• Martynas Mažvydas – lietuvių raštijos pradininkas, pirmosios

lietuviškos knygos rengėjas. Biografinis kontekstas: Mažojoje

Lietuvoje. „Katekizmas“ – pirmoji lietuviška knyga, išleista
1547m. Karaliaučiuje. Literatūriniu požiūriu reikšmingiausia yra
lietuviškai parašyta pratarmė „Knygelės pačios byla
lietuvininkump ir žemaičiump“- laikoma pirmuoju lietuvišku
eilėraščiu. Pratarmėje Mažvydas skatina žmones prisiimti
atsakomybę už tėvynės ateitį, atsisakyti pagoniškų prietarų ir
pažinti tikrąją religiją. Išryškinama mokslo svarba, pabrėžiamas
kunigų vaidmuo, rašto reikšmė skleidžiant tikėjimą („Šitą sūnų ir
tėvą pažinsit, Jei tą mokslą gerai mokėsit ir permanysit.“)
• Mikalojus Daukša – pirmųjų lietuviškų knygų LDK autorius,
Renesanso idėjų skleidėjas. „Postilė“ – žmogaus atsakomybė už
gimtąją kalbą. Epochos kontekstas: Renesanso epochai būdingas
humanistinis požiūris. Istorinis: smerkiamas Lietuvos bajorų
nulenkėjimas, gimtosios kalbos niekinimas, nevertinimas,
nesirūpinimas jos ugdymu. Kūrybos: „Prakalba į malonųjį
skaitytoją“ lietuvių kalbos teisių gynimo ir jos puoselėjimo
manifestas. Kalba – tautos pagrindas. „Kalba yra bendras meilės
ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.
Sunaikink ją, sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę.“ „Kurgi
sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų
šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir
kalbos?“

• Jonas Radvanas – LDK Renesanso poetas, herojinio lotyniško epo

autorius. „Radviliada“ – Lietuvos didybės paminklas. Biografinis:
Kurį laiką gyveno Radvilos Rudojo dvare, buvo protestantas,rašė
lotyniškai. Istorinis – LDK laikai, XVI a., Livonijos karas, trukęs
dvidešimt penkerius metus. Kūrybos: parašyta hegzametru,
„Radviliada“ – tai Radvilos Rudojo biografija, karo aprašymas.
Poemos pagrindinis veikėjas – vienas iš talentingiausių visų laikų
Lietuvos karvedžių Mikalojus Radvila Rudasis. Orumas
atskleidžiamas Radvilos Rudojo paveikslu. Pirmojoje dalyje
aprašoma herojaus kilmė, šeima, auklėjimas, veiklos pradžia,
 antrojoje – pagrindiniai Livonijos karo įvykiai, trečiojoje –
karvedžio pergalė ir tolimesnė karo eiga, ketvirtojoje – karo
pabaiga, herojaus mirtis, perteikiamas apibendrintas jo
literatūrinis portretas. Poemoje sudėliojama tobulo herojaus
gyvenimo ir veiklos programa: tikrasis atlygis laukia danguje,
dera gyventi dorai ir kukliai. Kilnumas – tai ne privilegija, o
didžiulis įsipareigojimas. Radvila Rudasis matomas dosnus,
teisingas, nepaperkamas, teisingas. Būtent toks turi būti orus
žmogus.
• Motiejus Kazimieras Sarbievijus – LDK poetas. Gyveno Baroko
epochoje, tačiau kūryba turi daug Renesanso bruožų. Poezijoje
pabrėžiamos krikščioniškosios (Baroko) vertybės. Dažnai
kartojama memento mori tematika, paryškinamas žmogaus
menkumas, atlyginimas tik danguje, materialinių turtų
beprasmiškumas. Gyvenimas – teatras.

• Kristijonas Donelaitis – grožinės lietuvių literatūros pradininkas.

Autorius yra apšvietos epochos, XVIII a. kūrėjas. Biografinis
kontekstas: gimė laisvųjų vaistiečių šeimoje, Mažojoje Lietuvoje.
Tolminkiemio pastorius. Epochos: galima įžvelgti įvairių epochų
bruožų: Baroko – vulgarūs žodžiai, šiurkštūs posakiai, mirties
tema, klasicizmo – keturi metų laikai, gamtos ir prigimties
aukštinimas, apšvietos – didaktiškumas, didžiausias autoritetas
yra protas, realizmo – kasdienis gyvenimasir buitis, antika –
hegzametras. Istorinis kontekstas: Prūsijos, Mažosios Lietuvos,
Vyžlaukio valsčiaus būrų gyvenimas, plito demokratinės idėjos.
Didaktinė poema „Metai“ yra saugoma UNESCO. Yra keturios
dalys: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio
gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“. Veikėjai suskirstomi į geruosius
(„viežlybieji“ Selmas, Lauras, Krizas ir Pričkus) ir bloguosius
(„nenaudėliai“ Slunkius, Pelėda, Dočys, Plaučiūnas). Žmogus
glūdi pačiame gyvenime. Darbas poetizuojamas, iškeliamas kaip
didelė vertybė, gerovės pamatas: „Nes be trūso Dievs mus
išmaitint nežadėjo“. Darbas – esminis pasaulio dėsnis,
suteikiantis Dievo malonę, ponų malonę, harmoniją, išmintį,
 suburia bendruomenę. Vertybės – stropumas, darbštumas,
religingumas, tautiškumas, lietuviškumas. Tingumas,
netvarkingumas bei nedarbas traktuojami kaip antivertybės.

• Adomas Mickevičius – romantizmo epochos lietuvių ir lenkų

poetas. Biografinis kontekstas: Vilniaus universiteto Filomatų
draugijos narys, 1824 m. ištremas iš Lietuvos, gyveno
Peterburge, Odesoje, keliavo po Europą, 1855 m. išvyko telkti
lenkų legionų kovoti su Rusija (Rusijos ir Turkijos kare). Istorinis:
VU – švietimo ir mokslo centras, draugijų veikla, XIX a. Lietuvoje
literatūra kuriama lenkiškai ir lietuviškai, svarbi tautos išlikimo
problema. Poema „Ponas Tadas“ – tėvynės ilgesys, grįžimas į
vaikystės žemę, Lietuvos gamta (miškas).
• - exp

• Antanas Baranauskas – ryškiausias XIX a. vidurio lietuvių poetas

romantikas. Biografinis: stengėsi pasisakyti prieš spaudos
draudimą, gimė Anykščiuose, buvo kunigas. Poema „Anykščių
šilelis“ parašytas per dvejas vasaros atostogas Ankyščiuose.
Kūrybos: autorius supoetino gamtą, poema sudaryta iš dabarties
ir praeities kontrastų. Pirmoji – buvusio miško grožis, antroji –
miško istorija. Miškas traktuojamas kaip šventovė, teikianti
malonumą, ugdanti dvasią, žadinanti tauriuosius jausmus („Ar
miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“). Miškas taip pat
žmogaus gelbėjimosi priemonė, išgelbėjusi sunkiu momentu.
Miškas – galinga, tautos būtį saugojanti jėga. Antrojoje dalyje
matomas dramatiškas miško likimas („Ir liko šitie kalnai pliki ir
kelmuoti/ Aplaistyti ašarom, giesme apdainuoti.“).

