ŠALČININKŲ LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO GMNAZIJOS IVGA KLASĖS MOKINĖS

MONIKOS GORNOSTAJŪTĖS
LIETUVIŲ KALBOS IR LITERATŪROS ĮSKAITOS KALBĖJIMAS

Tema: Santykių šeimoje vaizdavimas lietuvių literatūroje.

F. Adleris sakė: „Šeima – tai miniatiūrinė visuomenė, nuo kurios dorumo priklauso visos
didelės žmonių visuomenės saugumas.“ – paprasti ir tuo pačiu metu labai tikslūs žodžiai.
Šeimoje žmogus pradeda savo gyvenimo kelią, išmoksta pagrindinių vertybių, moralių, elgesio
pagrindų, joje tu jautiesi saugus, tave išklauso, paguodžia, padeda, palaiko, šeimoje esi
reikalingas ir mylimas. Būtent nuo pirmų dienų supantys artimieji daro įtaką žmogaus
asmenybės kūrimuisi, padeda atrasti save, išugdo taip, kad galėtum tapti pilnaverčiu didelės
žmonių visuomenės nariu. Dėl šių priežasčių dažnas knygos siužetas supasi apie santykius šioje
miniatiūrinėje visuomenėje. Juk šeima yra neišsemiamas kūrybos šaltinis, apie ją visada galima
pasakyti kažką naujo. Tai - viena tų temų, į kurią kiekvienas autorius žvelgia skirtingai,
akcentuodamas vis kitus jos aspektus bei problemas.

