Viljamas Šekspyras. Sonetai.

Paruošė lietuvių kalbos mokytojai Vilija Mataitė (Kauno VDU „Rasos“ gimnazija) ir
Mindaugas Grigaitis (Kauno Senamiesčio progimnazija)
Viljamas Šekspyras (1564-1616)

http://www.youtube.com/watch?v=uQTAUZOsbEA
Viljamas Šekspyras (1564-1616)

 Viljamas Šekspyras (angl. William Shakespeare) –

anglų rašytojas, poetas ir dramaturgas.
 Šekspyras laikomas vienu iš svarbiausių anglų ir
Vakarų Europos rašytojų.
 Sukūrė apie 2000 naujų anglų kalbos žodžių bei
frazių.
 Viljamo Šekspyro tėvas buvo pasiturintis miestietis,
pirštinių meistras, tikriausiai dar prekiavęs odomis ir
vilna.
 Viljamas Šekspyras (1564-1616)

 V. Šekspyras mokėsi „Gramatikos mokykloje“, kur buvo

dėstomos lotynų ir graikų kalbos, retorika, logika, istorija.
 Ten ir susipažįsta su antikiniais autoriais bei susidomi
literatūra.
 1592 m. atvyko į Londoną, kur vaidino, daug rašė scenai.
Manoma, kad teatre Šekspyras išbandė įvairias profesijas
– buvo sufleriu, režisieriaus padėjėju, perdirbinėjo kitų
rašytas pjeses, galiausiai pats pradėjo kurti dramos
veikalus.
 Viljamas Šekspyras (1564-1616)

 1594 m. Šekspyras kartu su savo kolegomis subūrė

naują trupę – „Lordo Šambeliono žmones“. Grupės
populiarumą lėmė Šekspyro dramos.
 „Lordo Šambeliono žmones“ vertino karalienė Elžbieta
I, jie kartais buvo kviečiami į jos rūmus vaidinti. 1599 m.
trupė pasistatė teatrą „Globe“.
 Šekspyras taip įvardijo šio teatro credo : „Visas pasaulis
- scena, o žmonės - tik aktoriai. Kiekvienas turi savo
vaidmenis. Ir per gyvenimą suvaidina jų ne vieną“.
 Kūrybos bruožai

 Šekspyro kūryboje slypi didžiulė visos žmonijos

patirtis. Jis kalba ne tiek apie visuotinius dalykus
(tauta, Dievas, istorija), bet apie asmeninius
žmogaus išgyvenimus ir jo vidinio pasaulio
prieštaringumą.
 Tai renesanso rašytojas, jo kūrybos centre yra
žmogus.
 Juntamos ir baroko nuojautos: žmogus yra
prieštaringas, išgyvena daug nepaaiškinamų jausmų,
iš kurių stipriausi yra bėgančio laiko jausmas ir
mirties baimė.
 Šekspyro sonetai

 Šekspyras šias idėjas išreiškė savo sonetuose.

 Griežtos sandaros keturiolikos eilučių
eilėraštis.
 Jam būdingiausi meilės ir filosofiniai motyvai.
 Tai naujo tipo eilėraštis, kurio gana griežta
forma buvo patogi išreikšti ne tik jausmus, bet
ir apmąstymus.
 Sonetas komponuojamas kaip skirtingų temų,
jausminių ar dvasinių būsenų sugretinimas,
supriešinimas.
 Šekspyro sonetų temos

 Sonetų lyrinis „aš“ yra pasišventęs

nesavanaudiškai meilei ir draugystei.
 Dvasios aristokratiškumas, savo principų
laikymasis yra didžiausia vertybė.
 1 - 126 sonetai yra skirti poeto bičiuliui.
 Tikra draugystė lyriniam „aš“ yra vertybė:
išdavystės, apkalbos, prisitaikėliškumas yra
smerkiami kaip netoleruojamos blogybės.
 Šekspyro sonetų temos

 Kita svarbi tema – grožis ir meilė.

