Vinco Mykolaičio-Putino romanas ,,Altorių šešėly” (I dalis)

Kūrėjo ir kūrybos tema

X skyrius. Pirmieji poetiniai bandymai. Pirmosios Vasario eilės gimsta iš gamtos išgyvenimų, pirmosios
meilės ir idealo ilgesio. Apsikniaubęs savo suole, vogčiomis nuo draugų žvilgsnių, lotyniškų žodžių sąsiuviny
jisai parašė pirmąjį savo eilėraštį. Tai nebuvo nei moteries grožio apdainavimas, nei savo ilgesio išliejimas, nei
vienas iš tų eilėraščių, kuriuos rašo kuone kiekvienas jaunuolis pirmaisiais įsimylėjimo metais. Vasario pirmoji
meilės daina buvo bendriausios prasmės elegija, iš kurios tryško jaunuoliška nerimastis, laisvės pasiilgimas,
nepasitenkinimas gyvenimu ir susižavėjimas kažkokiu nepasiekiamu idealu. Vasariui eilėraštis buvo brangus
kaip regimas kelių dienų nerimasčio vaisius. Klieriko Jonelaičio dėka Vasaris yra pastebimas kaip poetas, ir
vienas jo eilėraštis yra išspausdinamas savaitraščio numeryje. Dabar jis skaitė tą eilėraštį taip, tarsi tikrai tai
būtų ne jo. Ir dabar jam tos eilutės atrodė visai geros ir gražios. Gavęs iš Jonelaičio laikraštį, jis eina skaityti
atskirai nuo kitų į „žiurkininką“. Jis negali patikėti, kad tai realu, išgyvena ir džiaugsmą, ir susijaudinimą, kol
galiausiai nusprendžia, kad poeto kelias yra ne jam.Liudas Vasaris tampa „Šviesos“ (slapta lietuvių klierikų
dragija) nariu. Draugijos tikslas- lavintis ir ruoštis bažnyčios ir visuomenės darbui Lietuvoje. Poetas susipažino
su įstatais ir nario pareigomis, tarp kurių žymią vietą užėmė rašto darbai.Vasariui besikalbant su Petru Varnėnu
jis ima abejoti, ar turi kokių nors gabumų rašyti. Varnėnas įsitikinęs, jog gabumų jis turi, tačiau juos išnaudoti
seminarijoje ir kunigaujant nebus lengva. XII skyrius. Varnėnas Kalėdų karnavalo metu sumanė padeklamuoti
Maironio ,,Skausmo balsą”, visi tam priešinosi, tačiau veltui. Deklamuojant jį, visa salė suščiuvo, o po koncerto
Varnėnas gavo daug pylos ir tai aptarinėjo su draugais. Visi bijojo, nes buvo pasakyta: ,,Turi puikybės”, o šie
žodžiai beveik liepia eiti iš seminarijos. Šie įvykiai dar labiau padrąsino Liudą, jis sekė visą lietuvišką spaudą ir
iš jos mokėsi. Vasaris iš tiesų buvo patenkintas, kad „Šviesos“ kuopelėje matė įvykstant bent dalį tų vilčių,
kurių vedamas stojo į seminariją. Moraliai jis dėl to jautėsi daug stipresnis ir atsparesnis. Slapta gaunami kai
kurie eilėraščiai ir dėl to uoliai skaitomi, supažindino jį su lietuvių tautos reikalais ir literatūra. Jie susikūrė savo
kultūros kampelį, kurį saugojo, prie kurio šildėsi ir gaivinosi. Jiems ten buvo jauku, jie ten dirbdavo ir
svajodavo, o visa kita darėsi tolima ir dar labiau svetima. Mokslo metų pabaigoje Varnėnui buvo patarta
nebegrįžti į gimnaziją ir tai aptemdė skaidrią Vasario nuotaiką. Varnėno pašalinimas iš seminarijos dėl to,
kad jis per daug reikšmės teikia literatūrai, kritikai ir tautinėms ambicijoms, suformuoja pagrindinį
klausimą: „ar literato ir kunigo sąvokos viena kitą neigia?“ XIV skyrius. Gyvendamas viename kambaryje
su keturiais lenkais Vasaris patirdavo patyčių dėl to, jog jis per pamokas blogai atsakinėja. Tačiau jie nežinojo,
jog jis priklauso kažkokiai slaptai lavinimosi kuopelei ir skaito ką kita, domisi kuo kitu.Vasariui bent tiek
lengva buvo nukęsti liežuvingų nenaudėlių persekiojimą, nes jisai žinodavo, jog jie jo nepažįsta ir
nesupranta.Vėliau, tais metais, Vasaris iš viso buvo nepatenkintas. Nauji mokslo dalykai atimdavo iš jo visą
laiką, neduodami jokio pasitenkinimo.„Šviesos“ kuopelės veikimas buvo gana sustingęs. Pagaliau nelikdavo nė
laiko dar kam nors skaityti arba ką nors rašinėti.Kuopelėje buvo kilęs sumanymas rašyti bent dienoraštį ir
Vasaris tą sumanymą ėmė vykdyti. Slopinamas nepasitenkinimas, naivi jauno klieriko kritika su pasiteisinimu,
su savo kalčių pripažinimu buvo slepiama į to sąsiuvinio lapus. XV skyrius (Velykų trečioji diena).
