Asmens ir jo vertybių išbandymas katastrofų metu

Katastrofų metu žmogus pakeičia savo požiūrį į tam tikrus dalykus, pvz., vertybes. Ypač daug tokių pasikeitimų buvo
vykstant II Pasauliniam karui. Žmonės buvo tremiami, uždaromi į koncentracijos stovyklas, getus. Tokiomis aplinkybėmis
piliečiai stengėsi išlikti savimi, ypač svarbu buvo nepamiršti moralinių vertybių, kurios stiprina žmogų ir neleidžia jam
pasiduoti. Geriausiai tokia situacija atsispindi B. Sruogos atsiminimų knygoje „Dievų miškas“. Nepaisant visų sunkumų, kai
kuriems žmonėms visgi pavykdavo išsaugoti vertybes, ką galime pastebėti S. Nėries eilėraščių rinkinyje „Prie didelio
kelio“.

Žmogus išbandomas, kai atsiduria ties gyvenimo ir mirties slenksčiu. Plataus talento rašytojas Balys Sruoga 1943 metais
suimtas vokiečių ir, kartu su dar keliolika žinomų inteligentų, išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Grįžęs
remdamasis savo išgyvenimais parašė atsiminimų knygą „Dievų miškas“. Joje autorius aprašė patį lagerį, jo politiką, sunkų
kalinių gyvenimą. Kiekvienas žmogus supranta, kad vertybė – tai meilė, laisvė, laimė, teisingumas, gyvybė ir kita. Tačiau
vos tik patiria sunkumus, pajunta blogį, kai atsiduria ties mirties slenksčiu, jam tos vertybės jau nebeegzistuoja. Svarbiausi
yra instinktai. „Žmogu, patekęs į žvėrišką aplinką, išsilaikymo instinkto spiriamas, nė pats nepajunta kaip įsitraukia į
žvėriškumo siaubą, kaip pats darosi visos tos baisybės organiška dalis.“ Lageris – dehumanizavimo įstaiga, kurioje
kiekvienas doras žmogus tampa žvėrimi. Tam, kad išgyventų, jis tampa žiaurus, keičia savo vertybes į kitas, padesiančiąs
išgyventi. Dažniausiai tai yra sumanumas, maistas. Galima ginčytis, kad žmonės patekę į lagerį vis dėlto nenori gyventi. Iš
dalies tai tiesa, nes nualintas, išsekęs žmogus jau negali kovoti už gyvybę. Tada gyvenimo troškimas jam jau nėra vertybė ir
jis laukia mirties. Taigi, žmogaus, išgyvenančio sunkias sąlygas, vertybės yra išbandomos, ir tik stiprūs žmonės, koks buvo
pats Balys Sruoga tegali išgyventi tokiomis aplinkybėmis.

Žmogaus vertybės išlieka tokios pačios, kad ir kaip jam sunku bebūtų. Salomėja Nėris - viena ryškiausių XXa. lyrikių,
pergyvenusi sunkias gyvenimo akimirkas, 1941 metais pabėgusi nuo vokiečių. Karo metų lyrikoje išsiskiria namų
pasiilgimo, prarasto ryšio su artimais žmonėmis motyvai. Tokia yra eilėraščių „Prie didelio kelio“ ir „Prie šaltinio“ tema.
Eilėraštyje „Prie didelio kelio“ kalbama apie tautą, pakliuvusią į karo negandų sūkurį. Ryškus yra kelio motyvas, kurį galima
interpretuoti kaip gyvenimo metaforą, ne tik fizinę, bet ir dvasinę žmogaus kelionę. Įdomu tai, kad tuo keliu eina pavasaris
- gyvybės ir šviesos simbolis – kuris vėliau išnyksta. Tai galima paaiškinti kaip ėjimą iš gyvenimo į mirtį. Galiausiai visi
žmonės jau nebegali tęsti savo kelionės, nes tai yra labai sunku: „Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio,/Beržais
svyrūnėliais prie stepės plačios./Ir svyra mums šakos, n krinta lapeliai,/Ir veria mus speigas lig šėrdies pačios.“ Eilėraštis
„Prie šaltinio“ yra apie tėvynės ilgesį. Jis prasideda gamtos sugretinimu, gelių žydėjimu, tačiau yra jaučiamas nerimas.
Atrodo lyg būtų vaizduojama paprasta gamtos realybė, tačiau vaizdas kūriamas taip, kad suprastume, jog žodžiais ne
viskas pasakyta. Žmogui neramu yra tai, kad tėvynė egzistuoja pasamonėje, o ne realybėje. Taigi, poetė, kuri privalėjo
palikti savo tėvynę jaučia ilgesį ir tai perteikia savo kūryboje. Svarbiausia vertybė kiekvienam žmogui yra meilė tėvynei ir
nors kaip sunku bebūtų gyventi,žmogui nevalia apie tai pamiršti.

Apibendrinant galima teigti, kad vokiečių okupacijos metais žmonės daug kentėjo, todėl svarbiausios vertybės – meilė,
laisvė, teisingumas – išnyko ir tik instinktai padėjo tokiam žmogui išgyventi. Balio Sruogos kūrybą galime laikyti pačia
tragiškiausia, nes viskas kas joje vaizduojama, buvo iš tikrųjų pergyventa paties rašytojo. Salomėja Nėris taip pat kentėjo
karo metu, bet jos kūryboje matome, kad nors ir kaip žmonėms buvo sunku, jie vis tiek stengėsi išsaugoti savo vertybes.