Skaitant literatūros kūrinius galime atrasti daug smulkių rašytojų ir tuometinės aplinkos,

kurioje gyveno rašytojai, detalių. Tokie kūriniai yra labai vertingi istoriniu požiūriu, nes leidžia
suprasti ką teko išgyventi mūsų protėviams. Istorinė patirtis lengvai atskleidžiama literatūroje.
Lietuvių literatūroje galime įžvelgti daug istorinių ir autobiografinių aplinkybių, kurios leidžia
geriau suprasti nacistinį ir sovietinį laikotarpį. Svarbiausia, kad visi šie momentai ir procesai yra
aprašomi iš to laikmečio gyventojo pozicijos, todėl suprasti savo tautos praeitį galima žymiai
gyliau. Šiandien aptarsiu Balio Sruogos išgyvenimus koncentracijos stovykloje bei ironiškąjį jo
romaną “Dievų miškas” bei Antano Škėmos gyvenimą karo metais ir jo sąmonės srauto kūrinį
“Balta drobulė"

Balio Sruogos krūryboje atskleidžiama nacistų vykdytas žydų genocidas bei

kankinimai koncentracijos stovyklose. Balys Sruoga gimė 1896 metais, Baibokų kaime, netoli
Vabalninko miestelio, turtingų ūkininkų šeimoje. Mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje, nuo
ketvirtos klasės uždarbiavo privačiomis pamokomis. 1943 m. jis, kaip įkaitas, buvo vokiečių
suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą prie Dancigo. Iš stovyklos 1945 m. jį
išlaisvino Tarybinė Armija ir parskraidino į Lietuvą, tačiau po koncentracijos stovykloje patirtų
išgyvenimų, po išsityčiojimo iš “Dievų miško”, Balys Sruoga išgyveno neilgai, mirė 1947 spalio
16 d. Balio Sruogos kūrinys “Dievų miškas” yra autobiografinio pobūdžio romanas, kuris
atskleidžia ne tik sunkią rašytojo patirtį, tačiau ir visos tautos išgyvenimus. “Dievų miškas" -
memuarinis veikalas apie Štuthofo koncentracijos stovyklą. Autorius atvaizdavo visą žmogaus
naikinimo sistemą, parodė stovyklos vadovus, sargybinius, tariamą kalinių savivaldą ir pačius
kalinius. Kūrinyje kankinimo priemonės pasiekia neįtikėtino fantastiškumo, žmogaus
sužvėrėjimas vaizduojamas šiurpiais vaizdais. Į visa tai žiūrima beteisio, neturinčio vilties išlikti
žmogaus žvilgsniu. Vienintelis ginklas tokioje aplinkoje prieš yra aštri ironija. Ją autorius
naudoja labai meistriškai - tragiškiausi momentai vaizduojami pro sarkastišką šypseną. "Dievų
miškas" atskleidė koncentracijos stovyklos tikrovę.. Nors kūrinyje veiksmo nedaug, bet pats
vaizdavimo būdas yra toks gyvas, kad kūrinys intriguoja ir yra skaitomas kaip įdomus romanas.
Vien istorinių faktų išmanymas neperteikia mums viso spektro jausmų, kuriuos gali perteikti
tokio pobūdžio kūrinys.
 Antano Škėmos kūryboje parodoma karo metais emigravusių likimas ir gyvenimas.
Antanas Škėma – vienas žymiausių XX a. vidurio lietuvių prozininkų ir dramaturgų.. Škėma
bandė studijuoti mediciną, bet tai netiko jo meniškai prigimčiai. Teisės studijos VDU taip pat
neatitiko jaunuolio temperamento. Škėmos kūryba labai autobiografiška. Jo veikėjai turi paties
rašytojo bruožų. Pačiu reikšmingiausiu jo kūriniu laikomas sąmonės srauto romanas “Balta
drobulė”. “Baltą drobulę” sudaro kelios pagrindinės dalys. Pirmoji: tai dabartis. Niujorko
viešbučio liftininko gyvenimas. Antroji: tai skyriai iš Antano Garšvos užrašų, kuriuose
pagrindinis veikėjas prisimena savo gyvenimą Lietuvoje ir Vokietijoje. Trečioji: tai praeitis, kurią
atskleidžia ne pats Garšva, o pasakotojas. Taigi, šio kūrinio istorijoje galime tiesiogiai įžvelgti ne
tik rašytojo istorinę patirtį, bet ir pamatyti, kokius jausmus žmonės jaučia tokiose situacijose.

Viską apibendrinant, reikia pasakyti, kad kiekvienas rašytojas rašo apie tai, kas jam
pačiam yra svarbu. Dažniausiai rašytojai kūria, norėdami išreikšti viduje sukauptas mintis arba
kančias, arba paskelbti tas mintis, kuriomis tiki. Istorinė patirtis yra ne tik faktai bei duomenys
istorijos vadovėliuose, bet ir žmonių gyvenimai bei jausmai, kuriuos galime atrasti įvairių
laikotarpių literatūroje. Ne veltui sakoma, kad ryškiausi šedevrai gimsta kančioje, nes tuo atveju
galima aiškiau suprasti ko norime. Taigi, istorinė patirtis lietuvių literatūroje yra aiškiai
atskleidžiama. Joje galime atrasti kančias, kurias teko išgyventi, vienišą būtį toil nuo gimtinės bei
meilės siekį.