Juozas Tumas-Vaižgantas

Pristatymą parengė Liveta Malcevičiutė

• Baigęs Daugpilio realinę gimnaziją įstojo į Kauno kunigų
seminariją.

• Grįžusio į Lietuvą J. Tumo kunigavimas primena odisėją: trylika

metų vaikomas po tolimiausius užkampius valdžios ir vyskupijos
vyresnybės persekiojamas, jis nenustojo dirbti tėvynei.

• Įsteigė, redagavo, platino katalikišką leidinį „Tėvynės sargas“.

• Sulaukęs spaudos grąžinimo 1904 m. Tumas rūpinosi steigti

lietuviškas mokyklas, 1905 m. organizavo lietuvišką valsčiaus
savivaldybę.

• 1918 m. pavasarį kunigas Tumas grįžo į Vilnių. Netrukus miestą

užėmė bolševikai.

1869-1933
• „Aš buvau gyvas - lietuvių reikalais", - sakė
apie save.
• Gindamas asmeninį apsisprendimą dirbti
išvien su visais, jei tik tas darbas neš
naudos Lietuvai, Vaižgantas ne kartą įrodė,
kad jo žodžiai nesiskiria nuo darbų. Būti
tarp žmonių, nuoširdžiai mylėti tuos,
kuriems tarnauji, žinoti, kad esi naudingas
visuomenei, jam, kunigui, buvo didžioji
gyvenimo prasmė, o giedra nuotaika,
pozityvus mąstymas - jaunatviškos
energijos šaltinis. „Sprogstantis
optimistas", - taip Vaižgantą apibūdino V.
Krėvė.
• Vaižgantas mirė 1933 m., palaidotas Kaune,
Vytauto bažnyčioje, kurioje ilgą laiką
darbavosi.
APYSAKA „DĖDĖS IR DĖDIENĖS“
TEMATIKA – pasakojimas apie trijų žmonių –
Severjos, Mykoliuko ir Rapolo Geišės – likimą,
nulemtą socialinės tikrovės bei charakterio
ypatybių.

PROBLEMATIKA – kodėl žmogus susitaiko

su lemtimi, nekovoja už savo laimę? Kodėl
jautrus, darbštus žmogus yra išnaudojamas?
Ar gali žmogus pasipriešinti blogiui? Ar
pasyvus žmogus gali būti gerbiamas? Ar
gindamas savo laimę gali įstengti pasipriešinti
visuomenės nustatytoms taisyklėms,
istorinėms aplinkybėms, lemiančioms žmonių
santykius?
PASAKOTOJAS IR JO VEIKĖJAI
• Apysakoje dominuoja pasyvumas.
• Gamtos jausmo Vaižganto veikėjai irgi beveik
neišgyvena, nes patys yra „stiprios gamtos stiprūs
padarai“. Kad siela ieškotų gamtoje kokio nors atbalsio,
reikia refleksijos - gebėjimo suprasti ir matyti save iš
šalies, o apysakos veikėjai šios savybės neturi.
• Pasakotojas teisina savo veikėjų primityvumą, nes
grožisi jų natūralumu, spontaniškumu.
• Net ir įsijausdamas į veikėjų išgyvenimus pasakotojas
nesitapatina su jais, priešingai - neretai vertina ironiškai.
• Pasakotojas kalba apie baudžiauninkų gyvenimą
prisimindamas pavyzdžių iš Biblijos, lygindamas savo
veikėjus su Europos literatūros personažais, kartais
nuklysdamas į didmiesčio gatves, kur cypia tramvajai,
įpindamas ne vieną tarptautinį žodį. Tokio pasakotojo
iki Vaižganto lietuvių literatūroje nebuvo.
MYKOLAS ŠIUKŠTA
• Visažinis pasakotojas pristato Mykoliuką. Šis apysakos
veikėjas nuolankus, darbštus, tylus ir vienišas, tačiau
geba prakalbinti smuikelę, grodamas tą pačią melodiją
išgauna įvairiausius jos atspalvius. Jo gyvenimą
nušviečia meilė Severiutei, gražiausiai kaimo merginai.
Meilė priverčia susimąstyti apie savo gyvenimą, tačiau
Mykoliukas supranta, kad nieko negalėtų mylimajai
pasiūlyti, nes pats nieko neturi, kad ją vesdamas
nuskriaustų brolio vaikus. Mykoliukas tyliai susitaiko su
savo likimu, tampa Dzidoriumi Artoju, kuriam ištekėjusi
Severja tarsi neegzistuoja – meilę jai nešiojasi širdy.
SEVERJA PUKŠTAIČIA
• Severiutė, nors ir mylėjo Mykoliuką, tačiau
kaip ir jis, nesipriešina likimui. Spiriama
giminių ir tėvo išteka už daug vyresnio
Rapolo Geišės. Severjos charakteris
sudėtingas – ji patiria daug skausmo, keičiasi:
mirus vyrui, rodos, nebemato gyvenimo
prasmės, pradeda vagiliauti, vis dažniau
užsuka į karčemą. Tačiau apysakos pabaigoje
ir Severja susitaiko su savo likimu – tampa
dėdiene.
RAPOLAS GEIŠĖ
• Rapolas Geišė, užbūręs Severiutės
širdį, iš pradžių atrodo už visus
apysakos veikėjus pranašesnis,
galingesnis, bet po baudžiavos
panaikinimo netekęs vietos dvare
sugrniūžta, glaudžiasi pas brolį. Jis
vengia darbo, nes nepratęs dirbti,
mieliau bendrauja su vaikais.
 IDEALIZUOJAMIEJI TAUTOS BRUOŽAI - TVIRTYBĖ, DARBŠTUMAS,
SIELOS LIŪDESYS

Literatūros tyrinėtojai Vaižgantą dažnai vadina tautinio charakterio vaizduotoju. Kokį lietuvį regi
apysakos „Dėdės ir dėdienės“ pasakotojas?
• Pirmiausia fiziškai stiprų, sveiką, tvirtą, ištvermingą.
• Riebumas - vienas svarbiausių lietuvių portretinės charakteristikos bruožų. Jei tik pasakotojas
sako „gražus“, čia pat priduria ir „riebus“.

• Kitas pasakotojui svarbus lietuvių bruožas - darbštumas.

• Mykoliukas ir Severja nuo aušros ligi sutemos darbų sūkuryje.
• Vaižgantas laiko lietuvius darbščia tauta

• Melancholija ir liūdesys - būdinga lietuvio savijauta.

 VAIŽGANTO KŪRYBOS REIKŠMĖ

Lietuvių etninis charakteris ir tautinė savimonė Vaižgantui

buvo svarbiausias kūrybos šaltinis. Pasak jo, gimtojo kaimo
moraliniai pamatai - būdo švelnumas, širdies gerumas - yra
didžioji lietuvių dvasios ir kultūros stiprybė. „Mums,
daugiau romantikams, negu praktikams“, būdingas
žvelgimas į pasaulį dvasios akimis, daiktų ir įvykių
suvokimas „gyvu jausmu“. Kaip ir Vincas Krėvė,
Vaižgantas kūrė tautos charakterio ypatingumo mitą, pats
tuo mitu tikėjo ir jį gynė.