• Vincas Kudirka – XIX a. šviesuolis, visą gyvenimą paskyręs

lietuvių tautai žadinti, tautinio sąjūdžio idealogas. Biografinis:
anot rašytojo, gėdytis lietuvybės tai gėdytis savęs. „Varpo“
redaktorius, skatino lietuvybę, nors pačiam buvo labai sunku
atsisakyti lenkų kalbos ir kultūros. Literatūrinis kontekstas:
sukūrė Lietuvos Respublikos himną „Tautiška giesmė“. Kūryba:
 pagrindinė siektina vertybė buvo tėvynės gerovė ir laisvė. 1889
m. Tilžėje išleido pirmąjį „Varpo“ numerį. Eilėraštis „Labora“ –
priemonė priešintis carizmui.

• Maironis (1862-1932)– naujosios lietuvių poezijos pradininkas,

ryškiausias spaudos draudžiamojo laikotarpio poetas, savo
poezijoje išreiškęs to meto tautinius siekius, dėl to vadinamas
tautinio atgimimo dainiumi. Humanizmas Maironio kūryboje
atsiskleidžia siekiu suvienyti tautą, gerbiamomis senosiomis
vertybėmis (tauta, laisvas žodis), rūpinimusi ateitimi. Epochos
kontekstas: žymiausias XIX a. Lietuvių poetas romantikas
(stiprios žmogaus emocijos, laisvė nuo griežtų meno taisyklių,
pirmumas dvasinėms vertybėms), reikšmė lietuvių kalbos
formavimuisi. Biografinis: kunigas, orus seminarijos rektorius,
poezijoje uždegantis, nusivylęs, susimąstęs, jautrus. Kūryb a:
poezijos rinkinys „Pavasario balsai“ – vienintelis eilėraščių
rinkinys, svarbiausia knyga lietuvių lyrikos istorijoje. Eilėraštis
„Nebeužtvenksi upės“ yra oratorinio tipo, kalbama pakiliu,
užtikrintu tonu. Pagrindinė tema – laisvės siekimas, jos
atgimimas vienijant tautą. Pabaigoje matoma kad šis
žmogiškumas, rūpinimasis ateitimi bei žmonėmis duoda vaisių:
matoma tauta jau iškilusi, atgimusi. „Trakų pilis“
• Jonas Biliūnas (1879-1907) – lietuvių novelistas klasikas,
psichologinės-lyrinės prozos ugdytojas. Biografinis: autoriaus
maištas prieš tėvų norą jam tapti kunigu, dalyvavo anticarinėse
studentų akcijose. Kūrybos kontekstas: Biliūnas pasirinko
intymesnį kalbėjimo būdą ir visą dėmesį sutelkė ne į išorinį, bet į
vidinį konfliktą. Svarbūs žmonių santykiai, sąžinės, atsakomybės
temos, neteisybės, skriaudos, kaltės motyvai. Moralinė nuostata:
gailestis nelaimingajam ir atleidimas skriaudėjui. Apysaka
„Liūdna pasaka“ – paskutinis ir didžiausias poeto kūrinys.
Aprašydamas Juozapotos ir Petro Banių šeimos likimą, autorius
vaizdavo 1863 m. sukilimo įvykius ir jų pasekmes Lietuvai.
Veikėjai kūrė šviesią ateities viziją, siekė išsivaduoti iš
priespaudos, laimingai gyventi. Siekdamas geresnio gyvenimo
 Petras prisideda prie sukilėlių. Juozapotos tragedijos fonas –
gęstantis sukilimas. Ji išvysta savo Petriuką kartuvėse.
Sąmonėje išlieka frazė: „Ar nežinai, tamsta, kur mano
Petriukas?“. „Vagis“, „Brisiaus galas“ – kaltės jausmas, sąžinės
graužimas.

• Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933) – idealaus tautinio

charakterio kūrėjas. Biografinis: spaudos draudimo metais
platino uždraustą spaudą, vertė, telkė bendram darbui ir kunigus,
ir pasauliečius. Buvo persekiojamas kunigas. Istorinis: XIX a.
baudžiava, jos panaikinimas nėra vaizdavimo tikslas, tačiau yra
svarbus – veikia žmonių charakterius ir likimus. Epochos
kontekstas: modernizmo atstovas, vienišo žmogaus jausmų,
aistrų, etinių nuostatų ir valios susidūrimas. Apysaka „Dėdės ir
dėdienės“ vaizduoja trijų žmonių Severjos, Mykoliuko ir Rapolo
Geišės gyvenimus. Darbštumas kūrinyje yra itin svarbus,
hiperbolizuojamas žmogaus bruožas. Mykoliukas šeimininkauja
pas brolį, aukojasi dėl jo vaikų. Darbštumas vaizduojamas kaip
nacionalinio charakterio bruožas. Mykoliukas susitaiko su
Severjos ir Rapolo Geišės, tijūno, meile. Pasiaukojimo motyvai.
Severja Rapolo namuose tampa „vergė – dėdienė, svetimų namų
inventorius“.

• Vincas Krėvė-Mickevičius (1882-1954) – Lietuvos legendos

kūrėjas. Epocha: XX a. neoromantizmo srovė. Tautos dvasia
pabrėžiama kaip esminis tautos savitumo bruožas. Literatūr a:
pirmasis lietuvių literatūroje pavaizdavo asmenybę, abejojančią
visuomeniniais idealais, maištaujančią, nusiviliančią dideliais
siekiais, pralaiminčią, kankinamą nežinios, patiriančią dvasios
krizių. „Skirgaila“ – pirmoji, tobulai sukomponuota ir scenos
reikalavimus atitinkanti drama lietuvių literatūroje. Kūryb a:
personažams svetimas paklusumas autoritetams, laisvė ir
galėjimas elgtis pagal savo norą – didžiausia vertybė. Istorinis
kontekstas: veiksmo laikas dramoje nėra tiksliai nurodomas, bet
personažų vardai nurodo konkrečią epochą – Lietuvos viduramžiai
 – XIV a. II pusė. Skirgailos pareiga suderinti tautos sanklodą su
naujomis idėjomis, įsijungti į Europos valstybių gyvenimą. Iš
pareigos tautai pasiryžęs vesti nemylimą moterį Oną Duonutę,
Lydos kunigaikštytę, siekdamas tikslų negaili nieko, savo priešą
Kelerį užkasa gyvą. „Skerdžius“.

• Vincas Mykolaitis-Putinas (1893-1967) – XX a. vidurio literatūros

modernistas, prozos atnaujintojas. Psichologinio-intelektualinio
romano pradininkas. „Altorių šešėly“ – žmogaus atsakomybė
paklusti tėvams, dievui. Istorinis kontekstas: minimas Antrasis
pasaulinis karas, gyvenimo metai tarpukariu ir po jo. Pasakojimas
apie 18 jaunuolio gyvenimo metų mokantis kunigystės. Kūrybos
bruožai: yra autobiografiškumo elementų, tačiau kūrinys ne
autobiografinis. Kūrinio suskirstymas į tris dalis: „Bandymų
dienos“, „Eina gyvenimas“, „Išsivadavimas“.

