Gyvenimo prasmės samprata literatūroje

(V. Šekspyras, A. Kamiu, V. Mykolaitis - Putinas)

„Gyvenimas – tai solo smuikui klausant publikai, tiktai mokytis groti tenka koncerto metu“, - sakė
novelistas Samuelis Butleris. Sunkiausia užduotis žmogui – suteikti prasmę smuiko melodijai –
gyvenimui. Gyvenimo įprasminimas skiriasi ir priklauso nuo žmogaus, nuo kiekvienos jo dienos ir
valandos. Manau, esminiai dalykai, kuriais turėtų vadovautis žmogus, ieškodamas gyvenimo prasmės,
yra savo prigimties pažinimas, mokėjimas susitaikyti su gyvenimo absurdiškumu ir neteisybe. Deja, ne
visada žmogui pasiseka atrasti save ir susitaikyti bei susigyventi su aplinka. Todėl savo kalboje,
remdamasi V. Mykolaičio – Putino, A. Kamiu ir V. Šekspyro kūryba, aptarsiu, ko reikia žmogui, kad šis
galėtų įprasminti savo gyvenimą ir kodėl tai turėtų būti vienas iš pagrindinių jo gyvenimo tikslų.

Visų pirma, siekiant atrasti gyvenimo prasmę pirmiausia reikia atrasti save. Tokią savęs paiešką vaizdavo
ir vieno garsiausių lietuvių simbolistų Vinco Mykolaičio – Putino sukurtas veikėjas Liudas Vasaris
psichologiniame romane „Altorių šešėly. Sekdamas tėvų norais rašytojas savo karjeros kelią pradėjo
kunigų seminarijoje, kur nesijautė savimi. Pačiame savo kūrybos įkarštyje jis metė kunigystę ir atsidavė
laisvo rašytojo profesijai. Nors V. Mykolaitis – Putinas jautėsi atradęs save ir gyvenimo prasmę
kurdamas, jo sprendimas atsisakyti kunigystės buvo vertinamas kritiškai tiek kai kurių jam artimų
žmonių, tiek jo aplinkos. Rašytojas maištaudamas ir norėdamas parodyti, jog būtent šis gyvenimo
sprendimas jį išlaisvino, parašė jau anksčiau minėtą autobiografinį kūrinį „Altorių šešėly“. Autoriteto
stoka ir tėvų noras, kad jų sūnus taptu kunigu, pagrindinį kūrinio veikėją Liudą Vasarį priverčia stoti į
kunigų seminariją. Prieš stodamas jis nežinojo, ko nori iš gyvenimo ir dar nepažinojo savęs, kaip
žmogaus. Tačiau viskas pasikeičia ir didžiulį veikėjo dualizmą galime pamatyti šio kūrinio ištraukoje apie
Nepažįstamąją. Šios ištraukos tema – Liudo Vasario dalyvavimas mišiose. Iš pat pradžių protagonistas
seka mišių eiga ir jaučiasi visiškai taip pat, kaip žmonės aplinkui jį iki tol, kol jis pamato moterį –
Nepažįstamąją. Vasaris nemato jos veido bruožų, mato tik moters siluetą. Čia atgimsta jo, poeto,
vaizduotė, jaunuolio sieloje pabunda jausmai ir tada veikėjas išgyvena asmenybės susidvejinimą. Jis
prisimena Liucę, moterį, kuri pirmoji įnešė moteriškumo į jaunojo klieriko vaizduotę ir širdį. Pagrindinis
veikėjas jaučiasi pakylėtas šio jausmo. „Ir jis papuošė tą Nepažįstamąją visu savo širdies idealizmu“, – ši
citata parodo, kokia jautri yra Liudo Vasario sielos prigimtis, atskleidžia tikruosius jausmus moteriai ir jos
išsiilgimą. Romano protagonistas taip ilgai malšinęs ir neatradęs savo tikrosios prigimties, turėjo kentėti
siaubingą seminarijos rutiną, kuri visiškai neteikė džiaugsmo jo gyvenime. Tik baigęs seminariją ir atradęs
savo tikrąjį pašaukimą – kūrybą— Vasaris pradėjo mėgautis gyvenimu, o kiekviena diena įgaudavo vis
didesnę prasmę. Taigi, tik save atradęs žmogus, galės atrasti ir savojo gyvenimo prasmę ir jaustis
laimingas.