Idealizuotus, beveik tobulus šeimos santykius savo apysakoje „Sename dvare“

pavaizdavo Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana. Labai švelnus yra motinos Marijos ir jos
vaikų, ypač dukters Irusios, ryšys. Jų jausmus sugyvina kūrinio vaizdus persmelkusi romantinė
pasaulėjauta. Net atmintyje iškilę vaikystės prisiminimai pradedami pasakoti kaip pasaka: „O pro
lengą sidabrinės akys žiūri vis. Ir jųjų kvapo bangos audžia seną seną aukso sapną.“ Kūrinyje
šilti šeimos santykiai atrodo be galo realistiškai asmeninės rašytojos patirties dėka, juk pati
apysaka gimė iš ilgesio mirus mylimiems žmonėms – broliams ir motinai, su kuria Mariją
Pečkauskaitę siejo itin glaudus ryšys – net suaugusi rašytoja vadino ją mamate – reta žemaitiška
forma. Iš jos Šatrijos Ragana labai daug perėmė daug gerų savybių: meilę žmonėms, ypač
nuskriaustiems ir nelaimingiems, nuolankumą, atlaidumą, polinkį į meną ir muziką. Šiuos
charakterio bruožus autorė perdavė ir kūrinio veikėjai Mamatei, pavaizduodama švelnius,
poetizuotus, pasitikėjimu ir rūpesčiu paremtus santykius tarp jos ir vaikų. Jų tarpusavio meilę
išryškina epizodas, kuriame Irusia siuvinėja Mamtei staltiesę. Ji nori, kad paskutinis mamos
žvilgsnis prieš miegą kristų į šią dovaną ir kad ji prisimintų savo dukrelę. Idiliška yra ir
akimirka, kai Marija su vaikais vaikštinėjo po sodą. Irutė negalėjo nuo jos atsitraukti, įsegė jai į
plaukus gražiausią rožę ir jai atrodė, kad tarp gėlės ir Marijos buvo kažkokio panašumo. Žavesį
mergaitei kelia ir motinos pasaulėjauta, pasiaukojimas dėl kitų, grojimas, vaiko akyse – ji
tobulybė, autoritetas. Šaukštas juodo deguto vaizduojamos šeimos santykių statinėje yra tas, kad
tėvas Liudvikas nesupranta savo žmonos sielos gelmės. Ji yra jausminga, labai religinga, subtiliai
jaučianti meną moteris. Jai atrodo, kad vidurnakčio tyloje „kiekvienas daiktas gyvena, mąsto ir
jaučia“. Aplinkui regėti grožį, svajoti, muzikuoti ir skaityti poeziją kartu su savo vaikais, būti
kiekvieno „gailestinga seserim“ – taip ji suvokia savo pašaukimą. Ši moteris trokšta didesnės
prasmės, negu gali duoti kasdienis gyvenimas, kurio paviršius jai baugus ir nuobodus. Jos vyras
rūpinasi šeima, bet nesupranta žmonos sielos gelmės, skausmo, matant įsigalintį prakticizmą,
neatitinkantį romantiškų jos sielos polėkių. Taigi, Šatrijos Ragana šeimos santykius idealizavo,
rodė besąlygišką vaikų gėrėjimąsi savo motina ir jos idealais, tačiau tobulų šeimų nebūna – šioje
vyras nesuprato Marijos, jie buvo skirtingų charakterių žmonės.
 Vaikų nedėkingumas juos užauginusiems tėvams – viena skaudžiausių Jono Biliūno
novelės „Ubagas“ temų. Pagrindinis kūrinio veikėjas Petras Sabaliūnas yra žilas, geros širdies
senelis, turintis savo pomėgį – bites. Savo praeityje turėjęs jaukų būstą ir gražią šeimyną, vieną
dieną Sabaliūnas suvokia, kad viską prarado. Atidavęs meilę, rūpestį, švelnumą savo vaikams, jis
supranta labai skaudžią tiesą, kad pasenęs ir ligotas jis tampa niekam nereikalingas, net savo
paties vaikams, jis išvaromas iš savo namų, lieka ubagu, ypra priverstas vaikščioti pakiemiais,
vienas ir nereikalingas. Pagrindiniam novelės veikėjui nelengva susitaikyti su ubago dalia,
prašyti žmonių pagalbos ir sau pačiam pripažinti, kad jam jos iš tikrųjų labai reikia. Atrodo, tik
vienintelės bitės ilgisi jo šilumos ir suvokia jo skausmą. Tačiau net patyręs tokį savo atžalos
žiaurumą, Petras Sabaliūnas vis tiek nelaiko pykčio savo širdyje, o kaip tik savo pasąmonėje
bando pateisinti sūnų, patirtą skriaudą supranta bendriau: pamirštama priedermė seniems tėvams,
šeimoje paminamas žmogiškumas. Pasakotojas, duodamas seneliui duonos riekę, jaučia savyje
„dalį amžinos vaikų kaltės“. Gal dėl to, kad mažai aplankydavo savo tėvus, ir tik po jų mirties
suprato, kokie jie buvo jam svarbūs ir kaip jis juos mylėjo. O gal jis prisiėmė sau dalį Sabaliūno
sūnaus kaltės... Iš kitos pusės, liūdnas yra ir pasakotojo likimas – parvažiavęs tėviškėn jis lieka
sergantis, vienas brolio namuose. Abu šie nelaimingi žmonės supranta, atjaučia vienas kitą, oriai
priima savo nelaimes ir nieko nekaltina. Kaip ir Šatrijos Raganos kūrinyje, šioje novelėje
pasakotojo gyvenimo faktai primena autoriaus biografiją: atostogos tėviškėje, liga,- ji yra
pasakojama pirmuoju asmeniu, joje daugiau dėmesio skiriama ne aplinkos aprašymams, o
žmogaus vidiniam pasauliui, jo reakcijoms į tai, kas vyksta. Toks kūrinio autobiografiškumas ir
subjektyvumas suteikia šiai liūdnai istorijai realumo ir priartina ją prie kiekvieno žmogaus
širdies. Tragiškai Jono Biliūno pavaizduoti veikėjų santykiai su šeima priverčia susimąstyti apie
amžinąsias tėvų ir vaikų problemas bei pamatyti, kokie žiaurūs žmonės gali būti savo tėvams, ir
kokie kartais atlaidūs tėvai būna vaikams.

