Laisvės tema literatūroje

Laisvę, kaip vertybę ir sąvoką kiekvienas žmogus suvokia skirtingai.

Vieni kalba apie laisvę politine prasme, kiti - apie socialinę laisvę, kiti
- apie asmeninę nepriklausomybę, o kai kurie ją apibūdina kaip
religinę laisvę. Tačiau pasaulyje nerasi žmogaus, kuris nenorėtų būti
laisvas. Laisvė suteikia galimybę save realizuoti, išreikšti talentus ir
gebėjimus. Viena didžiausių bausmių žmogui ligi šių dienų – laisvės
atėmimas, nes prarasdamas laisvę asmuo tarsi netenka ir savo galių,
balso, savojo ,, aš”. Tačiau žmogus visada gali atrasti ir kitų būdų
kaip išsilaisvinti iš bet kokio suvaržymo, pavyzdžiui per kūrybą ar
dvasiškai į save įsigilinęs.
Socialinių saitų ir pareigos suvaržytas žmogus gali išlikti laisvas savo
vidiniu pasauliu, tačiau kartais žmogui, atgavusiam fizinę laisvę, gali
būti sunku prisitaikyti prie kitokios gyvenimo tėkmės, jis tampa
kliūtimi kitiems. Apie tokią laisvę rašė XIX a. - XXa. sandūros
rašytojas Juozas Tumas - Vaižgantas. Rašytojas buvo spontaniška
asmenybė ir pats netilpo į įprastus visuomenės rėmus. Gyvendamas
carinės Rusijos priespaudos metais Vaižgantas savo laisvu
pasirinkimu ėmėsi kultūrinio darbo, o pačiais sunkiausiais spaudos
draudimo metais ėmėsi lietuviškos raštijos veiklos taip tapdamas
šviesiąja lietuvių tautinio atgimimo legenda. Kadangi Vaižgantas taip
aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, jis turėjo galimybę geriau
pažinti tautos žmones, kurie jo kūriniuose įgaudavo nuo asmeninių
tragedijų kenčiančių ir laisvės bei savarankiškumo neturinčių veikėjų
vaidmenis. Tokie yra apysakos ,,Dėdės ir dėdienės” personažai
Mykolas Šiukšta ir Rapolas Geišė. Šių veikėjų gyvenimus nulemia
XIXa. baudžiava ir jos panaikinimas. Pagrindinis kūrinio veikėjas
Mykoliukas išgyvena dvigubą baudžiavą - dvaro ir namų. Išoriškai
Mykoliukas yra stiprus, gražiai išaugęs, daug pagalintis dirbti vyras.
Socialinė nelaisvė vis tik neatima Mykoliuko dvasios laisvės.
Geriausiai jis jaučiasi gamtos apsuptyje, ateidavo į pakluonę,
nusileisdavo į kalno paraistę ir atsisėdęs ant ežios veidu į vakarus
įsižiūrėdavo į erdvę ir grieždavo visai negudrias melodijas su savo
paties padirbta skripkele, kažin kuo džiaugdamasis, kažin kam
šypsodamasis. Ogi šypsosi jis ne šiam, o kitam pasauliui, su kuriuo jis
bendrauja kitiems nesuprantamu būdu. Tai ir yra Mykoliuko vidinės
laisvės galios - jo pasaulyje nėra žmonių, nes jam jų nereikia. Tačiau
visai kitoks yra kitas apysakos veikėjas, dvaro tijūnas Rapolas Geišė.
Jis baudžiavos laikais gyveno oriai, pasitikėjo savimi ir , rodos, nieko
jam nestigo. Tačiau panaikinus baudžiavą personažas nesugeba
doramai išgyventi naujoje tvarkoje. Atsidūręs brolio namuose ir tapęs
visiškai nenaudingo visuomenei ,,dėde”, tampa tikra našta žmonai
Severijai ir brolio šeimai. Jis, kaip kanarėlė paleista iš auksinio
narvelio, neturi įgūdžių išgyventi laisvėje ir galiausiai pražūva. Tačiau
ne visada tik fiziškai suvaržytas žmogus gali siekti dvasinės laisvės.
Pareigos suvaržytas žmogus išsilaisvinti gali per kūrybą ir per
asmenybės brandą. Apie tokį laisvės siekimą rašė XXa. Vidurio
poetas Vincas Mykolaitis – Putinas. Rašytojas patsai išgyveno dvilypę
būseną tarp kūrimo laisvės ir kunigystės pareigų, visuomenės
spaudimas likti kunigo pareigose trukdė Putinui išreikšti tikrąją savo
prigimties duotą dovaną kurti. Ankstyvoji Mykolaičio-Putino kūryba
priklauso vadinamajai Maironio mokyklai – joje svarbūs dvasinės
laisvės, idealų siekimo, gamtos grožio, jaunystės džiaugsmo motyvai,
kurie kartais drumsčiami abejonės, nusivylimo, pasipriešinimo
nuotaikų. Psichologiniame – intelektualiniame romane ,,Altorių
šešėly” rašytojas pavaizdavo į save panašų veikėją Liudą Vasarį, kuris
buvo suvaržytas giežtos seminarijos tvarkos, negalėjo gauti
pasaulietinių tekstų dėl jų skleidžiamų kunigams nepriimtinų idėjų.