• Jurgis Savickis (1890-1952) – moderniosios literatūros kūrėjas,

XX a. vidurio literatūros modernistas. Biografinis kontekstas:
savo raštuose į Lietuvą žvelgė išsilavinusio europiečio akimis. Į
literatūrą atėjo kaip originalus menininkas, nes naudojo ypatingą
stilistiką (fragmentiškas pasakojimas), netikėta meninė forma
(trumpi tekstai, bet talpūs, pilni netikėtumų). Novelė „Vagis“ –
berniukas pasigailėjęs vagies jį paleidžia, atsiskleidžia berniuko
branda, žmogiškų vertybių išbandymas, būties
nevienareikšmiškumas. Svarbi moralė. Nors ir matomas
nusivylimas tėvo autoritetu, berniukas vistiek rodo meilę jam.
• Jonas Aistis – poetas.
• Henrikas Radauskas – poetas.
• Salomėja Nėris – poetė.
• Balys Sruoga.

• Antanas Škėma – lietuvių išeivijos rašytojas, prozininkas,

dramaturgas. Epocha: XX a. vidurio katastrofų literatūra,
tarpukaris, vyrauja egzistencializmo idėjos. Istorinis: tarpukaris,
nepriklausomybės praradimas, lietuvių emigracija į Vakarus.
 Biografinis: žuvo jaunas autoavarijoje. Kūrybos: perteikiama
žmogaus būtis: žmogaus, susidūrusio su katastrofiška tikrove,
patiriančio vidinę krizę, pralaimėjusio grumtynėse su likimu.
Panaudojamas sąmonės srautas – kalbėjimo būdas, kuriam
būdingas minčių nenuoseklumas. Romanas „Balta drobulė“ –
intelektualinis-psichologinis kūrinys, yra svarbiausias Škėmos
kūryboje, kuriame apmąstoma skaudžių epochos įvykių (XX a.)
nulemta emigranto patirtis. Pagrindinis veikėjas Antanas Garšva
– kasdienybei besipriešinantis poetas, segantis nepagydoma liga,
dirbantis monotonišką darbą. Kūrinyje taip pat aprašoma Garšvos
meilė kelioms skirtingoms moterims, kurios stipriai pakeitė jo
gyvenimą. Jis pasiryžta pasikeisti ir pakeisti savo gyvenimo
būdą, kai nusprendžia likti su Elena, kuri yra jo atramos taškas.
Moteris susižavėjusi jo kūryba.

• Justinas Marcinkevičius – poetas, dramaturgas, kūrėjas, gavęs

populiariausio XX a. rašytojo nupelną. Kūrybos bruožai: apima
skirtingus žanrus, svarbus tėvynės ir žmogaus ryšys, gimtosios
kalbos likimas, žodžio prasmė ir jėga. Keliama lietuvių tautos
kultūrinė savimonė. Temos: Lietuva, jos istorija, kalba, gamta,
kultūra. Epochos: sovietmečiu suvokiamas kaip tautos poetas.
Istorinis: apmastoma Lietuvos istorija. Biografinis: Lietuvoje
pelnęs moralinį autoritetą, tapęs tautos „sąžinės balsu“. Draminė
trilogija. „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“. Paskutinėje dalyje
„Mažvydas“ – XVI a. raštijos lietuvių kalba likimas. Pagrindinis
veikėjas – pirmosios lietuviškos knygos autorius (1547 m.)
Martynas Mažvydas. Jis vaizduojamas kaip kilni asmenybė,
suvokianti savo pašaukimą, tam tikslui aukojanti savo gyvenimą,
jaučianti nutautėjimo grėsmę, todėl puoselėja lietuvišką žodį.

HUMANIZMAS – žmogiškumas, pagarba kitam, supratingumas,

altruizmas, rūpinimasis ateitimi.

• Maironis – naujosios lietuvių poezijos pradininkas, spaudos

draudžiamojo laikotarpio ryškiausias poetas, savo poezijoje
 išreiškęs to meto tautinius siekimus, dėl to vadinamas tautinio
atgimimo dainiumi. Humanizmas Maironio kūryboje atsiskleidžia
siekiant suvienyti tautą, gerbiamos senosios vertybės (tauta,
laisvas žodis), rūpinamasi ateitimi. Epochos: žymiausias XIXa.
Lietuvių poetas romantikas, stiprios žmogaus emocijos, laisvė
nuo griežtų meno taisyklių, pirmumas dvasinėms vertybėms.
Biografinis: kunigas, orus seminarijos rektorius, poezijoje
uždegantis, nusivylęs, susimąstęs, jautrus. Kūrybos: poezijos
rinkinys „Pavasario balsai“ – vienintelis eilėraščių rinkinys,
svarbiausia knyga lietuvių lyrikos istorijoje. Eilėraštis
„Nebeužtvenksi upės“ yra oratorinio tipo, kalbama pakiliu,
užtikrintu tonu. Pgrindinė tema – laisvės siekimas, jos atgimimas
vienijant tautą. Pabaigoje matoma kad šis žmogiškumas,
rūpinimasis ateitimi bei žmonėmis duoda vaisių: matoma tauta
jau iškilusi, atgimusi.
• Žemaitė – žymiausia realizmo atstovė lietuvių literatūroje.
Rašytoja dažnai rašė apie nelaimingas šeimas, kuriose yra
žmogiškumo trūkumas, vaizduojamas šeimos sudarymas
materealiniu išskaičiavimu. Istorinis kontekstas: plito lygių teisių
idėjos. Epochos: kruopščiai aprašomos detalės, veikėjai įvairių
socialinių sluoksnių, naudinga, pamokanti literatūra, į tekstą
įsiveržė gyva šnekamoji kalba. Kūrybos: į kūrybą atsinešta daug
karčios gyvenimiškos patirties, įsismelkimas į pačią
valstietiškosios pasaulėjautos šerdį, raiškiai perteikiami žmonių
santykiai, patirtis, savitas pasaulio supratimo būdas. Apsakymas
„Marti“: senasis Vingis nori apvesdinti savo sūnų Joną, kad gavęs
pinigų galėtų išmokėti skolas. Vestuvių sandėris – nelaimingo
gyvenimo pradžia. Katrė – žmogiškumo, tyrumo, tvarkingumo
pavyzdys. Ji labai skiriasi nuo Vingių kurie yra kaimo apsileidimo,
tingumo ir bukumo įsikūnijimai.

