Vaiko pasaulis lietuvių literatūroje

Vaikystė dažniausiai suvokiama kaip daugiausiai džiaugsmo ir nuotykių turintis

gyvenimo laikotarpis. Būtent tada gali dėl nieko nesirūpinti, pamiršti visas problemas. Vaiką
dažnai įsivaizduojame viskuo aprūpintą, mylimą žmogutį, bet, deja, pasitaiko ir tokių atvejų
kai vaiko gyvenimas yra sunkesnis už suaugusiojo. Tai priklauso nuo aplinkos ir tėvų.
Lietuvių literatūroje neretai vaizduojamas vaiko pasaulis, jo esminiai bruožai. XX a. rašytojo
Jurgio Savickio novelėje ,,Kova’ vaizduojamas sunkus vaiko gyvenimas, dar sunkesnis vaiko
gyvenimas vaizduojamas lietuvių išeivijos rašytojo Antano Škėmos romane ,,Balta drobulė’’
.
Dramaturgo, prozininko, literatūros kritiko, išeivijos rašytojo Antano Škėmos romane
,,Balta drobulė’’ pagrindinio veikėjo Antano Garšvos vaikystė yra liūdna, dėl jį supančios
aplinkos ir abejingo tėvo. Ir kūrinio autoriaus ir pagrindinio veikėjo tėvai buvo mokytojai,
nemokantys ar nenorintys išreikšt jausmų, abu turėjo mylinčias motinas, tačiau ,deja, abi jos
išprotėjo, štai čia galime įžvelgti autobiografiškumą. Garšvos vaikystė aprašoma jo
užrašuose, dažnai tai būna trumpi fragmentai. Antanas 8 metų vaikas paliktas vienas
nuošalioje trobelėje, vieninteliai jo žaislai buvo tinko gabalėliai: ,, Šie netaisyklingi
trikampiai, kvadratai, stačiakampiai buvo mano pamėgtieji žaislai ‘’, ši aplinka augančiam
vaikui visiškai nepriimtina ir nejauki. Šios dienos būdavo ilgos, laiką jis apibūdindavo kaip
pamotę, kuri visada stovi šalia - šaltą, neperkalbamą ir griežtą. Į tėvą jis žiūrėjo su baime, gal
net neapykanta, jis visai nesirūpino vaiku, neparodė jam meilės bei šilumos,bet kai jie
išeidavo į gamtą tėvas pasikeisdavo į gerąją pusę: ,,Mano tėvas guli žolėje ir jo žvilgsnis
klaidžioja pušų viršūnių ir debesų mezginyje. Jis guli ilgai, kramto smilgas, jo krūtinė
ritmingai kilnojasi, vėjas judina jo ūsus, ir aš nenustebčiau, kad ištarti žodžiai būtų svarbūs, ir
manyje išnyktų bet kuri baimė ir abejojimas.” Dar labiau tėvo paveikslą temdo tai, kad jis
mušė motiną. Motinos paveikslas šiame kūrinyje visiškai priešingas galingam ir stipriam tėvo
paveikslui. Mama - švelnumo ir gėrio įsikūnijimas, Garšva ją apibūdino taip: ,,Motinos balso
gaidos išskrisdavo apvalios ir švelnios, o man atrodė, kad jei užmigčiau jų besiklausydamas,
tai susapnuočiau mielą sapną.’’ Deja, gražios šeimos idilės nebuvo, šeimoje vyravo barniai,
neištikimybės, tai iš lėto žlugdė motiną, ji išprotėjo, tai buvo didelis smūgis Antanukui. Jis
pats nuvežė motina į ligoninę, čia žuvo jo vaikystė ir prasidėjo pažintis su žiauriu pasauliu.
Taigi Antano Garšvos vaikystė buvo užtemdyta jo paties tėvo, jo nuošalių, šaltų namų, bet
joje buvo ir vienas šviesos spindulys - mylinti motina.
Jurgio Savickio novelėje ,,Kova” aplinka augti vaikui nėra pati tinkamiausia, o ir tėvų
elgesys ne pats geriausias pavyzdys vaikui. Vaikas daug laiko praleidžia bare, kuriame jo
mama paleistuvauja, o tėvas alkoholikas. Jis svajoja apie normalią šeimą: ,, Jis buvo
nebepataisomas fantastas ir labiausiai norėjo, kad ir jo tėvas būtų toks pats ,,kaip ir kiti’’.’’
Kitoje pastraipoje rašoma apie skaudžia vaiko kasdienybę, jis būdamas labai mažas įžvelgia
savo tėvo ydas ir norėdamas dar labiau sumenkinti vadina jį paprasčiausiu girtuoklėliu. Tėvas
yra ne tik girtuoklis, bet ir piktas žmogus, mat jis muša vaiką: „ Stukteldavo per
neapsižiūrėjimą vaiką krūtinėn, tam net žvangtelėdavo.“ ,bet gal jis tai darė ne iš blogos
valios, o dėl neatidumo. Vaikas yra protingas ne pagal savo amžių, jis supranta, kad galima
išgerti, bet tai reikia daryti su protu, nes viską galima padaryti tik būnant ,,šviesaus proto’’.
Vaikas mato, ne tik tėvo būdo ypatybes, bet ir mamos. Jis, kaip ir visi vaikas, „mamanką“
laiko „geriausia pasaulyje močiute“. Jis supranta, kad ji yra nedora, paleistuvauja, bet vaikas
ją bando pateisinti tuo, kad ji yra durna: ,, bet kai pamato kokį kavalierių, ima ir išlepsta. Dėl
to, kad durna.” Berniukas supranta, kad jo gyvenimas tai drama, kuri baigsis tik tada, kai jis
išeis iš tėvų namų. Taigi, vaikas Jurgio Savickio novelėje į savo tėvus negali pažvelgti kaip į
sektiną pavyzdį ateityje, jis gali tik pasvajoti, koks jo gyvenimas būtų, jei jo tėvai elgtųsi
kitaip.
Apibendrindama norėčiau teigti, jog vaikystė ne visada būna pilna juoko ir
džiaugsmo, kartais vaikai tiesiog turi suaugti per anksti. Ir Antano Škėmos, ir Jurgio Savickio
kūriniuose berniukai buvo priversti aplinkybių užaugti per anksti, jų vaikystė nebuvo pilna
laimės.