Gyvybės vertė literatūroje

Balys Sruoga, XX amžiaus vidurio poetas, dramaturgas, prozininkas,

memuariniame romane ,,Dievų miškas” aprašo gyvybės vertę antrojo pasaulinio
karo metais. Tuo metu Lietuva buvo hitleriškos Vokietijos ir Sovietų sąjungos karo
zona. 1943 metais, rašytojas buvo suimtas vokiečių, kaip įkaitas ir išvežtas į
Štuthofo koncentracijos stovyklą, prie Gdansko. Įspūdžiai koncentracijos
stovykloje įkvėpė parašyti nuo ankstesnių kūrinių besiskiriantį, ironijos persmelktą
atsiminimų knygą, tad grįžęs per porą mėnesių parašė memuarus „Dievų miškas“.
Kūrinyje yra pasakojama apie lietuvius kalinius, kurie buvo suimti ir uždaryti į
lagerį, dėl jų pačių „apsaugos“, nors iš tikrųjų juos trėmė, dėl to, kad nekiltų
sukilimas prieš vokiečių valdžią. Romane su kaliniais yra elgiamasi žiauriai. Kaliniai
yra skriaudžiami ir fiziškai, ir emociškai, nes juos keikia ir žemina. Kaliniai sulysę,
klipatos, drabužiai suplyšę, klumpės per didelės, nutrinančios kojas. Kaliniai
jaučiasi alkani, pavargę, išsekę. Lagerio valdžiai nerūpi nei fizinė, nei psichologinė
kalinių būklė, juk lagerio valdžios tikslas yra palaužti, paniekinti, nukankinti
stovykloje esančius kalinius. Visi kaliniai badavo, nes iš maisto kurį pristatydavo į
lagerį, jiems likdavo tik likučiai, kurių nepasisavindavo valdžia, kadangi lagerio
aukštesnieji mėgo geresnius maisto produktus pasisavinti dėl savęs. Kaliniai buvo
skirstomi į dvi grupes, pagal jų amatą: naudingus – tai žmonės, kurie gali dirbti
fizinį darbą, arba moka gaminti alų ir nenaudingus – tai meniškos prigimties
žmonės, kurie negalėjo dirbti fizinių darbų. Galų gale su kaliniais elgiamasi žiauriai,
nes mirtis lageryje yra netekusi paslapties ir ypatingumo, nes ji yra kasdieniška.
Lagerio valdžia visada skaičiuoja mirusiuosius ir jeigu neranda tikslaus skaičiaus,
kitas kalinys turi mirti, kad skaičius būtų teisingas. Taigi galima teigti, jog gyvybės
vertė antrojo pasaulinio karo metais buvo vertinama nuliui, nes žmonės buvo
žudyti, dėl menkiausių dalykų.