ABEJINGUMAS – nekreipiamas dėmesys, nejautrumas,

nerūpestingumas, bejausmiškumas.
• Jonas Biliūnas – lietuvių novelistas klasikas, psichologinės-
lyrinės prozos ugdytojas. Kūrybos kontekstas: Biliūnas pasirinko
intymesnį kalbėjimo būdą ir visą dėmesį sutelkė ne į išorinį, bet į
vidinį konfliktą. Svarbūs žmonių santykiai, sąžinės, atsakomybės
temos, neteisybės, skriaudos, kaltės motyvai. Moralinė nuostata:
Gailestinis nelaimingajam ir atleidimas skriaudėjui. Apsakyme
„Ubagas“ vaizduojamas abejingumas tėvams: Petras Sabaliūnas
grįžęs tėviškėn yra kartu ir sergantis pasakotojas, likęs vienas
brolio namuose, sūnaus išvarytas, priverstas vaikščioti
pakiemiais. Jis sielojasi, nes suvokia savo vaikų abejingumą jam,
kaip pamirštą priedermę seniems žmonėms, pamirštas
žmogiškumas.
• Alberas Kamiu – prancūzų rašytojas, filosofas, egzistencialistas,
kūręs XXa. vidurio katastrofų laikotarpiu. Epochos kontekstas:
egzistencializmas – tai žmogaus būtis. Dėmesio centre yra
individo ir egzistencijos problemos. Istorinis: Antrojo pasaulinio
karo metai. Romane „Svetimas“ vazduojamas vaikinas Merso,
kuriam yra abejinga aplinka ir visuomenė. Vaikinas įvykdęs
žmogžudystę yra suimamas, tačiau kaltinamas ne tik dėl žiauraus
nusikaltimo. Parodo koks žmogus yra absurdo akivaizdoje.
Atsisakydamas meluoti, t.y. prieštarauti savo jausmams, Merso
nesivelia į visuomenės žaidimą, tampa jai svetimas ir absurdiškai
kaltinamas ne tik žmogžudyste, bet ir jausmų nereiškimu dėl
mamos laidotuvių: „Mūsų visuomenėje kiekvienas žmogus, kuris
neverkia per mamos laidotuves, rizikuoja būti nuteistas mirties
bausme“.
• Francas Kafka – žymus austrų prozininkas, modernizmo
pradininkas. Epochos: XXa. modernioji lietratūra. Kūrybos:
vaizduojamas keistas, nelengvai paaiškinamas grėsmės ir baimės
kupinas pasaulis, kuriame pinasi tikrovė ir fantastika, tragizmas
ir groteskas. Akcentavo neviltį, susvetimėjimą. Novelėje
„Metamorfozė“ pasakojamas šeimos abejingumas Gregorui
Zamzai. Pabudęs iš miego jis pasijunta virtęs baisingu vabalu.
Šeimos požiūris pasikeičia: namiškiai su juo atsisako būti, juo
 bodisi, grėsmingai atstumia. Aplinka priešiška, svetima. Jis
svetimas ne tik šeimai, bet ir visuomenei.

PASIAUKOJIMAS – pasišventimas dėl kito žmogaus, dėl tėvynės,

šeimos.

• Vincas Mykolaitis-Putinas – XXa. vidurio literatūros modernistas,

prozos atnaujintojas. Psichologinio-intelektualinio romano
pradininkas. Istorinis kontekstas: minimas Antrasis pasaulinis
karas, gyvenimo metai tarpukariu ir po jo, tuo metu kunigystė
tapo viena iš populiariausių inteligentijos profesijų. Religinis:
pasakojimas apie 18 jaunuolio gyvenimo metų sekant Dievo
pėdomis. Kūrybos: yra autobiografiškumo elementų, tačiau
kūrinys ne autobiografinis („Kaip kunigas aš poetas, kaip poetas
aš ne kunigas.“). Kūrinio suskirstymas į tris dalis: „Bandymų
dienos“, „Eina gyvenimas“, „Išsivadavimas“. Liudo Vasario
pasiaukodamas dėl tėvų nusprendė savo gyvenimą paskirti
kunigystei. Vėliau nenuvaldomas noras kurti nugali klieriko
pasirinkimą. Jis paaukoja savo pasišventimą kunigystei vardan
hobio kurti.

• Šatrijos Ragana – romantinės pasaulėjautos, krikščioniškosios

pasaulėžiūros kūrėja. Biografinis kontekstas: bajoriška kilmė,
religingos šeimos auklėjimas, pedagogikos studijos ugdė
rašytojos nuostatas: troškimą tarnauti tėvynei ir jos žmonėms,
teigti liaudies išminties, mokslo ir šviesos pradus. Lietuvių
dvasinėje kultūroje Šatrijos Ragana išsiskiria pasiaukojama meile
tėvynei, žmonėms, geradaryste. Ji gyveno taip, kaip mokė kitus.
Rašytoja to meto Lietuvos kultūriniame gyvenime buvo pirmoji
europinio išsilavinimo moteris, skleidusi naujausias pedagogikos
ir katalikybės idėjas. Pasak V. Mykolaičio-Putino, „Jos
išmokslintas protas ir išlavintas skonis suteikia jos raštams tokį
rafinuotumo atspalvį, kokio nerandame nė pas vieną jos kartos
rašytoją.“ Kūrybos: apysakoje „Sename dvare“ išspausdintas
ryškus autobiografiškumo momentas, siekimą perteikti
 subtiliausius jausmų ir minčių niuansus, ekspermentavimą
įvairiais pasakojimo būdais(kalbėjimas pirmuoju asmeniu,
dienoraščio forma, vidinis monologas). Pirmoji lietuvių
literatūroje pavartojo dienoraščio ir užrašų formas, kaip
galimybes praskleisti intymųjį žmogaus pasaulį. Vaizduojama
Mamatė Marija, kuri pasiaukoja dėl kitų laimės, dėl vargšų,
kalbos.
• Viljamas Šekspyras – vienas iš garsiausių pasaulio dramaturgų.
Epochos kontekstas: Renesansas – atgimimo epocha,
humanistinė pasaulėžiūra, žmogus visapusiškas, tobulėjantis.
Tragedija „Hamletas“ – filosofinė drama apie Danijos princo
Hamleto kerštą dėdei Klaudijui, tėvo žudikui. Istorinis: atsispindi
Anglijos gyvenimo skauduliai, visuomeninis kūrinys,
atskleidžiantis amžinas etines ir filosofines žmogaus būties
problemas. Hamletas sielvartaujantis, trokštantis keršto.
Hamletas aukojasi, kad sužinotų tiesą: „Būt ar nebūt“ ar
susitaikyti su likimu ir išsaugoti gyvybę, ar pasipriešinti blogiui,
imtis veiksmo, pakilti kovai, kuri baigsis tragiškai, nes blogis
neaprėpiamas. Hamletas žengia lemtingą žingsnį, nes tai
pastanga įprasminti gyvenimo vertę.

DARBAS – tikslinga žmogaus veikla, duodanti rezultatus.

