Doro žmogaus paveikslas literatūroje 

Dorus žmogus siejamas su tokiomis asmeninėmis savybėmis kaip

sąžiningumas, atlaidumas, teisingumas, patriotiškumas, kitų garbės gynimas
tautos, kalbos, darbštumas ir vyresniųjų gerbimas. Iš prigimties žmogus jaučia,
kas yra dora ir neleistina. Už įvykdytą nusižengimą nejaučia kalties ir
atsakomybėa, be sąžines graužiaties. Būtent dėl šios priežasties lietuvių
literatūroje ši tema yra itin dažna. Būtent, apie doro žmogaus paveiksla rašė
realizmo epochoje XIX a. viduryje Jonas Biliūnas novelėje „Lazda“ ir
„Ubagas“. 

Visų pirma, Jonas Biliūnas ėmė visas medžiagos kūrybai iš savo gyvenimo,
pažino valstiečių gyvenimą jų psichologiją. Rašytojo kūriniuose yra svarbu
atleisti ir nelaikyti pykčio ant žmogų kuris tau kažką padarė. Skaitydamas
novelė ,,Lazda” vyravo toks požiūris, kad nesvarbu kaip skaudžiai žmogus būtų
įskaudinęs, visuomet priešui reikia atleisti ir nelaikyti ant jo pykčio. Šiame
kūrinyje pasakotojas aprašo metus, po baudžiavos laikotarpio. Vienas iš
pagrindinių veikėjų yra Juozapas (pasakotojo tėvas), nusprendžia priimti
Dumbraucka į maža namely seklyčioje ir gyveno kai kuria laiką. Tai pat Tėvas
atleidžia Dumbrauckui, kuris turėjo išvažiuoti, priimdamas nuo jo lazdą, kuria
anksčiau buvo mušamas, kad tėvas tris savaites gulėjo lovoje. Motina su vaikais
siūlo įvairius būdus kaip atsikratyti lazdos, bet tėvas pasakė: „Tegu šitoji lazda
lieka tarp jūsų; į jąžiūrėdami, atminsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo
baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motyna jums kartais
žabeliu suduodava”, poto tėvas liūdnai nusišypsojo, tai reiškia ne tik gyvenimo
patirtimi pagrįstą išmintį, bet ir gilų žmogiškos prigimties supratimą. Taigi,
galima teigti, kad atleisti gali tik tas, kuris yra stiprus dvasiškai, tai pat atleidžia
kuris turi stoiškas poziciją reiškia būti nuolankiam, doram, nuoširdžiam.

Antra, skaitant bei nagrinėjant Biliūno kūrinius, galima suprasti, kad kūriniuose
yra svarbu žmonių santykiai, sąžinė, atsakomybės temos, plėtojami neteisybės,
skriaudos ir kaltės motyvai. Svarbi vertybė tokia kaip begalinė meilė ir pagarba
tėvams, bet svarbiausia tai gailestingumas, atjauta ir dosnumas. Novelėje
„Ubagas“ yra pasakojama apie senį Sabaliuną niekam nebe reikalingo žmogaus
istorija, nežinančio kaip paprašyti pagalbos, ir sergantį pasakotoją: kuris
atvažiavo sergantis. Gyvenimo pradžioje matome, Petra Sabaliūna kaip gerą
bitininka: „Reikia paminėti, kad Petras Sabalūnas labai mylėjo bites“,
„Kalbėdavo jisai apie bites kaip apie kokį šventą...“, mylėjo vaikus, visi jį
mylėjo ir gerbė. Buvęs turtingas žmogus, kuris buvo ir geriausias pasakotojo
tėvų kaimynu ir bičiuliu. Tačiau kai paseno, tapo niekam nereikalingas: „Žinai,
senas žmogus visur nemalonus...“. Skaudžiausia yra tai, jog jį iš jo paties namų
išvarė jo sūnus: „Sūnus išvarė… - tik ištarė senelis ir karčios ašaros pradėjo
riedėti iš akių“, Sunui tėvas buvo tik papildomas vargas, kurio norėjo kuo
greičiau atsikratyti. Tėvui buvo nepaprastai sunku, tiek metų augintas sūnus jį
išvarė iš jo paties namų ir šis nebeturėjo nieko. Veikėjai supranta ir atjaučia
vienas kitam šioje novėleja. Šiame kūrinyje yra pateikiamas pavyzdys, kad
tokia moralinė vertybė kaip meilė, atsidavimas tėvams nėra atitinkamai
vertinama. Taigi, galima sakyti, kad rašytojas įsijaučia į kito nelaimę, išgyveno
ją kaipp savo. Siekia sužadinti nuoširdžiausius žmogaus viduje slypinčius
jausmus – meilę savo šeimai. 

Apibendrindamas galėčiau teigti, kad Jono Biliūno kūryba – tai puikus

gyvenimo mokytojas, atskleidžiantis gyvenimo prasmę, savybės.  Iš kiekvieno
kūrinio galima paimti idėjų, minčių, prasmęs, ieškoti gyvenime kažko
nuoširdaus ir galima mokytis iš kitų.