Kodėl Mažvydas kenčia?

 
Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mažvydas“ pirmosios
lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas parodomas ne
tik kaip kūrėjas, lietuviško rašto pradininkas, bet ir kaip
nelaimingas, kenčiantis, ieškantis ir abejojantis, išgyvenantis
vidinį konfliktą tarp pareigos ir laimės, žmogus. Atsiskleidžia jo
vidiniai prieštaravimai tarp tikėjimo ir žmogiškumo, bažnyčios ir
tautos. Mažvydas kenčia, patiria skausmą, blaškosi, netgi
atsisako savo asmeninio gyvenimo, kad galėtų įvykdyti savo
pareigą tėvynei, įduoti jai pagrindinį kultūros įrankį - raštą.
 Martynas Mažvydas kenčia, nes ilgisi savo tėvynės Lietuvos,
liūdi, kad negali joje gyventi dėl susiklosčiusios padėties - jis
buvo priverstas išvykti, nes buvo protestantiško tikėjimo ir
lietuvių dvasininkai, patys turėdami didelių ydų, jį dėl to
smerkė. Meilė ir ilgesys tėvynei ypač ryškiai matoma
ąžuoliuko, atplaukusio Nemunu, sodinimo metu. Atrodo, kad
kiti nesupranta, kaip Mažvydui kiekvienas lietuviškas dalykas
yra svarbus. Pasodinus ąžuoliuką, jis netgi šaukia Lietuvos
pusėn: „Jau kelintą sykį / Šaukiu į Lietuvą. Žinau, kad veltui, /
Bet kai taip gera, tai imi galvoti: / O gal supras? O galgi
atsišauks?“, o vėliau ima šokinėti aplink medelį ir dainuoja:
„O! / Aržuolėlio trys šakelės, / Ohoho... / Ant kožnos šakelės /
Trys žvaigždelės, / Ohoho...“
 Mažvydas kenčia dėl to, kad jaunystėje pasirinko tikėti Dievu,
o meilė tėvynei reikalauja šio tikėjimo išsižadėti, nes tikėjimo
teverta Tėvynė. Dėl tikėjimo Dievu jis buvo priverstas palikti
Lietuvą, ir nebeįveikiamas atskirtumas nuo jos yra nuolatinis
Mažvydo skausmo šaltinis. „Atsimeni, jaunystėje kartojau: /
„Geriau prarasti Lietuvą nei dievą.“ / Nepažinau tada, mielasis
mano, / Nei Lietuvos, nei dievo.“
 Mažvydas jaučiasi skolingas Prūsijos kunigaikščiui, kurio
remiamas studijavo Karaliaučiaus universitete, todėl jaučia
pareigą padėti Prūsijoje gyvenantiems lietuviams: „Aš
privalėjau atvykti, čia, / Kad šičia ginčiau tūkstančius
lietuvių / Nuo dvasiškos ir kūniškos mirties.“ Kryžiuočių
ordinas siekė pavergti Lietuvą, o vėliau germanizuoti, todėl
Mažvydas vėl išsikelia sau tikslą, kuris taip pat sunkiai užgula
jo pečius - parvesti Prūsiją į Lietuvą. „Šitiek metų / Tarytum
karčią metėlių arbatą / Geriu aš pareigą. Tik pareiga / Mane
čia atvedė ir čia paliko. / Bijau prisipažinti, kad ne dievui /
Tai buvo pareiga, o žodžiui. Žodžiui, / Kurį reikėjo iš mirties
vaduoti, / Kuriam pavidalą reikėjo rast, / Kad jis galėtų
amžiuose paliudyt / Buvimą savo ir galbūt gyvybę.“
 Martyną Mažvydą slegia ir jo asmeninė drama. Lietuvoje jis
paliko sužadėtinę Mariją. Nors ir prisiekė meilę (tai liudija ant
žiedo, padovanoto Marijai, išgraviruoti žodžiai „Dabar ir
visados“), bet pažadą sulaužė. Mažvydas teisinasi dengdamasis
pareiga: „Marija!.. Ak! Dabar ir visados... / Kiek metų aš
krūtinėj šitą šauksmą / Laikiau suspaudęs! Pareiga prislėgęs /
Kaip akmeniu buvau jį..“ Atrodo, kad triūsas dėl lietuviško
žodžio ne tik nesuteikia Mažvydui džiaugsmo, bet ir sugriauna
asmeninę jo laimę. Mažvydas jaučiasi ypač nusikaltęs, kai iš
atvykusio Marijos sūnaus Kasparo sužino, kad ji mirė, o
Mažvydas visam gyvenimui buvo ją palikęs vienut vienutėlę su
sūnumi.
 Mažvydas jaučiasi sukrėstas, kai sužino, kad Kasparas yra jo
sūnus. Jis viliasi nors iš dalies savo klaidą atitaisyti -
nusprendžia Kasparą įsisūnyti, bet to padaryti nepavyksta.
Kasparas kaltina tėvą bailumu , vadina melagiu ir išdaviku,
kad netesėjo pažado mylimajai, o dabar bijo prisipažinti turįs
nesantuokinį sūnų. Mažvydas nesugeba apginti sūnaus nuo
kareivių, kurie išsiveda jį už tijūno, nukankinusį jo motiną
Mariją, žmogžudystę. Mažvydas jaučiasi sugniuždytas ,
jaučiasi atsidūręs „ant bedugnės krašto“: „...ką aš pasakysiu,
kai manęs / Paklaus štai šitie žmonės? Kai aš pats / Savęs
paklausiu? Ką aš pasakysiu? / Galbūt aš pasakysiu: Lietuva...“
Išvada: skaitytojui taip ir nepateikiamas atsakymas į klausimą,
ar Martyno Mažvydo pasiaukojimas Lietuvai buvo toks
prasmingas, kad tam reikėjo paaukoti gyvenimą ir šeimą. Rodos,
tas vidinis konfliktas ir širdies graužatis išlieka, tačiau dramos
pabaigoje įterptas epilogas apie mokymąsi skaityti iš katekizmo,
skiemenavimą: „ „El-ie“ bus „Lie“, „tė-u“ bus „tu“, „vė-a“ bus
„va“. / Kartokite! Kartokit ir klausykit...“, kone pasako tai, kad
verta būti ištikimam Lietuvai, tikėjimui, nes, nors tai ir yra sunki,
karti dalia, vis dėlto, tai buvo Mažvydo gyvenimo pareiga.
Literatūra:
 I. Kanišauskaitė, L Mačianskaitė, M Mikalajūnas, D.
Satkauskytė, N. Šervenikaitė, D. Vaitiekūnas, S. Žukas
„Literatūros vadovėlis 12 klasei. 2 dalis“ 2012 m.
 http://
www.kalbam.lt/wp-content/uploads/2014/01/Justinas-Marci
nkevicius-MAZVYDAS.pdf

 https
://www.delfi.lt/news/ringas/lit/tauta-istengianti-tik-kenteti-k
odel-kancia-ir-skausmas-nuolatiniai-lietuvisko-patriotizmo-p
alydovai.d?id=82244809
 http://www.studijos.lt/nepatvirtinti-rasto-darbai/referatas/6
794/apareigos-ir-asmenines-laimes-konfliktas-j-marcinkevici
aus-dramoje-mazvydas
Dėkoju už dėmesį
 