Juozas Tumas – Vaižgantas apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ akcentuoja XIX amžiaus

santykius šeimoje tarp ūkį paveldėjusio sūnaus bei su juo likusių brolių ar seserų. “Dėdės” ir “
dėdienės” – tai nebe giminystės ryšius rodančios sąvokos. Tai - tarpiniai asmemys tarp šeimos
narių ir samdinių, dirbantys savo brolių ūkiuose tik už išlaikymą. Toks ir buvo Vaižganto
pavaizduotas Mykoliukas. Likimas kaimo pastumdėliui uždėjo dvigubą baudžiavą: dvaro ir
namų. Jis - “dėdė”, kuris aria, akėja, dvare lažą atlieka, o namie berną atstoja. Ir net tiek
dirbdamas, šis veikėjas yra tariamai benamis – savos lovos ar antklodės neturi, miega ten, kur
vietos lieka, kartais net arklidėje ar daržinėje. Tačiau Mykoliukas nesiskundžia, darbščiai atlieka
paskirtas pareigas už du ar net tris žmones, net turimus minimalius sukaupimus išleidžia tam,
kad palepintų brolio vaikus, jis šypsosi kažkokiam kitam pasauliui, nors “kasdien prastas valgis,
truputis audimo ir kailių gėdai prisidengti kitam būtų buvę mažoka už tokį triūsą”. Savo beteisę,
net absurdišką padėtį Mykoliukas suprato tik įsimylėjęs Severiją Pukštaičią. „Aš tau pačią saulę
atiduosiu, nes tu man skaistesnė už saulę“,- taip dainavo jo širdism tačiau prieiti, užkalbinti, juo
labiau vesti mylimąją jis nė svajoti nedrįso. Į kokius namus ją parsivestų, jei pats kaip
kampininkas glaudėsi pas brolį? Dėl šios priežasties šių dviejų keliai ir pakrypo skirtingomis
kryptimis – Mykolas liko brolio ūkyje dirbti, o Severija ištekėjo už tijūno Rapolo Geišės. Iš
pradžių jos gyvenimas klostėsi sklandžiai: ji gražiai gyveno, turėjo dukrytę, patyrė moteriškos
laimės pilnatvę. Tačiau likimas nepasigailėjo ir jos. Panaikinus baudžiavą, Rapolienei beliko
dėdienės, neapmokamos darbininkės, dirbančios už du, lemtis vyro brolio šeimoje, kur ji buvo
ujama ir niekinama. Severija taip pat tapo “dėdiene“. Tokios lemties, deja, neišvengė ir jos vyras
Rapolas Geišė. Buvęs stropus ir rūstus „dvaro prižiūrna“, šis veikėjas baigė savo gyvenimą
„dėdės“ vaidmenyje. „Lūžus verguvei“ Geišė visą savo neišnaudotą energiją skyrė brolio vaikui
Adomukui, nebedirbo, tinginiavo, tokiu būdu priversdamas savo žmoną dirbti už du. Jų likimas
atvedė juos ten, kur buvo Mykoliukas – į brolių namus – dirbti už valgio kąsnį ir kampą miegui.
Visi trys pagrindiniai kūrinio veikėjai – Mykoliukas, Severiutė ir Rapolas Geišė – skirtingais
gyvenimo tarpsniais patiria nelengvą „dėdžių“ ir „dėdienių“ dalią savo šeimose – lieka beteisiais,
nemokamai dirbančiais pas brolius,- tokius šeimyninius santykius, tokią padėtį pavaizdavo šioje
apysakoje rašytojas Juozas Tumas – Vaižgantas.

V. Hugo yra sakęs, kad „šeima – tai visuomenės kristalas“, tačiau kristalų būna įvairių. Į
ją lietuvių literatūros kūrėjai žvelgė labai skirtingai: Šatrijos Ragana vaizdavo idealizuotus
motinos ir vaikų santykius, Jona biliūnas akcentavo amžinąją vaikų nedėkingumo, kartų
problemą, o Juozas Tumas – Vaižgantas atkreipė dėmesį į „dėdžių“ ir „dėdėnių“ šeimyninę
padėtį. Savo kūryboje jie pateikė vis naują žvilgsnį į amžinas šeimos problemas.