Liudo Vasario dvasinės brandos kelias

Visi žmonės yra skirtingi, renkasi sau artimiausią gyvenimo kelią. Vieni siekia būti rašytojais, kiti
kunigais. Tačiau tai yra labai atsakingas pasirinkimas, nes pasirinkus nepatinkantį dalyką gali tekti
patirti daugybę sunkumų, kilti vidinių išgyvenimų. Ši problema aprašoma XX a. pradžios lietuvių
poeto ir prozininko V. Mykolaičio – Putino psichologiniame ir intelektiniame romane „Altorių
Šešėly“. Jame pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris patiria daugybę vidinių apmąstymų, kurie verčia
svarstyti apie kunigo ir poeto konfliktą, santykį su moterimi.

Pirmoje romano dalyje „Bandymų dienos“ Liudas Vasaris vaizduojamas kaip jaunas, energingas,
pozityvus klierikas, kuris ką tik įstojo į kunigų seminariją. Pilnas ambicijų jaunasis klierikas bando
priprasti prie seminarijos taisyklių ir tvarkos, susiranda naujų draugų. Per pirmąsias atostogas Liudas
grįžta į gimtinę, kur susipažįsta su Liucija ir tada pirmą kartą pajaučia jausmus, kurių jis negali
pripažinti dėl savo dvasinio pašaukimo. Tada Liudą apninka abejonės, ar tikrai vertas yra kelias,
kuriuo jis pasirenka eiti, nes celibatas draudžia mylėti moterį. Galiausiai Liudas bando savo abejones
užgožti savo atsivėrimu Dievui ir taip pamiršti Liuciją, bet vos pabandžius nuo jos atitolti ji vėl
atsiranda prie Liudo, net atvažiuoja pas jį į seminariją ir padovanoja pirštines, taip parodydama, jog
nėra abejinga Vasariui.
Antroje dalyje „Eina gyvenimas“ Liudas Vasaris paskiriamas vikaru į Kalnynų parapiją. Atvykęs
jis iškart susiduria su grubiu kunigu J. Stripaičiu ir klebonu Platūnu, kurie siekia pakenkti, visą
kunigavimo darbą suversdami Liudui. Šiam sunku rasti bendrą kalbą su parapijiečiais, suprasti jų
gyvenimą. Tačiau po pažinties su jauna, gražia lenkų baroniene Rainakiene Vasariui atsiveria kitoks
dvasinis gyvenimas. Ji įkvepia Vasarį vėl galvoti apie meilę, poeziją, atskleisdama jam pasaulio
įvairumą. Galima teigti, kad Vasaris, eidamas tarnauti Dievui, slopina savyje jo dovaną – talentą
rašyti. Todėl pokalbiai su drąsia ir išsilavinusia baroniene pažadina jam savos vertės pajutimą,
paskatina atviriau svarstyti kunigo ir poeto santykį - “Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne
kunigas”. Nuolat išgyvendamas tai entuziazmą ir kūrybinį įkvėpimą, tai vėl grauždamas save, kad
netinkamai elgiasi, vikaras Vasaris ieško atramos bendraudamas su pavyzdingais kunigais Ramučiu ir
Šlavantų tėveliu, tačiau jam svetimas jų asketiškas gyvenimo būdas, Liudas supranta, kad jis tokiu
doru kunigu netaps.
Paskutinėje romano dalyje „Išsivadavimas“ vaizduojamas Liudas Vasaris, grįžtąs į jau
nepriklausomą Lietuvą po dešimties metų. Sugrįžęs jis jaučiasi visai supasaulėjęs, atitolęs nuo
dvasinio gyvenimo. Gyvenimas be dvasinių suvaržymų visiškai pakeitė jo požiūrį į pastoraciją, jis
nustojo atlikinėti kai kurias privalomas jo luomo atstovams pareigas. Konfliktas tarp poeto ir kunigo
gyvenimo, poezijos ir kūrybos laisvės dar labiau sustiprėjęs. Liudo gyvenime pasirodo išsilavinusi
amerikietė Auksė Gražulytė, kuri paskatina poetą atsižvelgti į laisvą gyvenimą. Ši mergina tarsi
harmonizuoja poeto vidinį pasaulį, gydo nuo prieštaravimų kančios. Liudas galutinai įsitikina, kad jo
pašaukimas – kūryba, o ne mišių laikymas. Auksės paskatintas, poetas ima rašyti paprasčiau,
suprantamiau. Pagaliau Liudas jaučiasi savimi, net išdrįsta palikti kunigų luomą. Šiam sprendimui
reikėjo daugelio metų ir drąsos, kurią jam suteikė moterys – Liucė, baronienė Rainakienė ir Auksė.

