VII, VIII skyrius – pirmasis susitikimas su Liuce, kunigų pokalbis

Ką sužinome apie Liucę?

Liucės kilmė niekam nebuvo gerai žinoma, nes klebonas buvo ne iš šio krašto, giminių ir artimų
pažįstamų neturėjo. Buvo kalbama, kad Liucė yra klebono mirusios sesers duktė, kuri dar prieš tai neteko
ir tėvo. Todėl klebonas ją priglaudė, leido į mokslus. Bet pikti liežuviai skleidė gandus, kad Liucė nei
veidu, nei temperamentu nepanaši į lietuvaitę, kad klebonas jaunystėje Lenkijoje artimai bendravo su
našle...
Taigi Liucė graži, tamsiaplaukė, saulėje įdegusi maždaug 20 metų klebono Kimšos giminaitė,
gyvenanti jo namuose. Drąsi, provokuojanti, trokštanti iššūkių (akimis varstė jaunesniuosius kunigus,
kiekvienam ką nors pasakydama, nusišypsodama arba nusijuokdama skardžiu balsu); koketė (Vasariui
sakė, kad mėgsta viską, kas karšta; atsisėdo šalia jo.) Pamačiusi simpatišką, gerai apsitaisiusį ir gražių manierų
kunigą Trikauską, ėmė artimiau su juo bendrauti. Kadangi abudu mėgo muziką, neblogai skambino pianinu, dažnai
kartu koncertuodavo, klausėsi kunigo iš Peterburgo parsivežtų operinės muzikos plokštelių, dalindavosi įspūdžiais.
Bet po metų Liucei ėmė trūkti naujų, aštrių įspūdžių, todėl pradėjo dairytis į kitus pas kleboną apsilankančius
jaunus kunigus. Klieriką Petrylą ji paliko ramybėje, nes šis pasirodė menkai išauklėtas, tikras stačiokas. Liucei
būdavo malonu, jeigu pastebėdavo, kad kam nors ,,padarė įspūdį“. Ji matė, kad didžiausią įspūdį padarė jaunam
klierikui Liudui Vasariui, kuris iš susijaudinimo negalėjo pasakyti nė vieno žodžio.

Ar Liucė padarė Vasariui įspūdį?

Vasaris ilgą laiką negalėjo užmiršti Liucės ir jos buvimo šalia sukelto nerimo, jaudulio, gėdos ir
pykčio dėl savo varžymosi ir nerangumo (aptėškė jai ranką karšta kava) jausmo. Vasaris netgi įgavo
drąsos, ryžto ir nusprendė, pirmai progai pasitaikius, savo klaidą atitaisyti. O būdamas meniškos sielos,
lakios fantazijos svajotojas, savo vaizduotėje tą pačią kavos gėrimo sceną perkūrė net keletą kartų. Kitą
kartą su Liuce susitiko prieš grįžtant iš atostogų į kunigų seminariją. Prieš susitikimą labai nerimavo,
bijojo, netgi gailėjosi, kad sutiko pasimatyti. Širdyje nudžiugo sužinojęs, kad Liucė apie jį klausinėjo,
domėjosi.

Kodėl Vasaris, antrą kartą susitikęs Liucę, jautėsi dar labiau suniekintas nei pirmą kartą?
Kaip ir kodėl jis atstūmė Liucę? Kodėl Liucė pasišaipė iš Vasario?
Liucė iš užpakalio užspaudė Vasariui akis. Iš netikėtaumo Vasaris net krūptelėjo. Jis jautė ne tik
jos pirštus, delnus, bet ir prie jo prisiglaudusią merginos krūtinę, visą kūną, visai prie pat girdėjo jos
alsavimą. Pirmasis jausmas buvo malonus, bet greitai jį pakeitė gėda ir nemalonumu (dėl užspaustų akių,
juokingos pozos). Ir jis beveik maldaujančiu balsu prašė paleisti. Liucė iš tokio elgesio pasišaipė:
,,Viešpatie, kokia nekaltybė!.. Neprisilytėjimas!..“ – apsisuko ir paliko Vasarį vieną (tokio kuklaus,
nekalto klieriko dar nebuvo sutikusi). Vasaris jautėsi dar labiau suniekintas nei pirmą kartą ( pats
nesuprato nei savo nei Liucės elgesio, todėl ir pyko ant savęs, nes jautėsi kalčiausias). Vasariui buvo
malonu jausti Liucės kūną, bet protas, seminarijoje išmoktos taisyklės ir baimė, kad kas nepamatytų,
reikalavo atstumti prisiglaudusią merginą. Jam buvo gėda, kad kas nepamatytų, gėda dėl savo poelgio –
atstūmė merginą, kuri jam patinka; nevyriškai, neryžtingai prašė, verkšleno lyg moteris). Dėl to dar labiau
užsisklendė savyje. Liucės reikšmė: “Kimšos giminaitė buvo pirmas neaiškus moteriškumo pasiilgimas,
pirmas erotiško jausmo pasidrumstimas. Liucė buvo pirmoji moteris, kuri sužadino Vasario vaizduotę ir jo
jaunuolišką ambiciją”.
Vasaris lygina save ir Liucę: “Ji buvo drąsi, pasitikinti savimi panelė; jis – negražus (jam taip
atrodė), lėtas, baugštus ir nevikrus klierikėlis. Ji niekuo nesivaržė, niekam nesilenkė, kiekvienam, kuris ją
užgaus, buvo pasiryžusi kibti į akis; jis gi prieš visus lenkėsi ir buvo pasiruošęs bučiuoti rabnką
kiekvienam, kas tik panorės ją atkišti.<…>Pasižymėti Liucės akyse dabar jam atrodė svarbiau, negu įgyti
opiniją seminarijos vyresnybės akyse.” O seminarijoje nuolat buvo sakoma, kad “moteris taip pat esanti ir
sunkiausių nuodėmių priežastis, ir kūno aistrų žadintoja”. Apie minėtas Vasario savybes – VIII skyriuje
pokalbis su Mazurkovskiu.

