Kuo svarbios žmogui vaikystės patirtys? (Šatrijos Ragana, J.

Savickis)

Kiekvienas žmogus, taip pat ir vaikas gyvenime trokšta laimės. Deja, laimė priklauso
ne tik nuo norų, ypač, kai kalbama apie vaikus. Vaikai yra tiesiogiai priklausomi nuo savo tėvų, ir
gali džiaugtis tie, kuriems pasisekė gimti darnioje ir mylinčioje šeimoje. O kas, jei nepasisekė?..
Lietuvių poetas Justinas Marcinkevičius yra pasakęs, kad „ visa ko pradžia yra ten, toli vaikystėje,
kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad jo rankos ir širdis privalo
ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir
sunkiausia pareiga.“ Neabejoju šios poeto minties teisingumu ir grįžtu prie klausimo, kuo svarbios
žmogui vaikystės patirtys.
Skausminga vaikystė neabejotinai gali traumuoti vaiką visam likusiam gyvenimui,
kompleksai, atsiradę žmogaus gyvenimo pradžioje, sunkiai pasiduoda gydymui. Kartais, kai
sutinkame piktą ir kerštingą žmogų, mums atrodo keista, kodėl jis taip nedorai elgiasi, kodėl turi
tiek pykčio ir neapykantos kitiems. Ar nereikėtų tokio elgesio priežasčių ieškoti, kaip sako Just.
Marcinkevičius, „ten, toli vaikystėje”?.. Ir iškart atminty iškyla lietuvių prozos novatoriaus,
brandaus modernisto Jurgio Savickio novelė „Kova”, kurioje kaip tik ir vaizduojamas vaikas,
neturėjęs normalios vaikystės. Tiesiog regime vaiką, trokštantį, kad jo šeima būtų tokia kaip visų.
Anot literatūros kritiko D. Saukos, novelė yra apie nuodėmingą mamaitės grožį, dėl kurio vaikas
susiremia su sau nelygiu priešu – linksmais sugėrovais, motinos gundytojais. J. Savickis kūrinyje
vaiką net pavadina „nebepataisomu fantastu“, nors šio noras yra toks paprastas - šeima, tokia kaip
visų... O ir berniuko tėvas, turintis būti jam pavyzdžiu, yra tiesiog girtuoklis. Akivaizdu, kad
kitiems visiškai paprastas noras novelės vaikui tampa nepasiekiama fantastika. Sunku pasakyti,
kokių nuoskaudų į gyvenimą išsineš šis berniukas, bet tikėtina, kad nebus labai mielas ir paslaugus
kitiems. Taigi vaikystė, jei ji nėra pasakomis apsuptas nostalgiškas laikas, didele dalimi lemia vaiko
ateitį: kokiu žmogumi jis užaugs, tai yra tik jo asmeninis pasirinkimas - ar jis norės būti toks kaip
jo tėvai, o galbūt užsispirs ir įrodys visiems, kad žmogus nebūtinai turi kartoti savo tėvų klaidas.
Tačiau, be abejo, vaikystė gali būti ir labai šviesi, pilna nuostabiausių prisiminimų,
apgaubta namiškių meilės ir rūpesčio. Tokią vaikystę turėjęs žmogus paprastai būna pozityvus ir
geranoriškas kitų atžvilgiu. Toks žmogus turi puikų pavyzdį, kaip kurti ir savo šeimą, kaip auklėti
savo vaikus, kaip jais rūpintis. Toks žmogus geba užjausti kitą ir visada nušluostys ašarą net
nepažįstamam, tiesiog gatvėje sutiktam vaikui. Būtent tokią šviesią ir jaukią vaikystę apysakoje
„Sename dvare” vaizduoja romantinės pasaulėjautos, krikščioniškosios pasaulėžiūros kūrėja
Šatrijos Ragana. Aštuonmetės kūrinio veikėjos Irutės (Irusios) akimis vaizduojamas labai laimingas
vaiko pasaulis. Irutė ir jos broliai auga mylimi, jiems skiepijamos amžinosios vertybės. Be gilaus
religinio prado mamatė savo vaikus moko kiekvienoje smulkmenoje pažinti grožį. Todėl net ir
suaugusi, kai mintimis grįždavo į tėviškę, Irusia vaikystę prisimena kaip „seną seną aukso sapną“.
Vadinasi, saugus, sklidinas meilės ir jausmingumo, kupinas tikrumo vaikų pasaulis tikėtina kuria
tokią pat jų ateitį.
Baigdamas drįstu daryti išvadą, kad vaikystė išties yra žmogaus pradžių pradžia. Nuo
jos iš dalies priklauso ir suaugusiojo likimas, jo sėkmės ir nesėkmės, jo stiprybės ir silpnybės.
Laimingi tie, kurių vaikystės patirtys šviesios ir laimingos, užuojauta tiems, kurie visą likusį
gyvenimą turės laižytis vaikystėje patirtas žaizdas.