Rašytojas Vincas Mykolaitis – Putinas įtikinamai atskleidė Liudo Vasario, poeto ir žmogaus,
vidinį pasaulį, išsprendė šio veikėjo kankinančią problemą: poezijos laisvė neįmanoma kunigo
kūryboje. Kunigas, būdamas poetu, negali laisvai rašyti apie vyro ir moters meilę, todėl jis yra
priverstas rinktis kitas temas. Tačiau vis tiek ateina laikas, kai jis pasirenka vienintelį – žmogaus
pasauliečio – kelią, kuris yra pats artimiausias, leidžia pasijusti savimi, nebijoti daryti tai, kas patinka.
Todėl labai svarbu, kad žmogus rinktųsi tokį gyvenimą, kuris suteikia daugiausiai džiaugsmo ir
leidžia būti savimi.

Moterys Liudo Vasario gyvenime

Liudas Vasaris savo gyvenime turėjo keturias moteris: Liuciją, Nepažįstamąją,

Baronienę ir, žinoma, Auksę. Liucija buvo pirmoji jo simpatija viliojusi jį iš kunigų pasaulio,
išlikusi jo tikra drauge iki pat jos gyvenimo pabaigos. Katedros nepažįstamoji Liudo gyvenime
atsirado paslaptingomis aplinkybėmis. Ši moteris buvo Liudo kūrybos įkvėpimas, jo mūza, taip
reikalinga kiekvienam poetui. Baroniene Rainakienė buvo išsilavinusi, drąsi, atvirai savo nuomonę
reiškianti moteris supažindinusi Liudą Vasarį su meile ir žemiškojo pasaulio gėrybėmis. O Auksė,
susiedama visų prieš ją Liudo sutiktų moterų paveikslus, galiausiai tapo jo poezijos ir kitokio
gyvenimo pasirinkimo išlaisvintoja.

Liucija

Būdamas dar jaunas kunigėlis jis pažino Liucę, pas kanauninką Kimšą gyvenusią
mergaitę. Tuo metu Liucė jam įkvėpė pirmuosius, moterišku žavesiu sužadintus, jausmus. Liucė
nebuvo eilinė mergaitė, ji - patrakelė, drąsi, pašėlusi laukinukė, kuri jautė potraukį būtent Liudui. Su
Vasariu ji susitikdavo dažniausiai vasarą, per Liudo atostogas ir po kiekvieno susitikimo sukeldavo
jam vis daugiau dvejonių ir baimių. Liucė užėmė didžiąją dalį Vasario apmastymų. Jos atvaizdas
pasirodydavo kone kiekviename skyriuje. Tai rodo, kaip smarkiai ji dalyvavo Liudo gyvenime.
Liudui Vasariui pasirinkus kunigo kelią, Liucė, praradusi viltį dėl jų bendros ateities, išteka už
daktaro Brazgio: „Nemyliu, bet tekėsiu“, su juo susilaukia sūnaus Vytuko. Brazgiui mirus kare, ji
išteka antrą kartą, už Glaudžiaus, pono iš Kauno. Šio vyro nemylima, ji nesulaukia jo paramos net ir
sunkiausiu jai metu, mirštant sūnui. Negalėdama ištverti sūnaus mirties ir savo gyvenimo sunkumo,
ji nusižudo. Liucija – pirmoji moteris, Liudui Vasariui parodžiusi, kas yra jausmai, ir vienintelė, jo
brandų gyvenimą mačiusi ir išlikusi artima jam iki savo gyvenimo galo - „Vienas iš
maloniausių subrendusio žmogaus jausmų yra patirti, kad pirmųjų jaunystės susižavėjimų dalyvis
dar ir šiandien tau ištikimas ir mielas.“