Vasaris yra intravertiškas, ieškantis, į laisvę besiveržiantis individas,
negalintis suderinti poeto talento ir kunigystės luomo apribojimų. Šis
uždaras romano pagrindinis veikėjas laisvai savo jausmus galėjo
reikšti tik per kūrybą, kuri seminarijoje buvo neleistina ir netgi
smerkiama. ,,Tylėk, dangstykis ir paslėpk svajones savo ir jausmus” -
Taip griežtai, perfrazuodamas garsaus poeto Tiutčevo žodžius, savo
dienoraštyje rašė Vasaris. Konfliktas tarp pareigos ir jausmų,
skaldantis Vasario asmenybę, yra vidinis, išoriškai neparodomas.
Aplinkinių akyse Liudas yra paklusnus, stropus klierikas, tačiau
dviguba egzistencija jį vis labiau slegia. Kunigų gyvenimo būdas ir
materializmas tik stiprina kūrinio protagonisto įsitikinimą, kad jo
prigimtis priešinasi kunigavimui. Vasaris atranda visai kitą – kultūros,
prabangos, dvasinių vertybių pasaulį, kurį įkūnija šalia esantis dvaras,
jo biblioteka, tokiais būdas Vasario, kaip kūrėjo asmenybė auga.
Įkvėpimo kurti ir augti kaip asmenybei Liudas Vasaris, kaip ir
Vaižganto Mykoliukas, suranda gamtoje, kuri ir yra didžioji žmogaus
laisvė, vieta, kur žmogus jaučiasi savas ir ramus. Gamtą Vasaris
priima jausmu, stebėdamas ją Vasaris pamiršta jo pečius slegiančias
kunigo pareigas, gamtos visuma išlaisvina jo menišką prigimtį,
suteikia vilties ir įkvėpimo kūrybai, kuri ir išlaisvina Vasario protą ir
jausmus. Taigi, žmogui, nepriklausomai nuo to, ar jis yra fiziškai
suvaržytas ar ne, visada bus svarbi dvasios laisvė, kuri pasireiškia per
kūrybą ir asmeninį tobulėjimą.
Kitą vertus, žmogus, gebantis neprarasti dvasinės laisvės, tampa
nepriklausomas nuo aplinkos sąlygų. Vienas skaudžiausių įvykių
žmonijos istorijoje – Antrasis pasaulinis karas - pakeitė žmonių elgesį
ir mąstymą. Antrojo pasaulinio karo metu suklestėjo koncentracijų
stovyklų darbas, kūrėsi erdvės, kuriose buvo įkalinti, kankinti ir
žudomi žmonės. Tokio likimo neišvengė ir garsus lietuvių poetas,
dramaturgas, prozininkas Balys Sruoga, kuris 1943 m. su kitais
inteligentais, dėl jaunuolių skatinimo nestoti į SS būrius, buvo
išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą ir tapo prievartos sistemos
liudininku. Grįžęs iš nacių pragaro, per porą mėnesių parašė
memuarus „Dievų miškas“, nes siekė išsilaisvinti iš slegiančios
absurdiškos patirties. Nors memuaruose pasakojamas Štuthofo
koncentracijos stovyklos gyvenimas, tačiau kūrinys įgauna universalią
prasmę – jis tampa visos prievartinės sistemos kaltinamuoju aktu, o
pasakotojas – tos sistemos liudytoju. Vienas iš būdų apsaugoti savo
vidinę laisvę - atsiriboti nuo pragariškos tikrovės. B. Sruoga tai bando
daryti kurdamas, rašo dramos veikalus, estetikos, literatūros teorijos
straipsnius. Tai leido kiek pakitusios gyvenimo sąlygos, kadangi jis
buvo paskirtas dirbti raštinėje. Dirbdamas koncentracijos stovyklos
raštinėje, galėdamas prieiti prie lagerio dokumentų, B. Sruoga rinko
medžiagą savo būsimam romanui. Jam buvo ypač svarbu suvokti,
kaip nužmoginimo sistema veikė žmones: tiek tikruosius
nusikaltėlius, tiek belaisvius. Pati populiariausia lageryje filosofija
„mušeikizmas“ kalinį greitai paverčia pusgyviu klipata, kurio „laukia“
nuolat rūkstantis krematoriumo kaminas. Ypač sunku šioje
nužmoginimo aplinkoje išlikti inteligentui, ne veltui Sruoga rašo: „Ko
vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje
civilizuotas Europos žmogus staiga žmogėdra darosi?“ Kūrinyje
aprašytoje totalitarinėje nužmoginimo sistemoje žmogus praranda
savo identitetą, tampa tik uniforma, skaičiumi, o vienintelis būdas