• Vincas Mykolaitis-Putinas – XXa. vidurio literatūros modernistas,

prozos atnaujintojas. Psichologinio-intelektualinio romano
pradininkas. Istorinis kontekstas: minimas Antrasis pasaulinis
karas, gyvenimo metai tarpukariu ir po jo, tuo metu kunigystė
tapo viena iš populiariausių inteligentijos profesijų. Religinis:
pasakojimas apie 18 jaunuolio gyvenimo metų sekant Dievo
pėdomis. Kūrybos: yra autobiografiškumo elementų, tačiau
kūrinys ne autobiografinis. Kūrinio suskirstymas į tris dalis:
„Bandymų dienos“, „Eina gyvenimas“, „Išsivadavimas“. Liudas
Vasaris atkakliai, atsakingai atlieka kunigo pareigas, stengiasi,
laiko mišias, tvarko bažnyčią, nes darbas – pareiga. Kunigas
Petras Ramutis – pavyzdys Liudui Vasariui. Jis senas kunigas, jau
 kandidatas į klebonus. Dvasinė vyresnybė turbūt jį ir atkėlė čia
tam, kad jis atitaisytų Stripaičio padarytas blogybes. Buvo jis
vienas iš tų kunigų, kuriais laikosi tikėjimas ir Bažnyčios
autoritetas. Vasaris, pirmą kartą jį pamatęs, jau tai pajuto.  Iš
kun. Ramučio veido ir iš viso jo asmens spinduliavo ypatinga
dvasios pajėga, rimtis ir ramybė, kurią turi grynos sąžinės
žmonės, patenkinti savo darbu, pasitikį savo pajėgomis ir savo
idealų kilnumu.

MAIŠTAS – sukilimas, pasipriešinimas prieš nusistovėjusią tvarką,

nepaklusnumas.

• Vincas Kudirka – XIXa. šviesuolis, visą gyvenimą paskyręs

lietuvių tautai žadinti, tautinio sąjūdžio idealogas. Biografinis:
anot rašytojo gėdintis lietuvybės, tai gėdytis savęs.  „Varpo“
redaktorius, skatino lietuvybę, nors pačiam buvo labai sunku
atsisakyti lenkų kalbos ir kultūros. Literatūros: sukūrė Lietuvos
Respublikos himną „Tautiška giesmė“. Kūrybos: pagrindinė
siektina vertybė buvo tėvynės gerovė ir laisvė. 1889m. Tilžėje
išleidžia pirmąjį „Varpo“ numerį. Eilėraštis „Labora“ – priemonė
priešintis carizmui.

• Maironis – naujosios lietuvių poezijos pradininkas, spaudos

draudžiamojo laikotarpio ryškiausias poetas, savo poezijoje
išreiškęs to meto tautinius siekimus, dėl to vadinamas tautinio
atgimimo dainiumi. Humanizmas Maironio kūryboje atsiskleidžia
siekiant suvienyti tautą, gerbiamos senosios vertybės (tauta,
laisvas žodis), rūpinamasi ateitimi. Epochos: žymiausias XIXa.
Lietuvių poetas romantikas, stiprios žmogaus emocijos, laisvė
nuo griežtų meno taisyklių, pirmumas dvasinėms vertybėms.
Biografinis: kunigas, orus seminarijos rektorius, poezijoje
uždegantis, nusivylęs, susimąstęs, jautrus. Tautos šauklys,
taižutinio atgimimo iniciatorius, raginęs telktis į kovą. Kūrybos:
poezijos rinkinys „Pavasario balsai“ – vienintelis eilėraščių
rinkinys, svarbiausia knyga lietuvių lyrikos istorijoje. Eilėraštis
 „Nebeužtvenksi upės“ yra oratorinio tipo, kalbama pakiliu,
užtikrintu tonu. Pgrindinė tema – laisvės siekimas, jos atgimimas
vienijant tautą. Vaizduojamas sukilimas, kurio, kaip ir upės,
nesustabdysi. Pabaigoje matoma kad šis žmogiškumas,
rūpinimasis ateitimi bei žmonėmis duoda vaisių: matoma tauta
jau iškilusi, atgimusi.

ORUMAS – žmogaus vidinė pagarba, kilnumas, taurumas, didingumas,

didžiadvasiškumas.

•
• Kristijonas Donelaitis-grožinės lietuvių literatūros pradininkas.
Pats autorius yra apšveitos, XVIIIa. kūrėjas. Biografinis
kontekstas: gimė laisvųjų vaistiečių šeimoje, Mažojoje Lietuvoje.
Tolminkiemio kunigas. Epochos: galima įžvelgti įvairių epochų
bruožų: baroko – vulgarūs žodžiai, šiurkštūs posakiai, mirties
tema, klasicizmo – keturi metų laikai, gamtos ir prigimties
aukštinimas. Apšvietos-didaktiškumas, didžiausias autoritetas
yra protas, realizmo kasdieninis gyvenimas, buitis, antika-
hegzametras. Istorinis – Prūsijos, Mažosios Lietuvos, Vyžlaukio
Valsčiaus būrų gyvenimas, plito demokratinės idėjos. Didaktinė
poema „Metai“ yra saugoma pasaulinio paveldo („UNESCO“). Yra
keturios dalys: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“,
„Rudenio gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“. Veikėjai suskirstomi į
geruosius („viežlybieji“- Selmas, Lauras, Krizas ir Pričkus) ir
bloguosius („nenaudėliai“- Slunkius, Pelėda, Dočys, Plaučiūnas).
Taip skirstydamas veikėjus poetas ragina juos prisiminti savo
vertę, keistis, tapti atsakingesniais. Įžeidžiamas jų orumas.
• Bitė Vilimaitė – ryškiausia lakoniškos novelės meistrė. Kūrybos:
galima įžvelgti daug nereikšmingų gyvenimo momentų, slepiančių
prasmę, pamoką. Būdingas asociatyvus pasakojimas. Pagrindinė
tema – moteris ir jos likimas. Vengiama dramatiškumo, skaudžių
dalykų. Kai kur paliekamos „baltos dėmės“, skaitytojo nuovokai ir
fantazijai užpildyti. Išsiskiria santūriu stiliumi. Pasakojimas
glaustas, kalbama užuomenomis. Svarbu objektyvaus gyvenimo
 stebėjimas, socialinės tikrovės ir žmogaus vidinių būsenų
analizė. Vaizduojama šeima yra pažeista, trapi, būdinga vienatvė,
skausmas, liūdesys, šeimos žmogus skiriaudžiamas. Novelėje
„Dzūkė mergaitė“ vazduojamas permainingas ir permainingas
mergaitės gyvenimas. Vaizduojamas rėdos ratas: gyvenimas nuo
vaikystės iki senatvės. Gyvendama šeimoje mergaitė nemylima,
jaučiasi nesirūpinama, tačiau išvykusi suvokia savo vertę. Tampa
laiminga, netgi tėvų požiūris pasikeičia. Mergaitę užgrūdino ne
meilė šeimoje, o vienatvė.

PAREIGA – būtinybė elgtis arba nesielgti tam tikru būdu.

• Vincas Mykolaitis-Putinas – XXa. vidurio literatūros modernistas,

prozos atnaujintojas. Psichologinio-intelektualinio romano
pradininkas. „Altorių šešėly“ – žmogaus pareiga paklusti tėvams,
Dievui. Liudas Vasaris atsakingai ir pareigingai bei stropiai
stengiasi atlikti savo pareigas vikaraudamas. Istorinis
kontekstas: minimas Antrasis pasaulinis karas, gyvenimo metai
tarpukariu ir po jo. Religinis: pasakojimas apie 18 jaunuolio
gyvenimo metų sekant Dievo pėdomis. Kūrybos: yra
autobiografiškumo elementų, tačiau kūrinys ne autobiografinis.
Kūrinio suskirstymas į tris dalis: „Bandymų dienos“, „Eina
gyvenimas“, „Išsivadavimas“.