Katedros nepažįstamoji

Katedros Nepažįstamosios atsiradimas yra toks pat mistiškas kaip ir jos, prapuolimas.
Pirmąsyk Vasaris ją išvysta bažnytinėje Katedros erdvėje per Švenčiausiosios Mergelės Marijos
atlaidus, o paskutinį kartą pamato sekmadienį po įšventinimo į subdiakonus, per kurį priimami
skaistybės įžadai t. y jauno vyro netenka visos moterys, galėjusios atiduoti jam švenčiausią savo
meilės jausmą: „Jaunos moterys negalėdavo sulaikyti ašarų, jautriau už kitus nujausdamos visą tos
scenos prasmę ir pasekmes“ Ją Liudas regėjo trumpai, bet jos siluetas ir baltu šalikėliu apjuostas
kaklas paliko jam neišdildomą įspūdį. Jis nematė jos veido aiškiai, tačiau jam užteko tiek kiek jis
matė, kad tai būtų antra moteris sukėlusi jam dvejones dėl kūnigo profesijos. Kadangi šis romanas
yra psichologinis, galima įžvelgti šio veikėjo simboliškumą. Kodėl Liudui Vasariui ji rodėsi per
Švenčiausiosios Mergelės Marijos atlaidus, o paskutinį kartą sekmadienį po įšventinimo į
subdiakonus? Kodėl jis į ją dar kartą nepasižiūri? Tikriausiai tai simbolis Liudo Vasario abejonių ar
tikrai verta pasirinkti tokį kelią – išsižadėtį pasaulio gėrybių, moters meilės, o kai jis apsisiprendžia
eiti kunigo keliu, Katedros Nepažįstamoji prapuola. Nors tiesiogiai Katedros Nepažįstamoji Liudo
nepakeitė, Nepažįstamoji paskatino Liudą Vasarį kurti, ji buvo tarsi įkvėpimo šaltinis kurio reikia
kiekvienam poetui ir kurio ieškojo Liudas. Kas būtų jeigu jis pažiūrėtų į ją? Tikriausiai pražūdytų
savo idealą, savo įkvėpimą kurti, todėl taip ir neprisivertė į ją pasižiūrėti.

Baronienė Rainakienė

Su baroniene Rainakiene, iš Lenkijos kilusia išsilavinusia, drąsia, atvirai savo nuomonę

reiškiančia moterim, ištekėjusia už seno vokiečių barono Rainakio, Liudas susitiko paskirtas vikaru į
Kalnynų parapiją. Tokios moters Vasaris dar nebuvo sutikęs, tad ji jam labai patiko. Ir ta pažintis
Liudui buvo tarsi vaikiškos pasakos išsipildymas. Nors skolinta literatūra iš Baronų bibliotekos jį ir
baugino (nes prieštaravo kunigystei) jis vis tiek ją skaitė. Baronienė bandė suvilioti Vasarį, bet jis
buvo atsparus jos vilionėms, tačiau kuo toliau tuo nuolaidžiau jis žiūrėjo į santykius su ją. „Tad nors
kunigiškais momentais jis pasiryždavo vengti pažinties su baroniene, kaip kadaise su Liuce, šito
pasiryžimo neištesėjo, nes širdis visuomet mokės apgauti ir gudriausią protą, ir kiečiausią valią“.
Kodėl Rainakienė taip elgėsi? Baronienei Rainakienei, pasibodėjusiai nuobodžiu provincijos
gyvenimu, jauno, nedrąsaus kunigo bičiulystė buvo įdomi. Ji nevengė valiūkiškai šypsotis ar
intriguoti sutanotąjį jaunuolį kalbomis apie meilę ir aistrą, nevengė bučinių ir glamonių. Pašlijo
Liudo kaip kunigo ateitis, nes jis paragavo žemiškojo gyvenimo saldumo, o tai privertė jį stipriau
abejoti kunigiško kelio teisingumu. Didžiulę įtaka turinti baronienė Rainakienė kartą jam pasako:
„Dievas tave sutvėrė poetu, o kunigai ir vyskupai — kunigu, todėl visų pirma tu esi poetas, o po to
kunigas.” Taip padrąsintas Liudas Vasaris laisviau rašo eilėrasčius, kuriuose atsispindi vidiniai
konfliktai ir kančios. Norėdama, kad nežūtų talentingas poetas, baronienė Rainakienė, būdama gera
psichologė ir puikiai mokanti bendrauti su žmonėmis, visaip stengiasi įrodyti poeto pranašumą prieš
kunigą. Tai ji paragino Vasarį kurti, nes „kunigų jūs turite daug, o poetų maža. Esi poetas, tai šalin
visi kompromisai...” Rainakiene padėjo formuoti Liudo vasario poetinę kryptį, Rainakienė jį lavino,
mokė pasaulio žinių, paskatino rašyti eiles kaip jam širdis liepia, o ne pagal kunigų taisykles.

