ANTANAS ŠKĖMA

XX a. Vidurio katastrofų literatūra

Biografinis-istorinis kontekstas
Lietuvių moderniosios literatūros atstovas, išsakęs didžiuosius Vakarų civilizacijos sukrėtimus
išgyvenusio žmogaus dvasinę patirtį, prozininkas ir dramaturgas Antanas Škėma gimė 1910 m.
Lenkijoje, Lodzėje, vėliau su tėvais gyveno Rusijoje, Ukrainoje. Šeimai grįžus į Lietuvą, mokėsi
medicinos (medicina neatitiko jo meniškos prigimties, vėliau ironiškai sakė, kad iš medicinos išsinešė
meilė lavonams, o tai atsiliepė jo kūrybai), teisės, tačiau mokslų nebaigė; daugiausia laiko skirdavo
teatrui: vaidino Kauno ir Vilniaus valstybiniuose dramos teatruose, režisavo spektaklius, pats ėmėsi
dramaturgijos.
Karo metais su šeima kurį laiką gyveno Kybartuose, buvo kviečiamas eiti pas partizanus, bet atsisakė
ir išvyko į Vokietiją. Nuo to laiko visada liko kritiškas savo ir kitų patriotizmui, teigė, kad pirmaeiliai
didvyriai žuvo ir žūsta Lietuvoje, o išeiviai visada liks antraeiliais herojais.
1944 m. Kartu su karą pralaiminčia Vokietijos kariuomene pasitraukė iš Lietuvos ir atsidūrė
Vokietijos pabėgėlių stovykloje.
1949 m. Škėma su šeima emigravo į JAV, gyveno Brukline, dirbo lifto operatoriumi. Neturėdamas
palankių sąlygų kurti, dirbdamas savo meninei prigimčiai svetimus darbus, rašytojas rašė dramas ir
prozą.
A. Škėmos literatūrines pažiūras atskleidžia ne tik jo grožinė kūryba, bet ir publicistika bei literatūros
kritika. Jis smerkė tokius kūrinius, kuriuose atvirai deklaruojamos tautinės ir krikščioniškos vertybės
laikomos svarbesnėmis už meninius literatūros ieškojimus. A. Škėma šaipėsi iš miesčioniško išeivijos
skonio ir antrarūšės literatūros garbinimo. Jo nuomone, lietuvių literatūra turi tapti moderni ir artima
Vakarų literatūros kontekstui.

Žuvo 1951 m. Autoavarijoje važiuodamas iš „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo

Egzistencializmas
XX a. Viduryje totalitarizmo sąlygomis paminamos demokratinės vertybės. Kai milijonai žmonių
suvaromi į fronto apkasus, išvežami į mirties stovyklas, niekam neberūpi pavienio žmogaus likimas,
jo nuomonė ar skausmas. Fronte ar mirties stovykloje atsidūręs žmogus nėra tikras, ar sulauks
rytojaus, tai labai sustiprina gyvenimo absurdiškumo pojūtį. Kokią prasmę turi individo
pasiriešinimas totalitarinių rėžimų slėgimui. Šis klausimas nuolatos kils mąstančiam XX a. Vidurio
žmogui.
Egzistencializmas gali būti suprastas kaip žmogaus būties, jos prasmės ir galimybių apmąstymas.
Egzistencializmu vadinamas XX a. Viduryje Europoje plačiai pasireiškęs filosofinis ir literatūrinis
judėjimas, kurio dėmesio centre yra individo būtis. Egzistencializmas atsisako kalbėti apie pasaulį be
žmogaus, apie būtį apskritai ir renkasi pavienio žmogaus problemas. Baigtinė žmogaus būtis
pasaulyje ir jos įprasminimas – pagrindinė egzistencializmo problema.
Šis judėjimas buvo savitas atsakas į vertybių krizę, kurią išgyveno dviejų pasaulinių karų sukrėsta
Europos visuomenė.. Buvo svarstoms, kaip žmogui gyventi tame susverdėjusiame pasaulyje, kokios
jo laisvės ribos, kas iš tikrųjų yra toji žmogaus būtis.

