Mikalojus Daukša

I. Kontekstai:
1. Asmenybė:
Kunigas, švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, vienas lietuvių literatūrinės
kalbos kūrėjų, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių. Didžiausi
darbai: iš lenkų kalbos išverstas „Katekizmas“ – pirmoji Lietuvoje išleista
lietuviška knyga, ir „Postilė“ – pamokslų rinkinio vertimas. Daukša labiausiai
išaukštino tautą ir jos kalbą, aiškino, kad valstybės pagrindinis ginklas yra
gimtoji kalba.

2. Epocha:
Atgimimo epocha. M. Daukša kūrė atgimimo laikotarpiu, kai renesanso
skleidžiamos pasaulietinės idėjos stiprino suvokimą, kad žmogus priklauso ne
tik religijai, valstybei, bet ir tautai. Šiuo laikotarpiu prasidėjo didelis bajorų
bei kunigų lenkėjimas, gimtosios kalbos niekinimas, todėl tai ir paskatino M.
Daukšą kurti. Taigi, šioje epochoje lietuvių kalba, iki tol vartota tik žodine
forma, tapo rašytine kalba.

3. Literatūros srovė:
XVIa. Renesansas, sugrįžimas į antikos vertybes, filosofiją. Aukštinamas
žmogus, jo didingumas, vidinio pasaulio turtingumas, vertinamas visapusiškai
išsilavinęs žmogus, kurio svarbiausia dvasinė jėga – valia ir ryžtas. Pagrindinė
vertybė yra humaniškumas, kai ginamas laisvas žmogus, individualybė.

II. Kūryba:
1. „Postilė“ - pamokslų rinkinys. Tai ne originalūs pamokslai, o verstiniai iš
lenkų kunigo J. Vujeko parašytos „Postilės“, skirti lietuviams, valstiečiams bei
jų švietimui. Ją taip pat sudaro lenkiškai parašyta „Prakalba į malonųjį
skaitytoją“. Šią prakalbą parašė pats M. Daukša, ją galima laikyti lietuvių
kalbos teisių gynimo ir jos puoselėjimo manifestu.
Tekste kalbama apie gimtosios kalbos svarbą tautai, jos išsaugojimą,
pabrėžiama viltis, jog lietuvių kalba taps lietuvių rašto ir viešosios vartosenos
kalba. Teigiama, jog svarbiausi tautos bruožai yra tėvų žemė, papročiai ir
kalba. „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad
neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos“.
Įrodinėja duodamas gamtos pavyzdžius. „Kas per keistenybės būtų tarp
gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala –
krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys?“.
M. Daukša savo prakalboje kreipiasi į sulenkėjus ponus, bajorus bei kunigus.
Joje užsimenama, kad kitos tautos verčia knygas į savo kalbas, bet lietuviai to
nedaro. Taigi, Daukša siūlo savąjį „Postilės“ vertimą kaip sektiną pavyzdį.

„Postilėje“ iškeliamos problemos: Kodėl žmonės išsižada gimtosios kalbos?

Koks likimas laukia tautos, atsisakiusios savo kalbos? Kodėl nyksta lietuvių
kalba, tautos savitumas?

III. Kultūriniai kontekstai:

1. Kitų autorių kūriniai:
 Martynas Mažvydas „Katekizmas“. Kaip ir M. Daukša buvo švietėjas,
abu išleido pirmąsias knygas.
  Maironis „Kur bėga Šešupė“. Kaip ir „Postilėje“ vertinama meilė tėvynei,
gimtosios kalbos išsaugojimas, išlaikymas. „...Čia broliai artojai
lietuviškai šneka...“
 Kristijonas Donelaitis „Metai“. Kaip ir M. Daukša aiškino, jog žmogus
(būras) netekdamas kalbos, papročių, genda morališkai.

2. Istorinis kontekstas:
Reformacija savo didžiausio paplitimo laikotarpiu (XVIa.) Lietuvos Didžiojoje
kunigaikštystėje „nedavė“ lietuviškos knygos, bet reformacijos judėjimas
iššaukė pasipriešinimą, kilo įtempta kova, vedama gyvu ir spausdintu žodžiu,
kurį ir parašė Mikalojus Daukša.

3. Biblinis kontekstas:
 Pasak Biblijos, senovės Babilone buvo mėginta pastatyti bokštą, siekiantį
dangų, bet Dievas sumaišęs statytojų kalbas ir, nebesuprasdami vienas
kito, jie bokšto nebegalėjo statyti. Taigi, M. Daukša ir teigė, jog kovas,
maištus, sukilimus ir visus nesusipratimus pasaulyje pradėjo kalbų
nesantaika, jų nemokėjimas bei skirtingumas.
 Dekalogas

IV. Kokių gyvenimo tiesų moko autoriaus kūryba?

Moko to, jog kalbėti gimtąja kalba yra pareiga ir prigimtinė teisė. Iš „Postilės“
galima semtis mokslo, teisingumo, visuotinio tikėjimo. Šiuo kūriniu jis
paskatino mylėti gimtąją kalbą, jos laikytis bei ją ugdyti. „Ne žemės derlumu,
ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu
gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri
didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę“.

V.
1. Samprotavimo temos:
a) Kodėl gimtoji kalba – būtinoji kiekvieno žmogaus vertybė? (Martynas
Mažvydas, Maironis)
b) Ar svarbus gimtosios kalbos išsaugojimas? (Martynas Mažvydas, Maironis)
c) Ar žmogus kuria tėvynę, ar tėvynė žmogų? (Maironis, Antanas Baranauskas)

2. Literatūriniai rašiniai:
a) Lietuvių kalbos reikšmė. (Martynas Mažvydas, Maironis)
b) Kaip meilę tėvynei suvokia senosios literatūros kūrėjai? (Jonas Radvanas,
Maironis)

VI. Literaloginės sąvokos:

Personifikacija, renesansas, hiperbolė, litotė, retoriniai sušukimai, epitetas,
kreipinys.
Eva Azaravičiūtė 12A