“Dėdės ir dėdienės“ veikėjų charakteristika

Mykolas Šiukšta

Išvaizda - Apie 30 metų, gražiai nuaugęs, pečiuitas, mėlynų akių stiprus vyras.
Socialinė padėtis – Dėdė - Mykoliukui turi užtekti, kad brolis jam pasėja šiek tiek pasėlio,
brolienė apskalbia ir kasdien ant stalo padeda šaukštą, tuo jam pripažindama teisę valgyti.
Miegoti eina Mykoliukas ten, kur vietos nuo vaikų atlieka, dažniausiai betgi daržinėje šiene
ar šiauduose, o kartais arklidėje, nes ten šilčiau ir nuo vagių arklius apsaugoja. "Taip Mykolas
Šiukšta pamažu virto 'dėde', tuo senovės šeimos žmogumi - ašvieniu, kurs aria, akėja, viską
dirba, dvarą atlieka, namie berną atstoja; tuo būtinuoju ūkio inventoriumi, be kurio ūkis būtų
ne ūkis, ir šeimininkas gautų išeiti elgetautų. Dėdė — tai pati tylioji žemė: vaiso,
nesididžiuodama, nesigirdama".
Darbštus - jam „sunkiausi darbai buvo lyg žaidimas“; Jis atlikdavo visus darbus, nuolat
siunčiojamas tijūno Geišės: "Mykoliuk, šen, Mykoliuk, ten, Mykoliuk, tekinas".
Romus - Dirbo tyliai, daug nekalbėjo, bet nebuvo paniuręs. Jau už tas mėlynas akis, ramias ir
malonias, jo nebuvo galima kitaip šaukti, kaip Mykoliuku.
Individualistas - Maža jis kalbėjo, o atrodė nuolat šnekąs, nes lūpos buvo truputį
atsivėrusios, lyg norėtų tuoj pasakyti, ką jis gero sugalvojo: "Mykoliukas kažin kuo džiaugės,
kažin kam šypsojos". Jis buvo kažin kaip vienas, nors su niekuo kaime ir dvare nebuvo
susipykęs, išsipravardžiavęs. Mykoliukas šypsojosi lyg kažkaip ne žmonėms, o kitam pasauliui
"su kuriuo jis bendrauja kitiems neregimu būdu". Žmonės Mykoliukui lyg ir nebuvo reikalingi,
betgi žmonėms jo labai reikėjo.
Myli brolio vaikus - Kai tijūnas nevarydavo į dvarą, brolis tuoj užkardavo jam ant rankų
vaikus ar supti lopšyje klykiančius. Ir Mykoliukas ėmės tų "darbų, lygiai meiliai ir švelniai
šypsodamos, kaip ir vežimų krauti". Vaikams „nešė iš laukų paukščiukus, kiškiukus, iš
miestelio riestainius“.
Muzikantas - Vienintelis atsikvėpimas nuo darbo, vienintelė pramoga Mykoliukui buvo
griežti savo paties pasidirbtu prastu smuikeliu, iš kurio jis išgaudavo ir prastutę melodiją:
"Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju". Grieždavo jis ne poroms, užsigeidusioms
šokti, o gamtos broliui žiogui: „Lygiai taip pat, kaip tuo pradėjimu, nesiliaudamas čirškia jo
gamtos brolis žiogas, čia pat žolyne drauge prisigraužęs.“
Mylintis - Dvasios žmogus Mykoliukas mylėjo kilniai, idealiai. „Nė juste nepajusdavo
Mykoliukas, kad jo smuikelis tyliau griežia, jei šokančiųjų tarpe nėra Severjos ir kad jis
triumfo balsu suskambėdavo, kai ši pasirodydavo. Jis matė ją nežiūrėdamas, jautė ją
artinantis, kaip jaučiama šilima.“ Į Severiutės meilę jis atsiliepė visa savo būtybe. „Nieko
panašu jis nebuvo patyręs per visą savo amžių. Lyg dangus jam tai valandai būtų prasivėręs
ir davęs jam paragauti savo saldybių".
Myli ir gamtą - vadinamas tikru gamtos vaiku: neturi tėvų, mylimosios, tai glaudžiasi bent
prie „dirvelės motinėlės“, „jo gamtos brolis žiogas“.  
Geišė Rapolas