Romanas „Balta drobulė“

Svarbiausias Škėmos gyvenimo kūrinys. Romanas sujungia rašytojo patirtį, daugybę jo apmąstytų
idėjų ir skirtingiausias formos paieškas.
„Balta drobulė“ – sudėtingos struktūros kūrinys. Jame pasakojami ir tolimos praeities įvykiai, ir tai
kas vyko prieš porą savaičių, vaizduojama ne visa para iš poeto ir keltuvininko gyvenimo.
Romane pavaizduota tik vieno personažo - Antano Garšvos, keturiasdešimties metų vyro, dirbančio
keltuvininku, t.y. liftininku, gyvenimo istorija, bet ji parodyta įvairiais požiūriais. Garšva -
keltuvininkas. Privaloma uniforma - suvienodinimo ženklas, Garšva jaučiasi prarandantis individualybę:
jis - tik 87 numeris, negali bendrauti su žmonėmis, nes privalo stropiai atlikti keltuvininko vaidmenį,
uždara keltuvo erdvė primena kalėjimą ir t.t. Garšva - taip pat ir poetas. Kūryba jį gelbsti nuo rutinos
ir aplinkos gniuždymo. Garšva tiki, kad kūryba gelbsti ir nuo mirties, ir daro žmogų žmogumi.
Romano pabaigoje Garšva atranda, kad gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas, ir atsisako minties
būtinai įrėžti savo vardą literatūros istorijoje.
Garšva jaučiasi esąs absurdo žmogus, skaudžiai junta gyvenimo beprasmybę ir savo padėties tragizmą,
nes absurdą, kaip ir filosofas bei rašytojas Albertas Kamiu (Camus), suvokia sąmoningai. Gyvenimo
absurdą Garšva siekia įveikti panieka ir ironija.

Viešbučio keltuvininkas Antanas Garšva dėvi teatrinį kostiumą primenančią uniformą, privalomos
baltos pirštinės uždengia motinos dovanotą žiedą, kuris yra asmens tapatybės ženklas ir simbolinė
jungtis su praeitimi bei Lietuva. Apsivilkęs uniformą žmogus nebeturi teisės būti savimi, taisyklės
griežtai riboja jo išvaizdą ir elgesį, kuris turi tiksliai atitikti viešbučio mechanizmo darbą. Švarko
atlapų kampuose pritvirtinti skaičiaus 87 ženklai paverčia svečius aptarnaujantį keltuvininką
savotišku biorobotu, neturinčiu jokių individualybės žymių.
Antanui Garšvai ryškiaspalvis keltuvininko kostiumas primena Johano Štrauso operetę, o jis pats,
vilkėdamas suaugusiam vyrui nederantį drabužį, jaučiasi, kaip į žmonių pasaulį patekęs kaukas.
Lietuvių mitologijoje kaukais vadinamos mitinės gamtos būtybės, dar nepasiekusios žmogiškumo
statuso. Garšva kenčia ne tik dėl beprasmiško darbo, kuriame nuasmenintas žmogus virsta
mechaniškai judančia marionete, lietuvių kalba tebemąstantis personažas išgyvena tam tikrą
dvilypumą anglų kalbos apsuptyje. Garšva norėtų nusivilkti uniformą, išsivaduoti iš kauko būsenos
ir būti tiesiog žmogumi, kūrybine asmenybe, tęsiančia Martyno Mažvydo pradėtą darbą, tačiau jo
laisvė yra negailestingai suvaržoma būtinybės užsidirbti pragyvenimui. Kitų galimybių, išskyrus
bukinantį keltuvininko, darbą emigrantas Garšva neturi.
Jaunas ir mąstantis žmogus, o ypač menininkas, nereikalingas šiai visuomenei, trokštančiai pinigų,
pasilinksminimų ir pigaus blizgesio, nes intelektas ir erudicija tik trukdo prisitaikyti prie gyvenimo
standartų. Viešbučio patarnautojas turi būti ,,sąžiningas rato dantis“, tačiau keltuvininkas Garšva
sykiu yra ir poetas, kuris nuolat analizuoja stebimą aplinką ir savo siurrealistišką dvilypumą.
Absurdišką Garšvos savijautą atskleidžia vidinio ir išorinio monologų kontrastingas sugretinimas
tekste, pavyzdžiui 4 skyriaus pabaigoje. Prisiminęs prarastą mylimąją Jonę, norėdamas sutramdyti
savo ašaras, Garšva mintyse plūsta viešbučio klientus: “Prakeikti kalės vaikai, išmaltos kekšės,
impotentiški palaižos, prasmirdę dizenterikai, sifilitikų Alfonsai, išmatų rijikai, senučių
nekromanai.”
Su viešbučio klientais Garšva elgiasi kaip nuolat besišypsantis aktorius, nedaug šilumos justi ir
bendravime su kitais darbuotojais, iš kurių išskiriami trys personažai - starteris O` Casey ir
keltuvininkai Joe ir Stanley. Bendrauti kaip žmogus, o ne paskirto vaidmens atlikėjas Garšva gali
tik nustatytomis poilsio valandomis ir net lemtingu jo gyvenimo momentu, kai jį aplanko Elena, jis
negali palikti savo darbo vietos ir su mylimąja kalbasi važinėjančiame keltuve.
Skaitytojas nesunkiai gali įsivaizduoti Garšvos patiriamas būsenas, šleikštulio pojūtį, atsirandantį
ilgai važinėjant aukštyn žemyn, bei psichologinį nejaukumą, kuris užvaldo žmogų, ilgai būnantį
uždaroje patalpoje.