• Martynas Mažvydas – lietuvių raštijos pradininkas, pirmosios

lietuviškos knygos rengėjas. Biografinis kontekstas: buvo
pastorius, rašė dirbdamas Tolminkiemyje, Mažojoje Lietuvoje.
„Katekizmas“ – pirmoji lietuviška knyga, išleista 1547m.
Karaliaučiuje. Literatūriniu požiūriu reikšmingiausia yra
lietuviškai parašyta pratarmė „Knygelės pačios byla
lietuvininkump ir žemaičiump“- laikoma pirmuoju lietuvišku
eilėraščiu. Pratarmėje Mažvydo pareiga yra skatinti žmones
prisiimti atsakomybę už tėvynės ateitį, atsisakyti pagoniškų
prietarų ir pažinti tikrąją religiją, taip pat mokyti žmones, skaityti
Šventąjį raštą lietuvių kalba. Išryškinama mokslo svarba,
 pabrėžiamas kunigų vaidmuo, rašto reikšmė skleidžiant tikėjimą
(„Šitą sūnų ir tėvą pažinsit, Jei tą mokslą gerai mokėsit ir
permanysit.“)

Meilė – tai žmogaus būsena, jausmas, emocijos, elgsena, viena iš

savęs suvokimą lemiančių sąvokų.

• Vincas Mykolaitis-Putinas – XXa. vidurio literatūros modernistas,

prozos atnaujintojas. Psichologinio-intelektualinio romano
pradininkas. Istorinis kontekstas: minimas Antrasis pasaulinis
karas, gyvenimo metai tarpukariu ir po jo, tuo metu kunigystė
tapo viena iš populiariausių inteligentijos profesijų. Religinis:
pasakojimas apie 18 jaunuolio gyvenimo metų sekant Dievo
pėdomis. Kūrybos: yra autobiografiškumo elementų, tačiau
kūrinys ne autobiografinis („Kaip kunigas aš poetas, kaip poetas
aš ne kunigas.“). Kūrinio suskirstymas į tris dalis: „Bandymų
dienos“, „Eina gyvenimas“, „Išsivadavimas“. Liudo Vasario
pasiaukodamas dėl tėvų nusprendė savo gyvenimą paskirti
kunigystei. Tačiau nenuvaldoma aistra moterims sukelia vaikino
vidinį konfliktą. Jis meta seminariją dėl mylimos moters Liucės.
Ji susižavėjusi Liudo kūryba.
• Marius Katiliškis – pokario išeivijos rašytojas, XXa. antrosios
pusės modernistas. Biografinis: karo pabaigoje emigravo į
Vakarus. Kūrybos: mėgo kaimo tematiką, į jį žvelgė nostalgiškai,
idealizuojama gamta, tėvynės ilgesys, meilė. Kūrybos atramos
taškas – gaivalinga žmogaus prigimtis. Romanas „Miškais ateina
ruduo“. Jame vaizduojama taroukario laikų nepriklausoma
Lietuva. Romanas tęsia romantinės meilės tema, nes veikėjų
tarpusavio santykia poetizuojami. Aprašomi keli, tarp romano
veikėjų atsiradę meilės trikampiai (Monikos, Agnės, Tiliaus ir
Monikos, Doveikos, Tiliaus). Rašoma, kaip jausmai keitė veikėjų
likimus. Tilius, vedamas aistros, naujų pityrių troškimo,
nepabūgsta Doveikos, nebando sulaikyti meilės Monikai, dėl to
rizikuoja gyvybe. Tačiau jis nežino, ar jausmai Monikai yra meilė,
bet, nepaisant to, vistiek pasiryžta palikti Agnę. Metaforiškai
 skilusi liepa atspindi tolimesnius Tiliaus ir Agnės santykius
(lietuvių mitologijoje liepa – likimo medis).

DRAUGYSTĖ – žmonių tarpusavio santykiai, kuriems būdinga bendra

patirtis, panašios vertybės ir artimi tikslai.

• Vincas Mykolaitis-Putinas – XXa. vidurio literatūros modernistas,

prozos atnaujintojas. Psichologinio-intelektualinio romano
pradininkas. Istorinis kontekstas: minimas Antrasis pasaulinis
karas, gyvenimo metai tarpukariu ir po jo, tuo metu kunigystė
tapo viena iš populiariausių inteligentijos profesijų. Religinis:
pasakojimas apie 18 jaunuolio gyvenimo metų sekant Dievo
pėdomis. Kūrybos: yra autobiografiškumo elementų, tačiau
kūrinys ne autobiografinis („Kaip kunigas aš poetas, kaip poetas
aš ne kunigas.“). Kūrinio suskirstymas į tris dalis: „Bandymų
dienos“, „Eina gyvenimas“, „Išsivadavimas“. Antrojoje knygos
dalyje rašoma apie jo darbą Kalnynų parapijoje, pažintį su
baroniene Rainakiene ir kunigais: Platūnu ir Stripaičiu. Jo
draugystė su baroniene sužadino visai kitus Liudo jausmus, norą
kurti, tobulėti.
• Juozas Tumas-Vaižgantas – idealaus tautinio charakterio kūrėjas.
Biografinis – spaudos draudimo metais platino uždraustą spaudą,
vertė, telkė bendram darbui ir kunigus, ir pasauliečius. Buvo
persekiojamas kunigas. Istorinis: XIXa. baudžiava, jos
panaikinimas nėra vaizdavimo tikslas, tačiau yra svarbus – veikia
žmonių charakterius ir likimus. Epochos: modernizmo atstovas,
vienišo žmogaus jausmų, aistrų, etinių nuostatų ir valios
susidūrimas. Apysaka „Dėdės ir dėdienės“ vaizduoja trijų žmonių
Severjos, Mykoliuko ir Rapolo Geišės gyvenimus. Akcentuojama
Mykoliuko draugystė su smuikeliu. Jis muziką kuria pats sau,
nesvarbu kas jos klausosi. Melodija atskeldžia jo būdą ir
charakterį. Jo grojimas per Severjos ir Geišės vestuves bei stygų
nutrūkimas asocijuojasi su vilties, meilės praradimu.
• Šatrijos Ragana – romantinės pasaulėjautos, krikščioniškosios
pasaulėžiūros kūrėja. Biografinis kontekstas: bajoriška kilmė,
 religingos šeimos auklėjimas, pedagogikos studijos ugdė
rašytojos nuostatas: troškimą tarnauti tėvynei ir jos žmonėms,
teigti liaudies išminties, mokslo ir šviesos pradus. Lietuvių
dvasinėje kultūroje Šatrijos Ragana išsiskiria pasiaukojama meile
tėvynei, žmonėms, geradaryste. Ji gyveno taip, kaip mokė kitus.
Rašytoja to meto Lietuvos kultūriniame gyvenime buvo pirmoji
europinio išsilavinimo moteris, skleidusi naujausias pedagogikos
ir katalikybės idėjas. Pasak V. Mykolaičio-Putino, „Jos
išmokslintas protas ir išlavintas skonis suteikia jos raštams tokį
rafinuotumo atspalvį, kokio nerandame nė pas vieną jos kartos
rašytoją.“ Autorės draugystė su Povilu Višinskiu. Jų draugystė
užsimezgė dar Marijai būnant visai jaunai. Ji pradėjo kurti
lenkiškai, tačiau Višinskis ją įkalbėjo rašyti lietuviškai. Jų
bičiulystė atsispindėjo laiškuose ir yra vienas gražiausių ir
labiausiai jaudinančių lietuvių literatūros pavyzdžių. Jo
paskatinta Šatrijos Ragana tapo patriote, demokrate, jo
pastangomis pradejo rašyti lietuviškai.

