Vaiko pasaulis lietuvių literatūroje

Vaikystę dažniausiai suvokiama kaip daugiausiai džiaugsmo, nuotykių turintis

laikotarpis. Būtent tada gali dėl nieko nesirūpinti, pamiršti visas problemas. Vaiką dažnai
įsivaizduojame viskuo aprūpintą, mylimą žmogutį, bet deja pasitaiko ir tokių atvejų kai
vaiko gyvenimas yra sunkesnis už suaugusiojo. Tai priklauso nuo aplinkos ir tėvų. Lietuvių
literatūroje neretai vaizduojamas vaiko pasaulis, jo esminiai bruožai. Lietuvių išeivijos
rašytojo Antano Škėmos romane ,,Balta drobulė’’ vaizduojamas sunkus vaiko gyvenimas, dar
sunkesnis vaiko gyvenimas vaizduojamas XX a. rašytojo Jurgio Savickio novelėje ,,Kova’’.
Dramaturgo Antano Škėmos kūrinyje ,,Balta drobulė’’ pagrindinio veikėjo Antano
Garšvos vaikystė yra šiek tiek autobiografiška pačio kūrinio autoriaus vaikystei. Abiejų vyrų
tėvai buvo mokytojai, nemokantys ar nenorintys išreikšt jausmų, abu turėjo mylinčias
motinas, tačiau deja abi jos išprotėjo. ,,Baltos drobulės’’ istorijos pradžią galime laikyti
Garšvos vaikystę, jis pats ją užrašo savo užrašuose, dažnai tai būna trumpi fragmentai.
Antanas 8 metų vaikas paliktas vienas nuošalioje trobelėje, vieninteliai jo žaislai buvo tinko
gabalėliai: ,,Žinoma, netrukus grubus tinkas sudžiūvo, skilo, krito ant grindų geometrinėmis
figūromis. Šie netaisyklingi trikampiai, kvadratai, stačiakampiai buvo mano pamėgtieji
žaislai ‘’, ši aplinka augančiam vaikui visiškai nepriimtina ir nejauki. Šios dienos būdavo
ilgos, laiką jis apibūdindavo kaip pamotę, kuri visada stovi šalia - šaltą, neperkalbamą ir
griežtą. Į tėvą jis žiūrėjo lyg į genijų, kai jis grodavo smuiku, kai jie išeidavo į gamtą tėvas
taip pat pasikeisdavo į gerąją pusę: ,,Mano tėvas guli žolėje ir jo žvilgsnis klaidžioja pušų
viršūnių ir debesų mezginyje. Jis guli ilgai, kramto smilgas, jo krūtinė ritmingai kilnojasi,
vėjas judina jo ūsus, ir aš nenustebčiau, kad ištarti žodžiai būtų svarbūs, ir manyje išnyktų bet
kuri baimė ir abejojimas.” Idealaus tėvo paveikslą užtemdo, tai kad jis mušė motiną. Motinos
paveikslas šiame kūrinyje visiškai priešingas galingam ir stipriam tėvo paveikslui. Mama -
švelnumo ir gėrio įsikūnijimas, Garšva ją apibūdino taip: ,,Motinos balso gaidos išskrisdavo
apvalios ir švelnios, o man atrodė, kad jei užmigčiau jų besiklausydamas, tai susapnuočiau
mielą sapną.’’ Deja gražios šeimos idilės nebuvo, šeimoje vyravo barniai, neištikimybės, tai
iš lėto žlugdė motiną, ji išprotėjo, tai buvo didelis smūgis Antanukui. Jis pats nuvežė motina į
ligoninę, čia žuvo jo vaikystė ir prasidėjo pažintis su žiauriu pasauliu.
Jurgio Savickio novelės pavadinimas ,,Kova” puikiai atitinka ir kūrinio temą, vaikas
kovoja už savo motiną ir geresnį savo gyvenimą. Jis svajoja apie normalią šeimą: ,, Jis buvo
nebepataisomas fantastas ir labiausiai norėjo, kad ir jo tėvas būtų toks pats ,,kaip ir kiti’’.’’
Kitoje pastraipoje rašoma apie skaudžia vaiko kasdienybę, jis būdamas labai mažas įžvelgia
savo tėvo ydas ir norėdamas dar labiau sumenkinti vadina jį paprasčiausiu girtuoklėliu. Tėvas
yra ne tik girtuoklis, bet ir piktas, žiaurus žmogus, mat jis muša vaiką: „ stukteldavo per
neapsižiūrėjimą vaiką krūtinėn, tam net žvangtelėdavo.“ Vaikas yra protingas ne pagal savo
amžių, jis supranta, kad galima išgerti, bet tai reikia daryti su protu, nes viską galima padaryti
tik būnant ,,šviesaus proto’’. Vaikas mato, ne tik tėvo būdo ypatybes, bet ir mamos. Jis, kaip
ir visi vaikas, „mamanką“ laiko „geriausia pasaulyje močiute“. Jis supranta, kad ji yra nedora,
paleistuvauja, bet vaikas ją bando pateisinti tuo, kad ji yra durna: ,, bet kai pamato kokį
kavalierių, ima ir išlepsta. Dėl to, kad durna.” Berniukas supranta, kad jo gyvenimas tai
drama, kuri baigsis tik tada, kai jis išeis iš tėvų namų
 Apibendrindama norėčiau teigti, jog vaikystė ne visada būna pilna juoko ir
džiaugsmo, kartais vaikai tiesiog turi suaugti per anksti. Ir Antano Škėmos, ir Jurgio Savickio
kūriniuose berniukai buvo priversti aplinkybių užaugti per anksti, jų vaikystė nebuvo pilna
meilės ir laimės.