XX A. KONTEKSTAS: Antanas Garšva artimas autoriui, nes abu emigrantai, kūrėjai, dirbantys
nemėgstamą darbą. Išeivių kūryba – neabejotinai viena talentingiausių lietuvių istorinės, kultūrinės
ir egzistencinės patirties išraiškų. Romane vaizduojama tragiška ir skausminga XX a. žmogaus
patirtis (karai, praradimai, tradicinių vertybių nuvertėjimas). Būties prasmės, beprotybės, istorinės
temos. Garšva sprendžia amžinus, prakeiktus klausimus : kokia gyvenimo prasmė? Jei jos nėra, kam
gyventi? Jei gyvenimo prasmė pats gyvenimas, kaip jį nugyventi? Kokios yra tikrosios gyvenimo
vertybės? Atsakymų jis ieško filosofijoje (remiasi XIXa. I pusės filosofu A.Šopenhaueriu)
realybėje, savo praeityje bei aplinkinių patirtyje. Romanas apie kūrėją ir kūrybą, ir apie meilę, bene
žymiausias XX a. lietuvių miestietiškos prozos kūrinys. ,,Balta drobulė'' – XX a. vidurio lietuvių,
europiečių istorinės patirties dokumentas, ir to laikotarpio dvasinės katastrofos apibendrinimas,
modernaus žmogaus savijautos – vidinio suskilimo, vienatvės, pastovių vertybių ilgesio
.skausminga išraiška. Antanas Garšva yra protagonistas. Antanas Garšva serga neurastenija,
skaudžiai išgyvena, kadangi dirba monotonišką ir nemėgstamą darbą. Jis jaučiasi nelaimingas, nes
dėl ligos negali sukurti tobulo eilėraščio. Taip pat Garšva skausmingai aukojasi atstumdamas savo
mylimąją Eleną.

TEMOS

Gyvenimo prasmė – kūryba. Antanas Garšva siekia sukurti tobulą eilėraštį, jo troškimas, siekis -
maža eilėraščių knygelė. Garšva su kasdieniška rutina kovoja kūryba. Iš savo kasdienių kančių
(neurastenijos, neleimingos meilės, rutiniško darbo) jis semiasi įkvėpimo, nes pagal jį, tik kenčiantis
žmogus yra gyvybingas, geba kurti ir sugeba priešintis pasaulio absurdui ir gyvenimo banalybei.
Kurdamas žmogui įamžina savo gyvenimą.
Ką menininkui reiškia kūryba? Galimybė išreikšti XX a. istorijos absurdą ir senojo pasaulio mirtį.
Saviraiškos galimybė, gyvenimo prasmė
Koks meninikos santykis su visuomėne? Jaučiasi išskirtinis, nesuprastas, vienišas. Veikiamas
aplinkos ir taisyklių apsimetinėja (kaukas – tai kaukė).
Menininko įkvėpimo šaltinis: Prisiminimai apie gyvenimą Lietuvoje, Elenos pasakojimai bei meilė
Menininko santykis su mūza: Eleną jis myli, bet atstumia nenorėdamas tapti jai našta, norėdamas
susikurti kančią, kad galėtų kurti.

