TEKSTO INTERPRETACIJA

Vincas Mykolaitis – Putinas „Tarp dviejų aušrų“

Vincas Mykolaitis – Putinas – XXa. Pradžios lyrikas, prozininkas, literatūros

tyrinėtojas. Savo ilgą gyvenimo kelią nuėjo svarstydamas, rinkdamasis. Žymiausias eilėraščių
rinkinys yra „Tarp dviejų aušrų“. Jis priskiriamas ankstyvajai Vinco Mykolaičio – Putino kūrybai.
Rinkinyje vyrauja simbolizmui būdingas dualistinis pasaulis. Tai galime įžvelgti ir eilėraštyje „Tarp
dviejų aušrų“.
Eilėraščio pavadinimas nusako laiką. Tai – naktis./Minties šuolis. Geriau sekantį
sakinį rašyti skliausteliuose./ ( Apie Vincą Mykolaitį – Putiną yra sakoma, kad jis – gęstančios
saulės ir brėkštančio ryto poetas). Lyrikui, kaip simbolistui – romantikui, šis paros metas buvo
mėgstamiausias – kada atsiveria nežinomi būties toliai, kada žmogus atviresnis pasauliui, labiau
pažeidžiamas, daugiau mąstantis, svarstantis, pasineriantis į svajones, savianalizę. Naktis eilėraščio
žmogui yra tarsi jausmų katalizatorius.
Pirmajame posme akivaizdi horizontalė(kokia? St), kuri tęsiasi ir antrajame posme.
„Visareginčios akys“ žavisi pasauliu žvelgdamos į jį (Į ką? St. ) iš bokštų. Pasaulis atrodo lyg
pasaka. Toks palyginimas nurodo lyrinio subjekto būseną. Lyrinis „aš“ – apimtas ekstazės. Tolimas
vaizdas, atvira, neaprėpiama erdvė paliečia eilėraščio žmogaus jausmus, lyg sužadina viduje
besislepiančią neramią sielą. Jis (kas? Lyrinis vaizdas ar subjektas? St) žavisi vienatve. Pabrėžtina ir
tai, kad čia išryškėja Vincui Mykolaičiui – Putinui būdingas vaizduojamojo pasaulio ypatumas. (čia
geriau brūkšnys, padaryti vieną sakinį;išventum St klaidos) Tai harmonijos siekimas, norėjimas
jausti „vientisą būtį“.
Antrajame posme lyrinis subjektas nustoja idealizuoti pasaulį. Taip nejučia išnyksta ir
pasakiškoji (-a) nuotaika. Kaip opozicija rytuose besiartinančiai šviesai, atsiranda vakarų
atošvaistos. Šviesą galėtume susieti su nauju gyvenimu, troškimais, harmonijos siekiu. O atošvaitos,
atgyjančios „kaip seniai girdėtų giedojimų aidai“, simbolizuoja esamus lyrinio subjekto vidinius
neramumus, amžinus ir neišsprendžiamus būties klausimus. (Minties šuolis) O gal praeities
atgarsiai nepalieka? Vien žodžių junginys „giedojimų aidai“ parodo skausmingą neramumą. Visa tai
( Kas visa tai? Gal pakaktų tik ,,tai“?... ST) būdinga Vinco Mykolaičio – Putino simbolistinei
lyrikai. Jo kūryboje vyrauja vertikalė, vaizduojanti du priešingus pasaulio polius: žemę ir dangų,
buitį ir būtį. O tarpe įkurdinamas žmogus, siekiantis ištrūkti iš kasdienybės nelaisvės. Įvyksta (kur?
Kada?- neaišku.St) konfliktas tarp įžvalgaus proto ir romantinio polėkio.
Paskutiniajame eilėraščio posme matome lyrinį „aš“ žemiškajame pasaulyje,
žvelgiantį abejingai, dvejojantį. Eilėraščio žmogui visa tai (kas? St) atrodo sunkiai suvokiama:
„daiktai kaip blankūs šešėliai“, „...ir tu nebežinai, kokiu vardu juos vadinti“. Toks pasaulio
regėjimas, (geriau brūkšnys) tarsi vizija, primena V. Mačernio kūrybą. Įvardžiu „tavo“ poetas kalba
lyrinios subjekto vardu, taip bandydamas priartėti prie skaitytojo. Tarsi norėdamas parodyti, kad
kiekvieno žmogaus būties esmė yra panaši. Gyventi, svajoti, kentėti, blaškytis ir mirti.
Personifikuota būtis yra lyg antrasis veikėjas, dalyvaujantis eilėraštyje.
Taigi, Vinco Mykolaičio – Putino eilėraštyje vyrauja filosofiška (-inė) nuotaika. Čia
apmąstomas nuolatinis konfliktas tarp harmonijos ir disharmonijos. Poetas svarsto, bando aiškintis,
apimti žmogaus būties visumą, pažvelgti į ją iš šalies, kosminėje perspektyvoje. Tai buvo (St)naujas
ir svarbus lietuvių poezijos patyrimas.

/ Gintarė/