talentas universalus, daug apimantis:
jungiantis lyrinį eilėraštį, dainą, poemą, istorinę dramą, vertimus ir apmąstymus apie istoriją ir literatūrą. Iš jo eilėraščių galima atkurti
Lietuvos laiką – nuo mito iki istorijos. Maironis sugebėjo savo kūryboje sujungti etninės lietuvių kultūros (žemdirbių patirties, liaudies
kūrybos) ir europinės (krikščioniškosios kultūros) tradicijas, nutiesti tiltą tarp praeities ir savojo laiko – XIXa. pabaigos ir XXa. pradžios.

3. Rinkinys “Pavasario balsai“ yra svarbiausia knyga lietuvių lyrikos istorijoje, jos pasirodymo metai-1895- reikšminga data Eilėraščiuose
„Lietuvis ir giria“. „Uosis ir žmogus“ įprasmintas archajinis žmogaus ir medžio ryšys, žmogaus ir medžio sugretinimas. Vėliau atrastume
mitinius ( labai senus, kuriais nors požiūriais besikartojančius) vaizdinius, atskleistus baladėje „Jūratė ir Kastytis“. Praeitis herojiška- tai
būdinga romantizmui. Dabartis problematiška ir skaudi. Pvz., eilėraštyje „Skausmo balsas“ atsiskleidžia skaudus poeto santykis su
nepriklausoma Lietuva.

Epocha
Lietuvoje tai tautinio atgimimo laikas, kai carinės Rusijos sudėtyje esančioje Lietuvoje nelegaliai buvo platinamas laikraštis
„Aušra“, kai knygnešių dėka plito draudžiama spauda lietuvių kalba. Tuo metu šviesuoliai kvietė aukotis tautiečius visuomenės
idealams, dirbti tautos labui, apginti nepriklausomybę. Maironis neliko abejingas ir įsitraukė į Sąjūdžio veiklą. Patriotiniais
eilėraščiais jis žadino lietuvių tautinę savimonę, kvietė į kovą už tėvynės laisvę, todėl Maironio kūryba buvo reikalinga tautos
dvasiai kelti. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Užtrauksim naują giesmę“ reiškiamos tautos atgimimo idėjos, skelbiamas permainų metas:
„Ne taip giedosim kaip lig šiolei,/ Kitas mąstysime dūmas.“ Jame skatinama įsitraukti į kovą už tėvynę: „Uždekim meile sau
krūtinę!/ Į kovą stokim milžinais!“
Literatūros srovė
Lietuvoje romantizmas susijęs su XIX a. nacionalinio išsivadavimo judėjimu ir tautinės savimonės stiprėjimu. Ryškiausias
ankstyvojo lietuvių romantizmo atstovas – Simonas Daukantas, sukūręs savo istoriniuose darbuose romantizuotą pagoniškos
Lietuvos paveikslą ir nulėmęs lietuviškojo romantizmo vertybinę orientaciją (davęs pradžią miško, kaip tautos galybės,
metaforai). XIX a. lietuvių literatūroje romantizmas susipynęs su klasicistiniais* ir sentimentalistiniais* švietėjiškos estetikos
bruožais. Pirmojo ryškaus romantinio poeto Antano Baranausko poema Anykščių šilelis sukurta kaip elegiška* pražuvusio miško
grožio (daukantiškos prasmės paradigma) vizija XIX a. pab. iš Aušros formuotos nacionalinio pasipriešinimo aplinkos išaugo
Maironis, ne tik susintetinęs visas nacionalines romantizmo tendencijas, bet ir išreiškęs plačią Rytų Europos „tautų pavasario“
išsilaisvinimo ideologiją eilėraščių rink. „Pavasario balsai“. Jo poezijoje romantizmas pasireiškė patriotiniais motyvais ir
specifiniu lyriniu balsu, tobula menine forma, kurią lėmė skambaus dainiško folkloro ir klasikinės poetikos tradicijų jungtis.
Romantizmo paveikta XIX a. lietuvių literatūra „pirmąkart sąmoningai atsigręžė į tautos būties, istorijos, kultūros ir kalbos
klodus kaip į kūrybos šaltinį“ (Vytautas Kubilius). Joje susiformavo „tautinio romantizmo“ tipas, artimas natūrinio romantizmo
koncepcijai, nepadaręs ryškesnio antiklasicistinio estetinio perversmo ir palikęs tai atlikti XX a. I pusės neoromantikams,
modernizavusiems literatūrą ryškiu romantizmo estetikos pagrindu.