Laimės tema: Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausieji žmonės žemėje. A. Garšva, kaip ir
rašytojas, dirbo nemėgstama darbą – jis buvo liftininkas. Būdamas kūrybiškos sielos žmogus,
Garšva negalėjo būti laimingas. Kasdien jis kildavo liftu aukštyn, žemyn. Šis mąstyti neskatinantis
darbas trukdė atsiduoti jo pašaukimui – kūrybai, tad dėl nemėgstamo darbo A. Garšva prarado
dalelę savęs ir dėl to išprotėjo.

Asmenybės laisvė: Romano protagonistas - Antanas Garšva, lietuvis, poetas, didelės erudicijos
intelektualas, karo metu emigravęs į Niujorką. Jo tėvas buvo menininkas, grieždavo smuiku, tad
Garšva iš jo paveldėjo improvizacinius sugebėjimus ir kūrybingą sielą. Emigravęs į Ameriką
Garšva atsiduria kitokioje, grubioje, “šaltoje” erdvėje, kurioje jaučiasi svetimas, jo asmenybės
laisvę varžo būtinybė užsidirbti pragyvenimui, kasdieninė rutina, monotoniškas keltuvininko
darbas. Pagrindiniam veikėjui, kenčiančiam dėl psichinės ligos, toks darbas yra tiesiog pražūtingas -
jis kenčia lyg narve uždarytas dresuotas žvėris, kuris dar neužmiršo laisvės. Antanas Garšva darbe
apsivilkęs liftininko uniforma, pažymėtas aštuoniasdešimt septintu numeriu jaučiasi praradęs
savitumą, individualumą. Toks darbas slopina jo kūrybinę prigimtį, o darbo absurdiškumas primena
Sizifo mitą. Antanas Garšva save lygina su Sizifu, o beprasmišką važinėjimą liftu aukštyn - žemyn -
su begaliniu Sizifo darbu. Kūrinyje Garšva jaučiasi išdavęs tėvynę, o žiedas su išgraviruota
sukilimo data jam nuolat primena Lietuvą. Jis jaučiasi svetimas, jam nepatinka tautybių įvairovė, be
to, jis pastebi žmonių sumaterialėjimą, vertybių nykimą. Garšva išsaugo asmens laisvę, bet vis tiek
jaučiasi vienišas ir praradęs sielos ramybę negali jaustis visiškai laisvas. Nors išoriniame pasaulyje
jam netrūksta nieko – Antano Garšvos vidinis gyvenimas nyksta. Tai rodo, kad net fiziškai laisvas
žmogus negali būti laimingas, nepasiekęs savo vidinės laisvės.
Kūrybos kančia: Lietuvoje gerbiamas rašytojas Niujorke tampa keltuvininku. Protagonistas kenčia
kaip kūrėjas, nes turi svajonę – išleisti eilėraščių knygelę. Veikėjas įsitikinęs, kad tik tada
įprasmins savo būtį. Antanas Garšva bando kurti, tačiau bukinantis darbas, kurį jis palygina su
Sizifo darbu, iš motinos paveldėta neurastenija jam trukdo. Darbe žlugdomas individualumas – jis
priverstas dėvėti uniformą, kuri jį suvienodina su kitais darbuotojais, ir baltas pirštines,
uždengiančias motinos žiedą, kuris tarsi sąsaja su Lietuva. Galiausia jis palūžta morališkai –
išprotėja. Parodoma, kad menininkui kūrybos procesas yra būtinas, net jei jis teikią kančia ir
dvasios nuovargį. „Kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnė kančia.“
Vienatvės tema: Antanas Garšva yra vienišas ir destruktyvus dėl skaudžių išgyvenimų.Vaikystėje
matomas tėvo smurtas prieš motiną, jos liga, kaltės jausmas dėl to, kad apgavo motiną ir išvežė į
psichiatrijos ligoninę. Tačiau ne tik dėl vaikystės patyrimų Garšva toks: būdamas jaunuolis jis
išprievartauja Jonę, nužudo rusų kareivį. Atrodo, jog Garšva yra persekiojimas skaudžių
išgyvenimų ir nesėkmių, kadangi vėliau ir  jo kūryba yra neįvertinama, taip pat jis negali būti su
Elena dėl savo progresuojančios ligos. Dėl šių priežasčių jis jaučiasi lyg yra įmestas į pasaulį ir
 paliktas likimo valiai. Jo niekas negali išvaduoti iš vienišumo, kadangi jis ne pats pasirinko tokį
kelią, Garšvos skaudūs išgyvenimai privertė jį taip jaustis. Vienišumo traumuotą žmogų atspindi ir
sąmonės srautas: nerišlus fragmentuotas kalbėjimas rodo, jog Garšvos viduje nėra harmonijos.Taigi,
Antanas Škėma parodo, kad vienatvės kartais nepasirinksi, likimas pats nusprendžia: skaudžios
patirtys priverčia žmogų atitolti nuo aplinkinių ir jausti didelę kančią.