PATRIOTIZMAS – savo šalies, tautos, kalbos, kultūros gynimas,

saugojimas, puoselėjimas.

• Vincas Kudirka – XIXa. šviesuolis, visą gyvenimą paskyręs

lietuvių tautai žadinti, tautinio sąjūdžio idealogas. Biografinis:
anot rašytojo gėdintis lietuvybės, tai gėdytis savęs.  „Varpo“
redaktorius, skatino lietuvybę, nors pačiam buvo labai sunku
atsisakyti lenkų kalbos ir kultūros. Literatūros: sukūrė Lietuvos
Respublikos himną „Tautiška giesmė“. Kūrybos: pagrindinė
siektina vertybė buvo tėvynės gerovė ir laisvė. 1889m. Tilžėje
išleidžia pirmąjį „Varpo“ numerį. Eilėraštis „Labora“ – priemonė
priešintis carizmui.
• Martynas Mažvydas – lietuvių raštijos pradininkas, pirmosios
lietuviškos knygos rengėjas. Biografinis kontekstas: buvo
pastorius, rašė dirbdamas Tolminkiemyje, Mažojoje Lietuvoje.
„Katekizmas“ – pirmoji lietuviška knyga, išleista 1547m.
Karaliaučiuje. Literatūriniu požiūriu reikšmingiausia yra
 lietuviškai parašyta pratarmė „Knygelės pačios byla
lietuvininkump ir žemaičiump“- laikoma pirmuoju lietuvišku
eilėraščiu. Pratarmėje Mažvydas skatina žmones prisiimti
atsakomybę už tėvynės ateitį, atsisakyti pagoniškų prietarų ir
pažinti tikrąją religiją. Siekia išmokyti žmones religijos lietuvių
kalba. Jam lietuvybė – vertybė. Išryškinama mokslo svarba,
pabrėžiamas kunigų vaidmuo, rašto reikšmė skleidžiant tikėjimą
(„Šitą sūnų ir tėvą pažinsit, Jei tą mokslą gerai mokėsit ir
permanysit.“)

ŠEIMA – brangiausias gyvenimo turtas.

• Žemaitė – žymiausia realizmo atstovė lietuvių literatūroje.

Rašytoja dažnai rašė apie nelaimingas šeimas, kuriose yra
žmogiškumo trūkumas, vaizduojamas šeimos sudarymas
materealiniu išskaičiavimu. Istorinis kontekstas: plito lygių teisių
idėjos. Epochos: kruopščiai aprašomos detalės, veikėjai įvairių
socialinių sluoksnių, naudinga, pamokanti literatūra, į tekstą
įsiveržė gyva šnekamoji kalba. Kūrybos: į kūrybą atsinešta daug
karčios gyvenimiškos patirties, įsismelkimas į pačią
valstietiškosios pasaulėjautos šerdį, raiškiai perteikiami žmonių
santykiai, patirtis, savitas pasaulio supratimo būdas. Apsakymas
„Marti“: senasis Vingis nori apvesdinti savo sūnų Joną, kad gavęs
pinigų galėtų išmokėti skolas. Vestuvių sandėris – nelaimingo
gyvenimo pradžia. Katrė – žmogiškumo, tyrumo, tvarkingumo
pavyzdys. Ji labai skiriasi nuo Vingių kurie yra kaimo apsileidimo,
tingumo ir bukumo įsikūnijimai. Autorė dažniausiai vaizduodavo
nelaimingas šeimas: apsakyme „Petras Kurmelis“ apsirgus
darbštuolio Petro mamai, šis ieškosi pagalbininkės, naujos
šeimininkės. Ja tampa Kupsčio Marcė – tingi, išlepus,
netvarkinga mergina. Tačiau laiminga šeima vaizduojama
apsakyme „Sutkai“. Čia matomos dvi kartos, rūpestinga, mylinti
šeima.
• Francas Kafka – žymus austrų prozininkas, modernizmo
pradininkas. Epochos: XXa. modernioji lietratūra. Kūrybos:
vaizduojamas keistas, nelengvai paaiškinamas grėsmės ir baimės
kupinas pasaulis, kuriame pinasi tikrovė ir fantastika, tragizmas
ir groteskas. Akcentavo neviltį, susvetimėjimą. Novelėje
„Metamorfozė“ pasakojamas šeimos abejingumas Gregorui
Zamzai. Pabudęs iš miego jis pasijunta virtęs baisingu vabalu.
Šeimos požiūris pasikeičia: namiškiai su juo atsisako būti, juo
bodisi, grėsmingai atstumia. Aplinka priešiška, svetima. Jis
svetimas ne tik šeimai, bet ir visuomenei.

• Šatrijos Ragana – romantinės pasaulėjautos, krikščioniškosios

pasaulėžiūros kūrėja. Biografinis kontekstas: bajoriška kilmė,
religingos šeimos auklėjimas, pedagogikos studijos ugdė
rašytojos nuostatas: troškimą tarnauti tėvynei ir jos žmonėms,
teigti liaudies išminties, mokslo ir šviesos pradus. Lietuvių
dvasinėje kultūroje Šatrijos Ragana išsiskiria pasiaukojama meile
tėvynei, žmonėms, geradaryste. Ji gyveno taip, kaip mokė kitus.
Rašytoja to meto Lietuvos kultūriniame gyvenime buvo pirmoji
europinio išsilavinimo moteris, skleidusi naujausias pedagogikos
ir katalikybės idėjas. Pasak V. Mykolaičio-Putino, „Jos
išmokslintas protas ir išlavintas skonis suteikia jos raštams tokį
rafinuotumo atspalvį, kokio nerandame nė pas vieną jos kartos
rašytoją.“ Kūrybos: apysakoje „Sename dvare“ išspausdintas
ryškus autobiografiškumo momentas, siekimą perteikti
subtiliausius jausmų ir minčių niuansus, ekspermentavimą
įvairiais pasakojimo būdais(kalbėjimas pirmuoju asmeniu,
dienoraščio forma, vidinis monologas). Pirmoji lietuvių
literatūroje pavartojo dienoraščio ir užrašų formas, kaip
galimybes praskleisti intymųjį žmogaus pasaulį. Vaizduojama
Mamatė Marija, kuri yra trijų mažų vaikelių motina, nuolatos
besurūpinanti jais. Moteris atsispiria aistrai Jonavičiui, nes
suvokia, kad turi eiti motinos pareigas.
• Vanda Juknaitė – jautri, pastabi asmenybė, savo darbuose
aprašanti socialines problemas. Prozininkė, dramaturgė, eseisė.
 Kviečia diskutuoti apie svarbiausias humanistines vertybes –
atsakomybę, žmogaus vertę, meilę, pareigą. Jai svarbi
moteriškumo savimonė. Aukščiausia vertybė yra gyvybė. Į pirmą
vietą iškyla moters likimas, viena iš pagrindinių temų yra
žmogaus socializacija. Apysaka „Stiklo šalis“ – kūrinys apie
moters pasaulį, buitį, dramatišką būtį. Vaizduojami veikėjai
bevardžiai. Perkeltine prasme stiklo šalis – nelaimingos moters,
motinos pasaulis, panašus į šaltą, uždarą ir trapią erdvę, kurioje
dūžta žmogaus viltys. Motinystės tema, moters pasiaukojimas,
kurio nieks neįvertina (nelaimingos šeimos paveikslas). Jos
sutuoktinis abejingas moters likimas, į ją žvelgia vartotojiškai,
nesvarbūd dvasiniai rūpesčiai, yra ciniškas.