Auksė

Trečiojoje romano dalyje, po karo Liudui Vasariui sugrįžus į Lietuvą ir apsigyvenus Kaune,
jo gyvenime pasirodo dar viena ir jau paskutinė jo gyvenimo moteris, Auksė Gražulytė. Liudo ir
Auksės pažintis prasideda Varnėno sukviestame literatūros – muzikos vakare. Auksė supranta Liudo
kūrybą ir drąsiai išreiškia savo nuomonę apie ją, nes ir pati yra meniška moteris, domisi literatūra,
talentingai skambina pianinu. Iš pirmųjų šių veikėjų susipažinimo pokalbių sužinome, kad Auksė
amerikietė, ji gyvena su tėvu. Ji moderni, dominuojanti moteris, dėl šių savybių tampanti Liudo, jau
subrendusio vyro, simboliu. Nors Vasaris vis dar prisimena Liuciją ir Auksė tai pastebi: „Tikrai
mylėti žmogui lemta tik vieną kartą gyvenime. Jeigu Liucija buvo pamilusi tokia meile, be tavęs ji
negali būti laiminga. Dėl to tu taip gyvai ir atjauti jos likimą“, ji sugeba su ja konkuruoti,
suprasdama ir karštai mylėdama Liudą. Ji padeda Liudui geriau pažinti žmogaus vidinius įstatymus,
o tai keičia jo kūrybos linkmę. Meilė šiai moteriai ir poezija galiausiai paskatina Vasarį atsisakyti
kunigystės ir pasiryžti gyventi pasaulietinį gyvenimą. Auksė, sujungdama visų Liudo Vasario
praeities simpatijų paveikslus, jam atsiskleidžia kaip moters idealas, dėl kurio verta keistis.

Visos šios Liudo Vasario gyvenime vyravusios moterys formavo jo gyvenimą, vienais atvejais
silpnindamos, kitais – stiprindamos jo polinkį į kunigystę. Negalime teigti, kad jos visiškai nulėmė
 jo kunigo pareigų atsisakymo sprendimą, bet prie to tikrai prisidėjo. Liudo Vasario gyvenimo
moterys yra jo augimo ir tobulėjimo etapų simboliai, kurie atspindi šio veikėjo pokyčius.