Sentimentalisitiniai bruožai – švelnumas, jausmingumas

Klasicistiniai bruožai – sekimas antikos literūros kūriniais kaip pavyzdiniais.

Elegiška – liūdna, graudi

 2

Grožinė kūryba

1)"Trakų pilis"
Elėraštis su svarbiais Lietuvos istorijos momentais, beveik legendiniais Kęstučio, Birutės, Vytauto vardais, be galo įspūdinga
savo geografine padėtimi. Ir sunku jį geriau panaudoti, negu tai yra padaręs Maironis. Šiame eilėraštyje vietoj lakoniško, net
kiek sausoko grafiško piešinio- įvykio pasakojimo- čia iškyla vieno objekto paveikslas, atskleidžiamas jo individualus
konkretumas ir jame glūdinti vidinė prasmė.
Pirmajame posme išryškėja kuriamo vaizdo dviplaniškumas. Po griūvančių, pelėsiais ir kerpe apaugusių pilies sienų paveikslą
ryškėja kitokio jos vaizdo kontūrai, sukeliami tai epiteto ("Trakų štai garbinga pilis!"), tai antitezės ("Jos aukštus valdovus
užmigdė kapai, o ji tebestovi dar vis"). Kituose dviejuose posmuose šiedu motyvai vystomi atskirai, supriešinami vienas su kitu,
o eilėraštis baigiamas antitezės sukeltais išgyvenimais: didingos praeities vizijos pažadintas susiajudinimas išsilieja elegišku,
beviltišku paskutiniųjų eilučių mostu.
Nei eilėraščio tema- praeities ir dabarties kontrastas, - nei tos temos sukeliamos emocijos ano meto literatūroje nebuvo
naujiena. Bet naujas dalykas buvo šios medžiagos traktavimo poetiškumas, sugebėjimas įkvėpti jai gyvybę ir prasmę, paversti ją
pastoviu simboliu, apimančiu vieną iš Lietuvos istorijos momentų. Ir šiandien Trakų pilies mums nebeįmanoma įsivaizduoti
kitaip, negu ją mums yra nupiešęs Maironis.
2. „Lietuva brangi“
Eilėraštyje kalbama tiek apie Dievą, tiek apie gamtą ir tautiškumą. Paprastasis labiausiai akcentuojamas ir iškeliamas kaip
didžiausia vertybė: Tik brangią kalbą tėvų pamynę/Jie mūsų širdis mažai ką riša. Pabrėžia tuo metu sulenkėjusią dvarininkų
kalbą. Bet taip pat eilėraštis kupinas meilės gamtai. Gamtą poetizuota epitetais: „puikūs slėniai sraunios Dubysos“, „…juosta
juosia žaliąsias pievas“. Maironis gamtą įvardija konkrečiais vietovardžiais: Dubysos slėnis, Nevėžis. O Dievas čia minimas kaip
visa ko kūrėjas, „…tamsus Nevėžis… banguoja vagą giliai išrėžęs; jo gilią mintį težino Dievas“. Lietuviškumo esmę geriausiai
suprasime atsiminę istorines aplinkybes. Žinoma, kad tuo metu Lietuva buvo okupuota carinės valdžios. Tuo metu buvo
uždrausta lietuviška spauda. Rusai kaip įmanydami stengėsi paimti į savo rankas valdžią. Savo kalbos ir papročių išlaikymas, tai
buvo vienintelis kelias lietuvių tautybei išlaikyti.
3. „Kur bėga Šešupė“
Tema: Meilė tėvynei
Pagrindinė mintis : Tėvynę bei jos praeitį privalome branginti.
Eilėraščio vertybes : didinga istorinė praeitis, gamtos grožis.
Erdvė: Lietuvos kraštovaizdis
Eilėraščio žmogus – objektyvus stebėtojas, matantis viską iš šalies, tikras tėvynės patriotas.
Eilėraštį sudaro šeši šešių eilučių posmai. Pirmuose dviejuose apsakoma Lietuvos erdvė :
„Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka/ Ten mūsų tėvynė graži lietuva;“
Maironis atskleidžia ryšį tarp kraštovaizdžio (bėga, teka upės) ir kultūros (šneka broliai, skamba daina). Jis pirmas pateikia
poetinį sodybos vaizdą : „Kur žemčiūgai, žalios rūtos, kur raiba gegutė,/ Ten tėvynė, ten sodybos, ten sena močiutė.“ Toliau
klausiamąją intonacija, klausimų pakartojimais primenami metų laikai(reikšmingi nuo Donelaičio), apibendrinamas laikas:
„Mums savo tėvynė graži visados“. Ketvirtu posmu sustiprinamas istorinis laikas, jo vieta geografinėje erdvėje, kraštovaizdyje.
Tėvynė yra sava, jos žemė aplaistyta prakaitu, sava ir jos istorija, kelianti jausmus stiprinanti atsiminimą : „Ar šviečia mums
saulė, ar orai aptemę,/ Tu mūsų brangiausia prabočių šalis!/ Čia prakaitu mūsų aplaistyta žemė, / čia tiek atminimų atranda
širdis!
Istorinė praeitis, didvyriški jos momentai, Maironiui ypač reikšmingi. Jis kalba apie praeitį su pasididžiavimu, aukštindamas
protėvių žygius, jų šlovę: „Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo,/ Ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus“. Laisvė iškeliama kaip
svarbiausia kovų argumentas : „Čia bočiai už laisvę tiek amžių kariavo“.
Apibendrindamas galiu pasakyti, kad Maironis eilėraščiais sukūrė poetinę istoriją ir poetinę geografiją bei žadino meilę tėvynei.

