Tapatybės problema – vienas iš šiuolaikinės Pasaulis baigias, todėl

filosofijos aspektų. A.Marčėno poezijoje dažnai išryškėja

reikia rašyti eilėraščius.
lyrinio subjekto polinkis gyventi ne sau, o kitiems, kyla „aš
tapatumo“ problema. Ši atsakomybė už kitus niekada
Kas dieną tvirtai pasiryžus,
neleidžia asmeniui iki galo sugrįžti į save. Tokia asmenybė
lyg dirbtum kokį prasmingą,
tampa nebepajėgi domėtis tik savimi. Ji suvokia, kad
egzistuoja tik dėl kito. Toks lyrinio subjekto aukojimasis
tik tau vienam suprantamą darbą:

dėl kitų matomas eilėraštyje „Ars poetica“. Spiralinė statytum namus, laivą
kompozicija akcentuoja tai, kas svarbiausia lyriniam nykstančiai savo šeimynai,
subjektui – reikia rašyti eilėraščius. Kompoziciniu arba restauruotum šventyklą
pagrindu sukomponuotas visas eilėraštis ir kalbančiojo numirusios andai religijos.
paaiškinimas, kodėl reikia rašyti eilėraščius.

Eilėraštį sudaro keturios strofos, pirmoji pati Reikia rašyti eilėraščius

trumpiausia – tik dviejų eilučių; tai yra svarbiausias net ir sekmadieniais, nes
teiginys, nurodantis, kodėl reikia rašyti eilėraščius – tai yra šventė, tai yra darbas,
baigiasi pasaulis. prilygstantis kunigo darbui.

Antroji strofa – lyrinio subjekto paaiškinimas, kaip Nes pasaulis baigias diena po dienos,
reikia rašyti eilėraščius, kiek reikia turėti ryžto ir pasaulis baigias netgi sekmadieniais.
užsispyrimo. Kūrybą kalbantysis aiškina kaip jam vienam
suvokiamą prasmingą darbą, prilygstantį namo ar laivo Todėl reikia rašyti eilėraščius,
statymui, dėl nykstančios savo šeimynos, numirusios reikia statyti namus, jei juose ir nebus kam
religijos šventyklos restauravimu. Kalbantysis kurdamas gyventi,
dėl kitų, nors tik pats vienas suvokdamas to prasmę, bando
reikia kantriai pamatą ręsti,
kūryba išgelbėti tai, kas nyksta, atgaivinti tai, kas mirę.
diena po dienos, nes galas,
Trečiojoje strofoje lyrinis subjektas savo tapatumą jei Dievas numirs anksčiau nei kalba,
suvokia kaip aukojimąsi dėl kitų. Eilėraščių rašymas – ir kalba anksčiau nei pasaulis.
pasaulio išgelbėjimas, darbas ir šventė kartu. Įvedamas
kunigo motyvas. Kunigas, kaip ir eilėraščius kuriantis, aukojasi dėl kitų, jis dirba net sekmadieniais, nes
pasaulis baigiasi net ir šventomis dienomis. Jaučiama švelni, bet išmintinga ironija. Kalbantysis sumenkina
sekmadienio šventumą, nes jis toks pat, kaip ir kitos dienos, nors ir sekmadienis, bet laikas nesustoja.

Ketvirtasis posmas pradedamas žodžiu todėl ir apibendrina viso eilėraščio prasmę. Tik kūryba,
perteikianti kalbą, ir Dievas gali išgelbėti pasaulį, todėl kuriantysis ir kunigas, praradę savo „aš tapatumą“,
aukojasi dėl kitų, dėl viso pasaulio; jei nesiaukotų, tada būtų galas viskam. Vadinasi, gyvenimo pilnatvė
atsiskleidžia tik per kitus, dirbant dėl kitų, o toks darbas prilygsta šventei.