Pagrindinio veikėjo Merso istorija Albero Kamiu filosofiniame romane „Svetimas“ prasideda vienu

svarbiausių, jo ateitį lėmusių įvykių- motinos mirtimi „Šiandien mirė mama. O gal ir vakar, nežinau.
Gavau iš prieglaudos telegramą: „Mirė motina. Laidotuvės rytoj. Nuoširdžiai užjaučiame“. Bet kas
žino. Gal ir vakar.“ Taip per daug negalvodamas Merso reaguoja į motinos netektį, senelių
namuose prie jos karsto veikėjas to net nežinodamas priima savo mirties nuosprendį, durininkui
pasisiūlius atnešti kavos puodelį „sutikau, nes labai mėgstu kavą su pienu, ir po valandėlės jis jau
grįžo su padėklu. Išgėriau. Tada užsinorėjau rūkyti, bet nesiryžau, nes nežinojau, ar dera šitai daryti
prie mamos. Pagalvojęs nusprendžiau, kad tai neturi jokios reikšmės. Pasiūliau cigaretę durininkui,
ir mes užsirūkėm.“ Nors pačiam veikėjui šis elgesys atrodė nekaltas ir nereikšmingas- „Na štai,
pagalvojau, prastūmiau dar vieną sekmadienį, palaidojau mamą, rytoj vėl grįšiu į darbą ir, apskritai
kalbant, niekas nepasikeitė.“ Visuomenė manė kitaip. Taip, iš pirmo žvilgsnio, rodos, pagrindinis
romano veikėjas yra smerktinas – jis neverkia prie motinos karsto, o tyrinėja slaugės aptvarstytą
veidą, akimis gano musę, geria kavą, rūko, kitą dieną po laidotuvių maudosi jūroje, mylisi su Mari.
Tačiau Merso tai žmogus, kuris atsisakė tikėti tuo, kuo tiki dauguma visuomenės- ritualais,
privalomais jausmais, padoraus piliečio elgesio normomis, nes visame tame įžvelgė veidmainystę.
Vsuomenėj nusistovėjusi tvarkingumo, padorumo, tikėjimo kaukė Merso atrodo nepriimtina.
Veikėjas atsisako meluoti, dirbtinai verkti ir motinos mirtį pasitinka tokią, kokia ir yra- nyki ir
nereikšminga. Merso perpranta visuomenę, tačiau ši jį sunaikina pasitelkusi teismą ir giljotiną, ne
tiek už arabo nužudymą, kiek už nusistovėjusių normų nepaisymą. Romane A. Kamiu pabrėžia, kad
absurdo žmogumi negimstama, juo tampama – Merso panieka bausmei ir veik džiaugsmingas
mirties laukimas yra jo iššūkis lemčiai, jo laisvė, jo maištas tiesiog išgyvenant malonias būties
akimirkas. Paskutiniuose romano epizoduose veikėjas perpranta būtį, jos absurdiškumą, pats
suvokia, kad „Jį apkaltins žmogžudyste, bet nužudys už tai, kad neverkė per savo motinos
laidotuves.“ Tačiau prieš pat egzekuciją pokalbyje su kunigu, šiam pasakius, kad Merso širdis akla,
veikėjas pratrūko „ėmiau visa galva šaukti, plūdau jį <...>Išliejau viską, ką turėjau širdy,
peršokdamas nuo džiaugsmo prie įsiūčio.“ Net ir artėjant mirties bausmei veikėjas vistiek išlieka
tikras savimi, tikras savo gyvenimu , jis priima gyvenimo absurdą ir pirmą kartą atsiveria pasaulio
abejingumui „Išvydęs jį, tokį panašų į save, tokį giminingą, pajutau, jog buvau ir dar tebesu
laimingas.“