Vaikščiodamas su draugu Eiguliu, Vasaris abejoja, ar kada bus geru poetu, kadangi jis netiki savo gabumais.
Eigulys jį drąsina kurti ir rašyti toliau, nes draugai ir kiti žmonės, kurie visai net nepažįsta Vasario, paskaitę jo
eiles mano, jog Vasaris turi talentą. Vasariui ypač svarbi ir asmeninė Eigulio nuomonė apie jo kūrybą, todėl jis
labai apsidžiaugia išgirdęs teigiamus jo atsiliepimus apie savo eiles.Eigulys skatina Vasarį nenutraukti savo
kūrybinės veiklos, pateikia ir galimą tikslinę auditoriją - jaunimą. Tai sukelia Vasariui daug apmąstymų, nes lyg
šiol jis tiesiog rašė, kas rašosi, nesusimąstė, kas skaitys jo eiles. Sekminių antroji diena. Tą dieną Vasaris
prisimena savo pokalbį su Eiguliu ir parašęs porą eilėraščių skubiai juos parodo savo draugui, norėdamas, kad
juos įvertintų.Eiguliui be galo patinka šios eilės ir karštas bei entuziastiškas jaunystės skatinimas siekti idealo,
aukojant viską šiame gyvenime. Jis taip pat Vasario eiles parodė kitiems draugams ir tikino Vasarį, jog visiems
labai patiko, o Sereika (nors literatūra jam svetima) teigė, kad šių eilių mintys vertingos ir prasmingos. Tuo
tarpu pats Vasaris išlieka kuklus ir nevertina savo eilių kaip gerų ar blogų, jis daugiau mąsto apie jausmus,
pojūčius (kaip jis jautėsi rašydamas ankstyvesnes eiles ir šias – dabar). Anksčiau jis rašė svajodamas,
nerimaudamas, liūsdamas, besijaudindamas, o dabar mąstydamas, tarsi atlikdamas konkrečią užduotį.
Nesupranta, kaip jam tai pavyko, nes eilės išėjo vykusios, nors jam asmeniškai pirmosios buvo daug
artimesnės, brangesnės. Tačiau Vasaris mano, jog jo nuomonė apie eiles galbūt pasikeis ateityje. XVI skyrius.
Gavęs 4 žemesniuosius šventinimus klierikas Vasaris priartėdamas per žingsnį prie Dievo tolo nuo poeto
kelio.Vasaris matė gyvenimą kaip paradoksą, nes Dievas jam buvo dovanojęs poeto sielą, bet pakvietė
tarnauti Dievui ir tai vertė Vasarį žudyti savyje šią nuostabią Dievo dovaną. XVII skyrius. Klierikas
Jonelaitis pokalbyje su Vasariu vadina jį poetu ir kviečia kartu pakeliauti, pamatyti ką nors naujo, pasisemti
įkvėpimo. Pasiūlymas Vasariui patiko, nes jis buvo mažai ką matęs, tai jam sukėlė didelį džiaugsmą, kurio jis
net sapnavęs nebuvo. Kelionės tikslas Vasariui - įkvėpimo kūrybai, naujų minčių, įspūdžių paieška (taip manė
klierikas Jonelaitis). XVIII skyrius. Pirmąjį pusmetį Vasaris buvo susikaupęs ties savo, kaip klieriko, veikla ir
buvo visai nustūmęs į šoną viską, kas nesisiejo su tiesioginėmis jo pareigomis.Tuo tarpu Vasaris neperskaitė nei
vieno literatūros veikalo ir neparašė nei vieno eilėraščio. Net savo dienoraštį buvo tuo tarpu visai apleidęs ir
netgi turėjo minčių jį visiškai sunaikinti.Atėjus pavasariui Vasario nuotaikos ėmė keistis, širdis tarsi atgijo,
atgimstanti gamta jį veikė labiau, negu koplyčios paslaptinga tyla.Viskas, ką jis buvo apmarinęs savyje, ėmė
atgyti. Vasaris tapo linksmesnis, vėl pradėjo domėtis knygomis, skaityti spaudą, o vakarais dienoraštyje
aprašydavo dienos įspūdžius. XIX skyrius. Vasaris iš kažkur gavęs Tiutčevo eilių tomą ir paskaitęs eilėraštį
,,Silentium‘‘ nebegalėjo suvaldyti savo susijaudinimo. Jam atrodė, kad žodžiai eilėraštyje yra būtent iš jo
širdies, jo paties išjausti ir išgyventi. Tą patį vakarą Vasaris kiek perfrazuodamas parašė keletą panašių
