1. Apsakymo „Įveikti save“ pagrindinis veikėjas mintimis nuklysta į vaikystę, prisimena tėvą.

Papasakojęs jam apie savo vaikišką

sumanymą daryti garo mašiną, sulaukia tokio išmintingo atsako (perskaitykite ištrauką) Kokia yra tėvo pamokos esmė? Kodėl vaikas
nurausta, išgirdęs tėvo žodžius? Apie ką turi galvoti žmogus, imdamasis kokių nors svarbių darbų?
Tėvas pasakė, kad knyga gali būti tik geras patarėjas, ji negali už žmogų padaryti darbų. Pats žmogus privalo turėti norą veikti,
privalo turėti aiškų tikslą. Vaikas nurausta, nes jis nebuvo pripratęs kalbėti apie jausmus, jis galvojo, kad vyrai turi nusimanyti
apie techniką (šiuo atveju garo mašiną). Imdamasis kokių nors darbų žmogus privalo galvoti apie darbo tikslą, paskirtį, kokią
naudą atneš tas darbas kitiems.

2. Mokytojas temą savo klasės mokiniams užduoda atsainiai, nes jam rūpi jo paties mintys, tačiau gavęs rašinius jis kažkodėl nekantrauja
juos perskaityti, ypač kai kurių. Kaip atrodo, kodėl mokytojas toks nekantrus – ko jis nerimauja, bijo?
Mokytojas pats iki galo nežinojo, kaip atsakyti į šį klausimą. Žiūrėdamas pro langą jis ilgai svarstė, jam kilo įvairių minčių, jis
atsiminė sapną, senus laikus, bet iki galo tema neišaiškėjo .Galbūt jis norėjo surasti atsakymą vaikų sąsiuviniuose, galbūt kuo
greičiau norėjo įsitikinti, kad jie suprato, jog tema sudėtinga ir atsakyti nėra paprasta. Jam „darėsi nesmagu, kad, jautė,
sąsiuvinyje ta menka skruzdėlytė daug ką parašė ir už jį patį”. buvo atviresnė ir suprato daugiau negu jis pats. Perskaitęs
rašinius išgyveno dvejopą jausmą: ir šiurpumą, ir gerumą. Baisu dėl to, kad tokie jauni taip nevaikiškai mąsto, gera dėl to, kad
šitokia energika glūdi jų darbuose.

3. Kokią simbolinę reikšmę įgyja 3 paskutinės novelės pastraipos?

Paskutinėse trijose pastraipose kalbama apie brutalią išorinę jėgą, kuriai turi visa paklusti. Mokytojas yra parodomas kaip
stiprus žmogus, nugalėjęs susitaikymą („įveikti save”) su niekšybe ir ją įvardijęs: <…> ėmė <…> šaukti įsiutusiu balsu,
grūmoti, lenkėsi net akmens.” Tai buvo mokytojo vertybių išbandymas. Jo oponentai-trys vyrai, neturi jokio supratimo apie
kulturą ir moralę. Jų pagrindinė vertybė yra brutali jėga.

4. Kūrinio finale sukuriama vertybinė priešprieša: mokytojas kaip kultūros žmogus ir trys vyrai kaip brutalios pasaulio jėgos simbolis.
Tai reali žmogaus valios ir jo vertybių išbandymo situacija. Perskaitykite kūrinio pabaigą ir paaiškinkite mokytojo elgesį tų trijų vyrų
akivaizdoje. Kaip tai susiję su kūrinio pavadinimu, jo tema?
Mokytojas tokiu būdu norėjo parodyti savo stiprią valią, norą apginti moralinius principus: jėgos demonstravimas yra vis dėlto
bejėgis prieš žmogaus dvasinę jėgą. Trys vyrai nesitikėjo tokio elgesio iš mokytojo, jiems tai atrodė juokinga, nes jautėsi esą šio
pasaulio nugalėtojai. Iš tikrųjų mokytojas tokiu būdu įveikė save. Jam įveikti save reiškia apginti savo vertybes, būti nuoširdžiam,
jausmingam, jokiu būdu nepripažinti jėgos galios, nepataikauti jai, neveidmainiauti

5. Prisiminkite visą kūrinį ir apibendrinkite: kokius radote atsakymus į moralinį savęs keitimo reikalavimą? Kas šiuo požiūriu parodoma
pagrindinio veikėjo paveikslu? Kiek šis moralinis reikalavimas svarbus mūsų dienomis?

Skruzdėlytei įveikti save reiškia nugalėti savo baimę, nepasitikėjimą, bet išlikti savimi; išmokti gyventi ir su baime, ir su
nepasitikėjimu taip, kad nesutrukdytų siekti užsibrėžto tikslo. Barauskiukui įveikti save reiškia ne samprotauti apie tai, bet
veikti, gyventi, netampant marionete tų, kurie nė nemano savęs keisti. Pagrindinis veikėjas išmoko tėvo pamoką: visa
padaroma turint aiškų tikslą. Mokytojas, paskyręs mokiniams temą, mąsto: “<…> reikia, kad skaudėtų tam, kuris skaudina.”
Tai yra aktyvi pozicija, jokiu būdu ne prisitaikymas. Šiandien, mano manymu, visuotiniais abejingumo laikais, labai aktualu
turėti savo poziciją ir ją ginti. Saugu yra prisitaikyti, susitaikyti, nutylėti, pavojinga kovoti už tai, kuo tiki, pavojinga, nes gali
pralaimėti, bet nuo Šekspyro laikų sakoma: net ne kova už tiesą, tik tiesos pasakymas jau yra kova su blogiu.