GAMTA – vieta, kur žmogus gali atrasti ramybę, grožį, paguodą. Tai
tarsi antri namai.

• Mikalojus Husovianas – Renesanso dvarų poetas. „Giesmė apie

stumbą“ – pirmasis vien Lietuvos tematikai skirtas grožinės
literatūros kūrinys, pakeitęs žmonių požiūrį į Lietuvą teigiama
linkme. Gamta vaizduojama gyva ir galinga, vyrų dvikovos su
hiperbolizuotu stumbru – narsos išbandymas. Giesmės centras
kunigaikščio Vytauto šlovinimas, už tai, kad vertino žmones
pagal asmeninius nuopelnus. Gamta naudojama norint parodyti
valstybės galybę: „Gūdūs miškai čia turtus neapsakomus slepia“.

• Kristijonas Donelaitis-grožinės lietuvių literatūros pradininkas.

Pats autorius yra apšveitos, XVIIIa. kūrėjas. Biografinis
kontekstas: gimė laisvųjų vaistiečių šeimoje, Mažojoje Lietuvoje.
Tolminkiemio kunigas. Epochos: galima įžvelgti įvairių epochų
bruožų: baroko – vulgarūs žodžiai, šiurkštūs posakiai, mirties
tema, klasicizmo – keturi metų laikai, gamtos ir prigimties
aukštinimas. Apšvietos-didaktiškumas, didžiausias autoritetas
yra protas, realizmo kasdieninis gyvenimas, buitis, antika-
hegzametras. Istorinis – Prūsijos, Mažosios Lietuvos, Vyžlaukio
Valsčiaus būrų gyvenimas, plito demokratinės idėjos. Didaktinė
 poema „Metai“ yra saugoma pasaulinio paveldo („UNESCO“). Yra
keturios dalys: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“,
„Rudenio gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“. Veikėjai suskirstomi į
geruosius („viežlybieji“- Selmas, Lauras, Krizas ir Pričkus) ir
bloguosius („nenaudėliai“- Slunkius, Pelėda, Dočys, Plaučiūnas).
Žmogus glūdi pačiame gyvenime. Darbas poetizuojamas,
iškeliamas kaip didelė vertybė, gerovės pamatas: „Nes be trūso
Dievs mus išmaitint nežadėjo“. Vaizduojamas glaudus žmogaus ir
gamtos ryšys. Gamta – gyvenimo mokytoja. Saulė – svarbiausias
dalykas gamtoje. Besikeičiantys metų laikai mena atsikartojantį
gamtos ratą. Gamta yra Dievo pasaulis, todėl visa kas joje yra
tobula. Gandrų ir lakštingalos alegorijos yra pavyzdys būrams.
•

KALBA – bendras meilės ryšys.

• Mikalojus Daukša – pirmųjų lietuviškų knygų LDK autorius,

Renesanso idėjų skleidėjas. „Postilė“ – žmogaus atsakomybė už
gimtąją kalbą. Epochos kontekstas: Renesanso epochai būdingas
humanistinis požiūris. Istorinis: smerkiamas Lietuvos bajorų
nulenkėjimas, gimtosios kalbos niekinimas, nevertinimas,
nesirūpinimas jos ugdymu. Kūrybos: „Prakalba į malonųjį
skaitytoją“ lietuvių kalbos teisių gynimo ir jos puoselėjimo
manifestas. Kalba – tautos pagrindas. „Kalba yra bendras meilės
ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.
Sunaikink ją, sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę.“ „Kurgi
sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų
šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir
kalbos?“
• Martynas Mažvydas – lietuvių raštijos pradininkas, pirmosios
lietuviškos knygos rengėjas. Biografinis kontekstas: buvo
pastorius, rašė dirbdamas Tolminkiemyje, Mažojoje Lietuvoje.
„Katekizmas“ – pirmoji lietuviška knyga, išleista 1547m.
Karaliaučiuje. Literatūriniu požiūriu reikšmingiausia yra
lietuviškai parašyta pratarmė „Knygelės pačios byla
 lietuvininkump ir žemaičiump“- laikoma pirmuoju lietuvišku
eilėraščiu. Pratarmėje Mažvydas skatina žmones prisiimti
atsakomybę už tėvynės ateitį, atsisakyti pagoniškų prietarų ir
pažinti tikrąją religiją. Išryškinama mokslo svarba, pabrėžiamas
kunigų vaidmuo, rašto reikšmė skleidžiant tikėjimą („Šitą sūnų ir
tėvą pažinsit, Jei tą mokslą gerai mokėsit ir permanysit.“).
Žmonės suartės su Dievu tik naudojant lietuvių kalbą.

JAUNO ŽMOGAUS PRIGIMTIES PRIEŠTARINGUMAS. Jo prigimtis -

užaugti doru žmogumi, rūpintis savo tėvais.

• Jonas Biliūnas – lietuvių novelistas klasikas, psichologinės-

lyrinės prozos ugdytojas. Kūrybos kontekstas: Biliūnas pasirinko
intymesnį kalbėjimo būdą ir visą dėmesį sutelkė ne į išorinį, bet į
vidinį konfliktą. Svarbūs žmonių santykiai, sąžinės, atsakomybės
temos, neteisybės, skriaudos, kaltės motyvai. Moralinė nuostata:
Gailestinis nelaimingajam ir atleidimas skriaudėjui. Apsakyme
„Ubagas“ vaizduojamas abejingumas tėvams: Petras Sabaliūnas
grįžęs tėviškėn yra kartu ir sergantis pasakotojas, likęs vienas
brolio namuose, sūnaus išvarytas, priverstas vaikščioti
pakiemiais. Jis sielojasi, nes suvokia savo vaikų abejingumą jam,
kaip pamirštą priedermę seniems žmonėms, pamirštas
žmogiškumas. Vaikai pamina savo prigimtį, pamiršta savo, kaip
vaikų pareigą.