nepalūžti, tai pasitelkti ironiją, kuri memuarų knygoje veikia kaip
skydas, saugantis pasakotojo orumą, žmogiškumą, nuo visiško
beprasmybės pojūčio. Tiesa, beprasmybės pojūtis gali kilti ne tik iš
žiaurumo ir nužmogėjimo, tačiau ir iš visuomenės abejingumo ar
netgi amoralumo.` Viskas tarsi turėtų būti sukoncentruota žmogaus
gerovei gerinti, tačiau nelankstūs visuomenės nuostatai ardo žmogaus
individualumą, visi ignoruoja viską, kas apie juos vyksta ir tą
ignoravimą visuomenė vadina ,,tiesa”. Taip kalbėjo ir XXa. Viduryje
pasireiškęs filosofinis judėjimas egzistencializmas. Skirtingai nuo
klasikinės filosofijos, egzistencializmas atsisako kalbėti apie pasaulį
be žmogaus, apie būtį apskritai ir renkasi pavienio žmogaus
problemas. Viena iš šių nagrinėjamų problemų - absurdiška žmogaus
laisvė. Ją egzistencialistai suvokė kaip galimybę apsispręsti ir
prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Anot J.-P. Sartre’o, žmogus
pats atsako už savo laisvę, todėl tikroji žmonių realybė ir egzistencija
yra humanizmas .Vienas iš egzistencialistų, kalbėjusių apie laisvę
kaip apie moralės pasirinkimą yra ir Alberas Kamiu, vienas
svarbiausių modernių mąstytojų, kuris yra vienas kelių žmonių, kuris
netylėjo apie visuomenės susvetimėjimo problemą ir įtaką žmogui.
Rašytojas siekė sakyti tiesą apie šiuolaikinį žmogų, sklaidyti
visuomenės sukurtas iliuzijas ir ieškojo būdo, kaip XXa. žiaurumo
iškankintai širdžiai išsilaisvinti nuo moralinės visuomenės
priespaudos. A. Kamiu romanas ,,Svetimas” yra puikus autoriaus
pavyzdys, kaip visuomenė yra užgniaužusi žmogaus vidinę laisvę
veidmainyste. Pagrindinis veikėjas Merso yra visiška priešingybė
visom visuomenės vertybėm, į absurdą primenantį žmogaus gyvenimą
Merso žvelgia įroniškai, gal netgi drįsčiau teigti, kad su panieka. Jis
atsisako dirbtinai verkti per motinos laiduotuves, nevaidina prieš
patrauklią moterį, kad ją romantiškai myli, nevaidina prieš draugus ar
nepažįstamus ir galiausiai nemeluoja teismui, kad atgailauja dėl
atsitiktinės žmogžudystės, ir yra nuteisiamas mirties bausme – ne kiek
už žmogžudyste, kiek už visą amoralų, nenormalų gyvenimą, už tai,
kad buvo ,,aktorius be kaukės”. Nors Merso ir maištavo prieš
visuomenę, laisvas jis nesijautė dėl jaučiamo spaudimo. Tačiau
atsidūręs po teismo kalėjime ir supratęs , kad jam bus atlikta mirties
bausmė, Merso patyrė tarsi V. Mačernio vadinamą ,, aukštąją
akimirką” - visas abejingumas jame dingo, liko tik prisiminimai apie
didžiausius jo gyvenimo džiaugsmus : vasaros kvapus, vakarėjantį
dangų, Mari juoką. Taip Merso, nors ir praradęs fizinę laisvę,
išsilaisvina dvasiškai prisiminimų dėka, jo nebekankina egzistenciniai
klausimai ir nebegniaužia visuomenės absurdas- jis tampa laisvas,
laimingas, nuo nieko nepriklausomas žmogus. Taigi, išsaugojęs
dvasinę laisvę žmogus visada įveiks gyvenimo duotus išbandymus.
Apibendrindama norėčiau pasakyti, jog laisvė literatūroje yra
suvokiama kaip galimybė, kuri asmeniui leidžia nevaržomai mąstyti,
skleisti savo idėjas ir tobulėti. Nepriklausomai, ar žmogus yra fiziškai
suvaržytas ar ne, jam, norint išsaugoti savo esybę, reikia išsilaisvinti
dvasiškai per kūrybą, savęs pažinimą ir savų, galbūt visuomenei
neįprastų pažiūrų laikymąsį. Pabaigai norėčiau pacituoti keletą Patriko
Henrio minčių iš jo kalbos: „Jei norime būti laisvi, norime išsaugoti
neliečiamas privilegijas, dėl kurių mes taip ilgai ginčijamės, turime
kovoti, kol nebus išgautas mūsų šlovingas varžymosi dėl laisvės
prizas... Aš nežinau, kokį prizą pasirinks kiti, bet man padovanokit
arba laisvę, arba mirtį.“