Kunigų paveikslai romane „Altorių šešėly“

Vinco Mykolaičio – Putino romane „Altorių šešėly“ vaizduojamas Liudo Vasario gyvenimas
nuo mokslo pradžios kunigų seminarijoje. Kūrinyje yra gausu veikėjų, o didžioji dalis jų – kunigai.
Ypatingą vaidmenį Liudo gyvenime atlieka Šlavantų tėvelis. Jis yra žmogus, kuris įkvėpė Vasariui
norą tapti geresniu kunigu, jis buvo autoritetas, kurio Liudas norėjo siekti: „<...> šiandien jis pamatė
kunigiško idealizmo pavyzdį. Jo protas, jo pačio idealizmas sakė jam, kad jeigu jau būti kunigu, tai
būti tokiu, kaip Šlavantų tėvelis.“ Šlavantų tėvelis - šis buvo Kunigo idealas Liudui Vasariui, nes jis
su aistra atlikdavo savo kunigo pareigas, gyveno asketiškai ir Liudas, pažinęs šį kunigą įsitikino (ar
bent sustiprino nuomonę) , kad geru kunigu jis netaps. Petryla buvo pasakęs, kad prie kunigo
pareigų galima priprasti, o Šlavantų tėvelis tikino,kad tai yra vienas blogiausių dalykų kuris gali
atsitikti kunigui. Dar vienas ryškus personažas – Petryla. Jis yra pasaulietiškas kunigas, labiau
užsiėmęs aplinkiniais darbais, politikavimu, bet ne kunigavimu. Taip pat jis yra geras Vasario
draugas - šie rasdavo laiko pasikalbėti, aptarti juos neraminančius klausimus, išsakyti savo mintis.
Petryla yra vienas tų žmonių, kurie padėjo formuotis Liudo charakteriui, parodė, kad kunigavimas
neprivalo būti VISKAS šiame gyvenime, kad galima užsiimti ir kita veikla (Petryla - politikavimu;
Vasaris - poezijos kūrimu). Taip pat kūrinyje minimas Platūnas: „Klebonas Platūnas artinosi jau į
šešiasdešimtus savo amžiaus metus, bet buvo dar visai stiprus ir pajėgus senis. Nuo daugelio kitų
klebonų skyrėsi tuo, kad nebuvo nei storas, nei asketiškai liesas, nei plikas, nei šiaipjau
"kleboniškas". Nuostabu ir tai, kad kun. Platūnas, nors buvo žmogus jau gan vėlyvo amžiaus,
neturėjo savo veide tos specifiškai kunigiškos išraiškos, kuri viena labai dažnai išskiria dvasiškį iš
pasauliškių tarpo. Galimas daiktas, kad tą išraišką sunaikino gausios raupų žymės. Nuo jų
patamsėjusi veido cera atrodė dar tamsesnė dėl visiškai baltų, trumpai kirptų ir "ežiu" šukuojamų jo
plaukų. Jeigu Kalnynų kleboną apvilktum civiliniais rūbais, tai niekas nedasiprotėtų jį esant kunigą,
bet manytų, kad tai koks provincijos pusinteligentis: girininkas, felčeris, dvaro akamonas arba net
pasiturįs ūkininkas. Šis paskutinysis spėliojimas būtų bene teisingiausias, nes klebonas Platūnas iš
tiesų daugiau buvo atsidavęs ūkiui negu parapijai ir bažnyčiai.<...> Klebonas Platūnas jokio
ūkvedžio nelaikė ir visus ūkio reikalus tvarkė pats, padedamas savo sesers, kuri pas jį
gaspadinavo.<...> Nemylėjo žmonės savo klebono, bet jo bijojo ir savotiškai gerbė. Platūnas nors
buvo kietas ir sunkiai sukalbamas, bet teisingas.“
Kūrinyje vaizduojami ir dar keli, tačiau ne tokie svarbūs kunigai: Ramutis, Jonas Stripaitis
bei kanauninkas Kimša. Ramutis – pagyvenęs kunigas bei puikus kandidatas į klebonus. Jo
asmenybė spinduliavo ypatinga dvasios jėga, rimtimi bei ramybe. Jis buvo vidutinio ūgio, šviesių
plaukų, išbalusiu veidu, visada švariai apsirengęs bei kuklus žmogus. Jonas Stripaitis – Kalnynų
parapijos vikaras, tačiau jis nėra vaizduojamas kaip teigiamas veikėjas dėl dviejų dalykų: visų pirma
dėl to, kad labiau rūpinosi parduotuve, kooperatyvu bei kitais pasaulietinių organizacijų reikalais, o
ne bažnyčia, o antra – dėl peštynių karčemoje. Kanauninkas Kimša - Kleviškio
klebonas, kanauninkas, auginąs nesantuokinę dukterį Liucę.
Visi šie veikėjai vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau darė įtaką Liudui Vasariui bei jo
asmenybės formavimuisi, todėl galima teigti, kad kiekvienas iš kunigų yra vienaip ar kitaip svarbus.