Dvaras Vinco Mykolaičio - Putino romane “Altorių šešėly“

1933 metais buvo išspausdintas Vinco Mykolaičio – Putino romanas “Altorių šešėly”. Šis Vinco
Mykolaičio - Putino romanas dar tebelaikomas vienu geriausių psichologiniu intelektualiniu romanu lietuvių
literatūroje. Tai pirmasis lietuvių psichologinis romanas, kurio visose romano dalyse yra plėtojama Liudo
Vasario, svarbiausio romano veikėjo, gyvenimo ir kunigystės istorija: nuo pat kunigų seminarijos klieriko iki
kunigo, apsisprendusio pasitraukti iš kunigų luomo ir būti kūrėju, poetu. Romane sprendžiama labai daug
psichologinių problemų: kunigystės, gyvenimo kelio ieškojimo, menininko asmenybės laisvės. Visiška šių
problemų priešingybė yra, antrojoje dalyje atsiradęs dvaras – prabangos, kultūros simbolis, pilnas įvairiausių
pagundų, pasaulietinio gyvenimo židinys.
Romane, kaip ir lyrikoje, Vincas Mykolaitis - Putinas vaizduoja vidinius žmogaus išgyvenimus,
jam labiausiai rūpi žmogaus dvasiniai konfliktai. Autorius romane „Altorių šešėly“ realistiškai vaizduojama
kūrybines asmenybės emocinį ir intelektualį brendimą, gvildenama svarbaus dvasinio gyvenimo problemas.
Kūrinio centre – poeto kunigo Vasario asmuo. Vasario psichologinė analizė sudaro romano turinį. Vasaris yra
švelnios sielos, poetinių polinkių svajotojas, idealistas, nepakenčiąs veidmainiavimo, negalįs sutilpti siauruose
kunigo pareigų varžtuose. Jis nuolat kankinasi, jausdamas, kad jame nesiderina poeto talentas su pasiimtomis
pareigomis, kad jis negali pažinti tikro gyvenimo. Jau nuo seminarijos laikų jis jaučia, kad jo prigimtis
nesiderina su kunigo pašaukimu, bet neturi pakankamai valios iš karto nutraukti ryšius su kunigo pareigomis.
Liudas Vasaris dvarą yra linkęs idealizuoti, nes Dvaras ir jo gyventojai jam visada atrodydavo apsupti
kažkokio paslaptingumo ir romantikos. Dvaras jį traukė kaip kokia užburta pilis, kurioje piktas raganius slepia
ir auksą, ir deimantus, ir sidabrą, ir gražuolę karalaitę. Vasaris užaugęs nekulturingame kaime, eilinių žmonių
šeimoje yra išsiilgęs kultūros, meno ir aristokratiškos atmosferos, visa tai jį traukė, kaip saldainis vaiką. Jis
jautė, kad dvarai slepia didžiulius kultūros lobius, taigi, kadangi Vasarį labai domino kultūrinis, pasaulietinis,
jam visiškai svetimas, priešingas pasaulis, jo ilgametė svajonė buvo pakliūti į aristokratiškąjį dvarą.
Ir, atvykus į Kalnynus jo svajonė ima realizuotis. (...) Pirmą kartą eidamas pro
dvarą Vasaris išvydo tokį vaizdą : „sodas buvo didelis, iš kraštų apaugęs aukštomis liepomis, viduj obelys ir
kriaušės linko nuo vaisių daugybės. Priėjęs vidurinę alėją , jis pamatė dviejų aukštų mūrinio rūmo fasadą. Jam
pasirodė, kad sodas buvo švariai laikomas, o rūmai stilingi ir gražūs.“ Išties, tas sodas su obelimis ir
kriaušėmis su nulinkusiomis šakom nuo vaisių primena rojaus vaizdą, taigi dvaras tarsi pasakiškas kampelis,
viliojantis Liudą savo turiniu. Svarbiausia, ko jis norėjo iš dvaro, tai dvasinis tobulėjimas, pasaulietinės
kultūros pažinimas. Taigi, visiškai suprantama, kodėl labiausiai jį traukianti vieta buvo didoka biblioteka,
pilna įvairiausio plauko knygų. Šioje bibliotekoje Vasaris ir praleido daugiausia savo laiko su baronienę,
žiūrinėdami knygas ir skaitydami poeziją. Susipažinęs su Rainakiene, ima kurti simbolistinę poeziją, nes
nenori viešai deklaruoti savo jausmų. Liudo Vasario kūrybinį pradą dar labiau sustiprina pažintis su dvaro
ponia baroniene Rainakiene. Ji skatina Liudą rašyti, atskleidžia jam pasaulio įvairumą ir daugialypiškumą.
Išryškėja didysis paradoksas: Vasaris, eidamas tarnauti Dievui, slopina savyje jo dovaną - talentą. Liudo
Vasario pažintis su baroniene Rainakiene stiprina tolimesnę vidinio konflikto raidą. Intymus ir artimas ryšys
su turtinga, aristokratiška, dosnia ir laisva moterimi sužadina ne tik erotinį potraukį, bet ir žmogišką išdidumą,
pasiryžimą priešintis rutinai. Stiprėja individualizmo jausmas, modernėja. Taip pat, pabrėžiama be
bibliotekos, Liuduj atitinkamą nuotaiką kūrė kvepalų ir papirusų kvapo įsigėręs oras, kiek snobiška rapyrų
kolekcija, sienos nukabintos paveikslais, tai, kad dvare buvo kalbama aristokratu – prancūzų kalba, erdvios
patalpos atspindinčios didybę, laisvę ir serbentų alėja, kurioje vaikščiojo su baroniene paskutiniąją naktį.
Taigi, Liuduj dvaras buvo idealizuota meno, kultūros dalis, iš kurios jis norėjo pasiimti viską, ką tik galėjo. O
tai padaryti jam padėjo baronienė, jį skatindama, formuodama jo asmenybę. Po karo išvydęs suniokotą parką,
rūmus, kurie jam iš tiesų daug reiškė pajautę, kad „ ir jo paties asmeniškas vidaus gyvenimas yra sukrėstas čia
matomų atmainų“.
Apibendrindama galiu teigti, jog romane, kaip ir lyrikoje, Putinas vaizduoja vidinius žmogaus
išgyvenimus, jam labiausiai rūpi žmogaus dvasiniai konfliktai. Autorius romane „Altorių šešėly“ autorius
atskleidė dvaro poveikį Liudui Vasariui, kuris jam suteikė emocinį ir intelektualų brendimą, padėjo suvokti
tikrąjį jo gyvenimo suvokimą.