eilėraščių į savo dienoraštį. Vasaris galvoja, jog jeigu nebūtų atsidūręs seminarijoje, jis nebūtų atradęs savo
talento kurti. Dabar visa tai, ką jis slopina ir slepia savyje, gali būti atskleidžiama tik per kūrybą. Antrą pusmetį
Vasaris parašė apie 10 eilėraščių, kurie buvo išspausdinti katalikiškame laikraštyje, taip daugeliui jo slapyvardis
pasidarė žinomas. Vasaris tose eilėse varžė save, eilės buvo skambios, sklandžios, bet dirbtinės ir šaltos. Tik
porą kartų Vasaris leido sau prabilti atvirai eilėse, bet eilės tapo labai karčios, maištingos, tad jokio laikraščio
jos nepasiekė. Kleviškio klebono giminaitės pažintis, kaip klierikui, jam buvo pavojinga, bet kaip kunigas jis
kovojo su savo jausmais ir nugalėjęs juos žengė žingsnį pirmyn į kunigystę. Bet kaip poetui toks jausmų
užspaudimas buvo žingsnis atgal ir savo kūrybos išsižadėjimas. Per Kimšos gimtadienį Vasaris buvo garsiai
išjuoktas (taip atrodė jam pačiam) dėl to, kad jis yra poetas. Tačiau vėliau suprato, kad gimtadienio dalyviams
iš tikro patinka jo kūryba. Vasaris džiaugėsi tuo, kad visi žino, jog jis yra poetas, kad rašo, kad spausdina eiles.
Manė, jog ir vikaras Trikauskas žino, ir Liucė, ir kiti.Vasaris mąstė apie tai, jog ir kiti kunigai anksčiau yra rašę,
ir svarstė, ką tie kunigai turėjo mintyse sakydami, jog reikėjo daugiau pakeliauti, daugiau pamatyti,
pastudentauti, tarp mergelių pasisukti - ,,va tada - tai būtum buvęs poetas!‘‘. XX skyrius. Liucė pokalbio metu
Vasariui uždavė klausimą, kodėl jis nieko nerašąs apie meilę. Tačiau Vasaris seminarijoje buvo įpratęs nutylėti
ir nekalbėti apie jausmus, o ir rašyti apie juos nebūtų galėjęs. XXII skyrius. Liucė vadina Vasario eiles
,,kilniomis‘‘ ir ,,graudžiomis‘‘. Vasariui ši kritika labai nepatiko. Liucė manė, kad eilės bus geresnės tik tada,
kai Vasaris baigs seminariją, nes būnat seminarijoje kurti yra nelengva. XXIII skyrius. Šį kartą jis neberašė apie
sausus idealus, tačiau nerašė ir apie meilę.Jis rašė pats dėl savęs- nes kitaip jis tiesiog negalėjo. Rašė apie tai,
kas jam buvo skaudu, tarsi norėdamas iš viso to išsivaduoti. Būtent šio laikotarpio eilėraščiuose atsispindėjo jo
vidiniai išgyvenimai, priešingybių kovos ir susikrimtimas dėl pradų, kurie įsikerojo jo širdyje. Būtent tada ir
užsimezgė motyvai, kurie vėliau buvo išreikšti su dar didesniu pajėgumu ir vidiniu išsekinimu. Tais pačiais
metais jis gavo pakvietimą bendradarbiauti literatūros žurnale. Tačiau jis planavo imtis literatūros darbo tik
tada, kai turės laisvo laiko nuo kunigo pareigų. Vasaris svarstė 3 pasirinkimo galimybes: 1) Mesti poeziją ir
svajones, tai lengviausia išeitis, bet jam padaryti tai atrodė neįmanoma. 2) Suderinti kūrybą su kunigyste, tačiau
anksčiau jam to padaryti niekaip nepavyko, todėl jis vylėsi, jog išėjus iš seminarijos sienų ir giliau įkvėpus
viskas savaime susitvarkys. 3) Jis suvokė, kad ,,kunigavimas‘‘ ir ,,poetavimas‘‘ yra 2 visiškai skirtingi
(priešingi) dalykai. Jis tuo pačiu metu ir ,,kunigaudamas‘‘ ir ,,poetaudamas‘‘ savo viduje sukėlė žūtbūtinę
tarpusavio kovą. Ir tuo metu jis manė, kad kuria, bet jis tik rašė savo žuvimo kroniką.Įsišventinusiam
subdiakonui Vasariui galimybė atskirti šiuos 2 neatskiriamus dalykus pasirodė esąs išsigelbėjimas.