Likimas:
Likimą gali nulemti istorinės aplinkybės. Sunkaus istorinio laikotarpio paveiktas romano
protagonistas Antanas Garšva buvo priverstas emigruoti į JAV. Poeto kūrybinė laisvė stipriai
suvaržyta būtinybės užsidirbti pragyvenimui, tačiau kito pasirinkimo nei monotoniškas keltuvininko
darbas A. Garšva neturi. Tai parodo, kad istorinės aplinkybės gali nulemti žmogaus likimą ir suvaržyti
jo laisvę.
Tėvynė:

Palikęs gimtąjį kraštą žmogus kenčia. A. Garšva priverstas pasitraukti iš Lietuvos dėl po Antrojo
pasaulinio karo vykusios antrosios sovietizacijos. Vakaruose jis priverstas dirbti beprasmišką darbą, jo
laisvę negailėstingai varžo būtinybė užsidirbti pragyvenimui, tad kitų galimybių išskyrus bukinantį
keltuvininko darbą, jis neturi. Kita vertus, Antanas Garšva tikina save, jog poetas turi būti vienas ir
atviras kančiai. Kūryba jam tampa vienintele atrama, kuri suteikia jo gyvenimui vertę.  Martyno
Mažvydo, pirmosios lietuviškos knygosautoriaus, paminėjimas leidžia suprasti, jog Antanas Garšva
save priskiria lietuvių kultūrai. Kita su lietuviųkultūra, šiuo atveju istorija, susijusi detalė–iš motinos
paveldėtas senelės žiedas, menantis romantišką meilę ir 1863 m. sukilimą, po kurio buvo uždrausta
lietuviška spauda. Deja, žiedą, individo identiteto ženklą, dengiabaltos pirštinės, ir, kaip prasitaria pats
Garšva, žuvį prarijo liūtas (žuvis čia–motinos bajorės herbo detalė, oliūtas–Niujorko viešbučio
emblema). Niujorkinę dykumą, t. y. dvasinį vienišumą, išgyvenantis veikėjas savelygina su persodintu
akacijos krūmu(kūrėjo emigrantometafora), kur augalas niekaip neprigyja svetimoje žemėje.

XX a. Vidurio katastrofų literatūros atstovas, išeivijos rašytojas, didžiausiu novatoriumi lietuvių

literatūroje vadinamas Antanas Škėma išsakė didžiuosius Vakarų cizilizacijos sukrėtimus
išgyvenusio žmogaus dvasinę padėtį. Antrojo pasaulinio karo paveiktas rašytojas buvo priverstas
emigruoti. Išeivių kūryba - neabėjotinai viena talentingiausių lietuvių istorinės, kultūrinės ir
egzistencinės patirties išraiškų. Išvykęs į JAV Antanas Škėma dirbo lifto operatoriumi.
Neturėdamas palankių sąlygų kurti, dirbdamas savo meninei prigimčiai svetimus darbus, rašytojas
rašė dramas ir prozą. Žymiausias autoriaus ir vienas žymiausių lietuvių literatūros kūrinys – „Balta
drobulė“. Tai psichologinis intelektualinis romanas, vaizduojantis Antano Garšvos gyvenimo
istoriją. Romano protagonistas artimas autoriui, abu jie emigrantai, rašytojai, dirbantys nemėgstamą
keltuviniko darbą. Romane vaizduojama tragiška XX a. Žmogaus patirtis