 Jo įsitikinimu, grožis žmogui yra duotas gamtos, bet jį
pajusti galima tik mylint.
 Sukuria naują, renesansui nebūdingą moters
paveikslą. Renesanso autoriai idealizavo meilę, ją
laikė aukščiausia buvimo forma. Šekspyras pirmasis
atskyrė meilės jausmą nuo jos objekto.
 Sonetuose dažnai kalbama apie tamsiąją damą.
 Šekspyro sonetų temos

 Viena yra mylėti, bet kita, kai meilė įsikūnija

konkrečiame žmoguje. Tuomet ji susiduria su
šiurkščia tikrove ir gali skaudinti.
 Tamsioji dama – tai aistros ir kūniškų instinktų
paženklintas moteriškumas. Ji traukia lyrinį
subjektą savo fiziniu grožiu, bet nebeteikia
dvasinės palaimos, nes juos jungia tik fizinė
trauka, kuri bloškia žmogų į egoizmą ir norą
užvaldyti kitą.
 Šekspyro sonetų temos

 Taigi meilės jausmas yra dvilypis: šalia dvasinės

meilės egzistuoja neapykanta, eilėraščio
žmogus niekina save patį, kad negali atsispirti
instinktui žavėtis neištikima, dvasiškai skurdžia
moterimi.
 Šekspyras vienas pirmųjų parodė prarają tarp
meilės idealo ir realiame žmoguje įsikūnijusios
meilės.
 Šekspyro sonetų temos

 Vėlyvuose sonetuose vyrauja bėgančio laiko ir

mirties tema.
 Sonetams yra būdingas struktūravimas pagal
gamtos ciklą: diena-naktis, žiema-pavasaris ir
pan.
 Gausu gamtos įvaizdžių, kuriais perteikiamas
gyvenimo ir žmogaus laikinumas.
 Laikinumas kelia nerimą, bet jis gali būti
įveiktas kūryba. Kūryba suvokiama kaip
pergalė prieš mirtį.
 1 sonetas
Iš gero medžio laukiam atžalos,
Kad ji pratęstų mirštantį jos grožį.
Nuo rudenio šalnos nuvyto rožė,
Bet greit kita jos vietoj suliepsnos.

O tu, susižavėjęs savimi,

Eikvoji tuščiomis brangiausią lobį,
Lyg meilės priešas, tu jos turtą grobi
Ir savyje vien sau jėgų semi.

Tu, šio pasaulio žiedas išdidus,

Pavasario skelbėjas trumpaamžis,
Tu kaip šykštuolis, viską pasiglemžęs,
Patsai save skriaudi, skriaudi kitus.

Nenešk į grabą dovanos retos,

Kurią gavai iš motinos gamtos.
 Klausimai

1. Kokia šio eilėraščio tema (išrinkite iš mūsų

užrašytų)? Argumentuokite .
2. Paaiškinkite eilučių „O tu, susižavėjęs savimi,
/Eikvoji tuščiomis brangiausią lobį“ prasmę.
3. Ką reiškia dovanos metafora paskutinėse eilutėse:
„Nenešk į grabą dovanos retos,/ Kurią gavai iš
motinos gamtos.“
 5 sonetas
Bemiegis Laikas dirba pamažu
Ir rodo mums didingą savo meną.
Bet tai, kas akiai miela ir gražu,
Šiame pasauly neilgai gyvena.
 
Žiūrėk, pirmųjų šalčių genama,
Žalioji vasara nuo mūsų bėga...
Jau atslenka tylom gūdi žiema
Ir beria mums į veidą šaižų sniegą.
 
Tiktai kvapnių žiedų laki dvasia,
Mažoj stiklinėj celėj uždaryta,
Tau primena kas vakarą, kas rytą,
Kaip tu džiaugeisi saule laukuose.
 
Prarado gėlės grožį trumpalaikį,
Bet sielą jo nevystančią išlaikė.
 Klausimai

1. Kokios temos dominuoja šiame sonete?

2. Raskite gamtos ciklo motyvą ir paaiškinkite
jo prasmę.
3. Paaiškinkite paskutinių eilučių prasmę:
„Prarado gėlės grožį trumpalaikį,/ Bet sielą
jo nevystančią išlaikė.“