Antra, gyvenimo prasmę galime atrasti tik sugebėję susitaikyti su pasaulio absurdiškumu ir neteisybe.
Tokias temas nagrinėjo jau Renesanso epochos rašytojas ir dramaturgas Vilijamas Šekspyras. Vieni
svarbiausių šio kūrėjo bruožų yra – gyvenimo tragizmo suvokimas ir gyvenimo prasmės apmąstymai.
Kaip būdinga pačiam Šekspyrui ir jo epochai, taip ir dramaturgo pjesė „Hamletas“ pilna humanistinių
idėjų, tikro gyvenimo atvaizdavimų, o kuriami veikėjai yra visapusiški – nėra vien blogi ar geri. Pagrindinis
kūrinio veikėjas Hamletas - savikritiškas, apdovanotas įžvalgiu protu. Jam pasirodžiusi tėvo dvasia
pasako, jog dėl jo mirties yra kaltas dabartinis Danijos karalius - Hamleto dėdė. Jis neskuba keršyti už
tėvą, nes jam rūpi išsiaiškinti blogio priežastis, viską išanalizuoti, pažinti. Kur glūdi gyvenimo tiesa ir
prasmė , kiekvienas supranta savaip. Daugelis norime, kad gyvenimas būtų mums teisingas, bet kai
nusikalstame, trokštame gailestingumo. Hamletas nėra gailestingas, jis turi keršyti. Atpildas už žmonių
neteisingus darbus, ieškojimas savo egzistavimo prasmės parodo, kad Hamletas yra teisybės ieškotojas,
o šioje paieškoje jis įžvelgia savo gyvenimo prasmę. Deja, stojimas prieš savo artimus žmones ir
žinojimas, kad tai gali juos įskaudinti, Hamletą žudo iš vidaus. Jis žino, kad teisybė apie tėvo nunuodijimą
gali pakenkti ne tik tėvo žudikui, bet ir Hamleto mamai, kuri dabar ištekėjusi už Klaudijaus, jau minėto
dėdės. Pagrindinis veikėjas išgyvena vidinį konfliktą, kurį galime pastebėti ir labai populiarame jo
monologe „Būti ar nebūti“. Jau pirmose eilutėse matomas sumišimas ir ir abejojimas gyvenimo
prasmingumu. Hamletas atvirai svarsto, ar verta kovoti už tiesą, bet sužeisti esančius aplinkui, ar geriau
tylėti ir gyventi su skausmu krūtinėje. Jis leidžiasi į giliausius gyvenimo apmąstymus , tokius, kodėl
neverta gyventi, jeigu žinodami kelią savo gyvenimo įprasminimo link, mes jo atsisakome, nes jis atrodo
per sunkus. Likimas jam skyrė sunkų išmėginimą: visą gyvenimą matyti kitų daromą blogį, negalint jo
išvengti ar ko pakeisti. Taigi, gyvenimą galime įprasminti tik siekdami teisybės, nors toks kelias nėra
lengvas, o užklupę sunkumai gali priversti susimąstyti, ar tikrai verta dėl savo gyvenimo įprasminimo
aukotis. Iš čia kyla ir gyvenimo absurdiškumo tema, kurią plačiai nagrinėjo A. Kamiu. Egzistancializmo
atstovas gyvenimą traktuoja kaip absurdą, neturintį jokios aukštesnės prasmės. Romane „Svetimas“
žmogaus gyvenimas vaizduojamas kaip atsitiktinumų, nepriklausančių nuo jo valios, virtinė. Didžiausia
pagrindinio veikėjo kaltė – atsisakymas meluoti sau ir kitiems bei vadovautis kitų primestomis
taisyklėmis. Viena iš situacijų, įrodanti gyvenimo absurdiškumą, yra pagrindinio veikėjo Merso mamos
laidotuvės. Protagonistas atvyksta į prieglaudos namus, kur gyveno jo motina. Merso atsisako meluoti,
veltis į visuomenės žaidimą, daryti kompromisus, kurių iš jo tikimasi. Net atsisako dirbtinai išspaustų
ašarų bei tariamo jausmingumo savo motinos laidotuvėse ir pasitinka jos mirtį. Aplinkui esantys žmonės
jį vertina pagal savo susikurtas taisykles ir normas, kurių Merso neatitinka ir yra pasmerkiamas kaip
šaltas ir nesupratingas žmogus. Romano pabaigoje Merso elgesys per laidotuves yra prisimenamas
teisme, kur yra sprendžiamas jo gyvenimo klausimas. Galiausiai teismo sprendimas yra mirties bausmė
Merso, tačiau jis nėra nuteisiamas vien dėl įvykdytos žmogžudystės, bet už visą savo neva amoralų,
nenormalų gyvenimą, už tai, kad buvo kitoks, „aktorius be kaukės“. Savo paskutinias dienas ir valandas
leisdamas vienutėjė protagonistas supranta, jog mes gyvename absurdo pasaulyje ir kitokio gyvenimo jis
nesirinktų, nes tai buvo jo gyvenimo įprasminimas. Taigi, žmogus, kuris sugebės kovoti už teisybę ir
galbūt susigyventi su absurdišku gyvenimu galės atrasti gyvenimo prasmę.

Viską apžvelgus galiu teigti, kad gyvenimo prasmės samprata ir jos paieška skiriasi nuo kiekvieno
žmogaus. Vincas Mykolaitis Putinas, Alberas Kamiu ir Vilijamas Šekspyras savo kūriniais įrodė, jog savo
gyvenimą įprasminti nėra lengva ir tai padaryti galima tik susigyvenus su mūsų aplinkos absurdiškumu,
neteisybe bei tik visiškai pažinus save.