Geišė Rapolas - vienas iš pagrindinių apysakos „Dėdės ir dėdienės“ veikėjų. Iš pradžių jis
buvo visų gerbiamas dvaro tijūnas, visi turėjo jam paklusti (,,Be pagarbos, kurios buvo Geišių
Geišė pelnęs savo asmens savitumais, kaipo dvariškis, jis galėjo dar pasigirti tuo, kad visi
baudžiauninkai tikrai jo bijo, vadinasi klauso, nesipriešina, tuojau daro jo valią.”), tačiau jis
susižavėjo jauna mergina Severija (,,Geišė šiuokart nieko daugiau nematė: nei majestotingai
liū liuojančių rugelių, nei margos, storai prižėlusios pievos, per kurią jam reikėjo bristi, nei
rudo šiandie dangaus ir eraturo- tokio pat rudo tiršto oro. Tematė vieną Severją, nes į ją
vieną težiūrėjo savo vidaus, ne kaktos, akimis.“), kurią vedė. Vėliau, panaikinus baudžiavą,
Rapolas buvo išvarytas iš dvaro, todėl jam teko apsigyventi pas savo brolį Dovydą ir jo šeimą
(,,liko Rapolai Gešiuose kančios duonos valgyti.“). Čia jis tapo tik dykaduoniu, kuris visiems
nurodinėjo, ką daryti, tačiau pats darbų nesiėmė, tik ištisas dienas leido su brolio sūnumi
Adomėliu, kuriam Rapolas buvo lyg tėvas.

Nors Rapolas buvo tingus ir jam rūpėdavo tik išsikalbėti bei kitų paklausyti, visas kaimas jį
gerbė. Juk tijūnas niekada blogo žodžio nepratardavo, tik retsykiais bobas vištomis
išvadindavo ir tiek. Nei mušdavo, nei bausdavo. Moterų nuo vyrų neskirdavo, visi turėjo tokį
patį darbą dirbti ir nesiskųsti. Kadangi Geišė rimtai nedirbdavo, tai ir gyvendavo tik tos
dienos rūpesčiais.
Rapolas turėjo brolį, Dovydą, kiek jaunesnį. Dovydas – visiška Rapolo priešingybė. Jis ir
žmonos norėjo, juk nesuprato, kaip galima vienam vargti ir tokį sunkų gyvenimą gyventi. Be
to, Dovydas pats atlikdavo visus ūkio darbus ir ragindavo brolį prisidėti, tačiau šis, nosį
pakreipęs, net nesijudindavo iš vietos. Vis sakydavo, kad Dovydukas turįs džiaugtis. Juk
Rapolas tijūnas ir padėsiąs savo broliui.

Tijūnui Rapolui Geišei nesvetimas gilesnis dvasingumas, savotiška vidinė kultūra. Teigiami
charakterio bruožai (mylintis, geraširdis, protingas..)Tai “protingas beraštis ir nematyto
sąžiningumo”, mėgėjas pasakoti būtas ir nebūtas istorijas, ji tik yra klausytojų. Ramus,
pakankamai protingas “Rapolas tiesiog sukvailioja iš laimės”. Meilė jį darė geresnį,
žmoniškesnį. Netekęs tijūno padėties, Rapolas palūžta („Lūžus verguvei, lūžo jos
tarnas tijūnas Geišė; lūžo visais galais, nelūžo tik vienu liežuviu. Juo tai dėdė darbavosi
nepailsdamas.“), vengia bet kokio darbo. Tai tinginystė, o ne kokia negalia. Neigiami
charakterio bruožai (tinginys, plepus..).

Severja

Severja niekuomet nebuvo ta moteris, kuri visa atsidavė tik namams, buvo darbšti ir itin
tvarkinga ,,Severja savo pirkios nedabojo ir jos nemėgo taip, kaip reikėtų mėgti gimimo
vietelę”.,, Pirkios stalą suolus langus ir palanges Severja temazgojo vos keletą kartu per
metus” tačiau kaip bebūtų keista savo kiemeliui ji laiko negailėdavo, kai norėdavo ji tikrai
parodydavo savo darbštumą ir tvarkingumą, visi girdavo jos kiemelio groži bei švara ,,-pas
tave taip svaru jog net nedrąsu stotis-kalbėjo jos drauges”.
Severja buvo išskirtinio grožio ,, mažiau už kitas buvo panaši i vanta”,, veido ranku tad ir
toliau turbūt oda buvo lygi, tarytum dirbtinai aptempta, ir taip blizgėjo, lyg lakuota.” Kad ir
kokio grožio mergelė ji buvo, tačiau labai nedrąsi ,,ji ėjo, vis akis nuleidusi, lyg ieškodama
žemėje kažko mažo, ir kas žingsni kinksėjo, kaip varliaujas gužas”, nors su savais ji mėgo
išsikalbėti ,, Severiutė tauškė plepėjo, dėstydama į kutą išbirusias savo smilgeles” tuo ji
panašėjo į Mykoliuką, abu panašaus auklėjimo, kupini žavesio ir kuklumo. Severiutė buvo
gera virėja, jos maistas žavėjo visus ,, tikrai sakau, tai toku skanesai, kokiu tegali patiekti
labai išmintinga virėja savo smaližiams<...>rudi, melsvi krembliai buvo tikras pokylis
namiškiams ir draugėms pasninko dienomis ir pelne Severiutė daug meilės ir pagyrimu”
Svarbiausias Mykoliuko ir Severjos bendrumo požymis – vienodi meilės jausmai vienas
kitam. Jie abu nuoširdžiai ir šiltai mylėjo vienas kitą, jų jausmus galima pavadinti tikrąją
meile.