Kultūriniai kontekstai:

Kitų autorių kūriniai

Istorijos dinamikos pajutimu alsuoja ir eilėraštis "Miškas Ūžia". Jo motyvas- miško ir Lietuvos gyvenimo sugretinimas- turi lietuvių
literatūroje tradicijas, kurios savo ruožu siejasi su bendresnėmis romantizmo tendencijomis. Tiesa, Maironio eilėraštyje miško ir
Lietuvos paralelė, savo prasme artima Daukantui ir Baranauskui, transponuota į grynai lyrinę plotmę. Poetui rūpi ne vaizdas, bet
pati paralelė, pats sugretinimas "Miškas verkia didžiagirių:/ Baisūs kirviai jas išskynė;/ Verkia Lietuva didvyrių:/ Jų neprikelia
tėvynė."
 3

Istorinis kontekstas:

Lietuvos nepriklausomybė.

Straipsniai. Jų mintys

Sigitas Geda „Paskutinysis iš titanų”. Straipsniu noreta pasakyti, kad laimė, Maironis spėjo kiekvienam žmogui laiko apibrėžtoje
dramoje sukurti idialų tėvynės Lietuvos, jos žmonių, gamtovaizdžių, istorinių žygių paveikslą.
Alfonsas Nyka-Niliūnas „Maironis likimo paraštėje” Straipsnis, apie keturius Maironio gyvenimo nusivylimus. 1. Maironio ir jį supančių
tautiečių susvetimėjimas. 2. Dėl „litvomanijos” prarasta galimybė tapti vyskupu. 3. Jo poezijos ir asmenybės nepripažinimas. 4. Maironio
nusivylimas nepriklausomybę atgavusia Lietuva.
Tomas Venclova „Laimei Maironis”. Straipsnis apie Maironio nuopelnus Lietuvai. Sraipsniu norėta pasakyti, kad Maironis Lietuvoje
iškėlė literatūra iki pasaulinių standartų, sukūrė tobulus poetinio pasakymo būdus, paruošė Lietuvą nepriklausomybei. Poetas parodė
tikrąjį lietuvių kalbos grožį, ir tik dėl Maironio mūsų literatūra nebenyksta ir nebeišnyks.

Kūrybos aktualumas šiandien:

Maironio pasakyta frazė: „Paimkim arklą (darbą), knygą (kalbą ir istorija) , lyrą (kultūra) ir eikim Lietuvos keliu“ yra aktuali ir dabar.
Kalbant apie mūsų šiandieninę laisvą, bet merdėjančią valstybę šią frazę galimą interpretuoti labai įvairiai. Juk šalį varginą ne darbas,
emigracija, žmonių kultūrinis pasyvumas, o juk ,atrodo, Maironis nurodė mum tiesos kelią, kurį ,dėja, pamiršome.

Samprotavimo rašinio temos:

a) Ar mes vis dar suprantame tėvynės reikšmę? (M. Daukša, V. Krėvė)

b) Ar patriotizmas, tėvynė ir kalba yra neatsiejami dalykai? (M. Daukša, V. Kudirka)

Literatūrinio rašinio temos:

a) Kaip rašytojų kūryboje vaizduojama tėvynė? (A. Baranauskas, S. Daukantas , S.Nėris)

b) Gamta ir tėvynė lietuvių poezijoje. (A. Baranauskas, M. K. Sarbievijus)

Dovydas Gudžiūnas