Ką atskleidė pokalbis su studentu apie kunigų ir pasaulietinių inteligentų naudą Lietuvai?

Kunigija yra nusipelniusi lietuvių tautai (Valančius, Baranauskas, Maironis...), bet ne tiek, kad
jos nuopelnai atsvertų katalikų kunigijos nešamą blogį lenkinant lietuvių tautą. Kas, jei ne katalikų
kunigija, per Bažnyčią kartu su bajorija nutautino nemažą dalį lietuvių tautos? Tas pats buvo ir prieš
keturis šimtus metų - XVI a., kai tarpusavyje kovojo protestantai ir katalikai. Pirmieji pradėjo spausdinti
lietuviškas knygas reformatai! Katalikai tik tada pradėjo rašyti lietuviškai, kai reikėjo kovoti su
reformatais, žmones patraukti savo pusėn, t.y. susigrąžinti prarastą įtaką. Į kunigų luomą tėvai kasmet
siunčia šimtus gabių jaunuolių, nes kunigai iš bado nemiršta, o ir laisvo laiko turi pakankamai. Pagaliau
jie lieka dirbti ir gyventi Lietuvoje. Pasaulietiniai inteligentai dažnai mokosi prieš tėvų ir giminių valią,
todėl jiems niekas nepadeda, tenka skursti, badauti, šalti, susigadina sveikatą, dažnas kaip Kudirka ar
Vaičaitis suserga džiova. Lietuvoje gauti darbo pagal specialybę beveik neįmanoma. Sukūrus šeimą, tenka
dar ja rūpintis. Bet vis tiek pasaulietiniai inteligentai labiau nusipelnę Lietuvai. Ne Valančius ar
Baranauskas prikėlė Lietuvą, o Basanavičius ir Kudirka, jų laikraščiai ,,Aušra“ ir ,,Varpas“, kuriuos , beje,
nuolat smerkia kunigija. Taip yra todėl, kad kunigai turi daug mažiau kūrybinės energijos nei pasauliečiai.
Iš jų tik vienas kitas nenustoja savo individualybės ir kuo nors pasitarnauja Lietuvai.

Ką naujo sužinome apie Liudą Vasarį po pirmojo kurso?

Nedrąsus (vis traukėsi į eilės galą, kad kiek galima atitolintų susitikimą su Liuce, kuri nešiojo
kavą momentą; jai pasitraukus, bijojo, kad ta akiplėša mergiotė vėl nesugrįžtų), kuklus (užkalbintas
Liucės iš karto paraudo, suprakaitavo), nežino, kaip elgtis, kaip bendrauti su moterimis (,,Ką aš jai dabar
sakysiu?..“ - kvaršino Vasarį įkyri mintis“), saugiausiai, jaukiausiai jaučiasi tik tėvų namuose (Tėviškės
seklyčia, kvepianti medžiu, buvo maloniausia pasauly vietelė. Ten niekas negalėjo sudrumsti jo širdies.).
Vasaris, būdamas sode, gėrėjosi vakaru ir saulėlydžio tyla. Atostogos pralėkė kaip trumpas sapnas. Jį
buvo užvaldžiusi liūdna atsisveikinimo nuotaika, nes rytoj vakare jis vėl vaikščios apytamsiais, dulkėtais
koridoriais, klūpos ankštoj koplyčioj, girdės monotonišką dvasios tėvo balsą. Tai rodo, kad net po metų,
praleistų seminarijoje, šie rūmai jam buvo svetimi.