ČESLOVAS MILOŠAS (1911-2004)- žymus lenkų rašytojas, intelektualas, Nobelio literatūros premijos laureatas.

Vienas iškiliausių XXa. Europos ir Amerikos modernizmo autorių. Kartais vadinamas XXa.Dante. tai didžiausias
rašytojas, modernizmo laikais tęsęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasakojimą.
1980m. Č.Milošui suteikta Nobelio premija. Kalboje, pasakytoje ją atsiimant, Lietuvą poetas apibūdino kaip
padavimų ir poezijos žemę.
Milošas save laikė lenkiškai kalbančiu lietuviu, puoselėjančiu LDK tradicijas.
Česlovas Milošas save yra pavadinęs pasaulio piliečiu, kurio tautybė – vilnietis. Poeto nuomone, daugiatautė
Vilniaus visuomenė XXa. nebuvo suprasta.

Biografinis kontekstas. Vokiečių okupacijos metais gyveno Varšuvoje, kur buvo įsitraukęs į pogrindinę antinacistinę
veiklą. 1951m. protestuodamas prieš Lenkijoje vykdomą stalinistinę politiką, paprašė politinio prieglobsčio Paryžiuje
ir tapo emigrantu. 1960-1978 m. išvyko į JAV, universitete dėstė slavistiką. Milošo kūryba buvo draudžiama
Lenkijoje, todėl jo darbai spausdinami Paryžiuje. Situacija pasikeitė, kai rašytojas buvo apdovanotas Nobelio
premija. Mirė ir buvo palaidotas Krokuvoje.

Milošo kūrybos tematika: totalitarizmo poveikis žmogaus sąmonei, Europos vertybių krizė, tapatybės paieškos,
grįžimas į prarastą vaikystės rojų, kolektyvinės kaltės ir atsakomybės tema

Problematika: žmogus išbandomas – turi liudyti žmogaus žmogui daromus nusikaltimus. Žmogaus ir tautos
atminties santykis – svarb. problema. Kūriniai turi kelti klausimus, ar gyva žmogaus sąžinė, ar jis neabejingas gėriui,
blogiui, ar geba solidarizuotis su nuskriaustaisiais, puoselėti atmintį, kai pasauliui primenamos skaudžios pamokos.

Kūryba: 1.Esė knyga ,,Pavergtas protas“, 2.Romanas ,,Isos slėnis“, 3. Poezijos rinkiniai.

,,Pavergtas protas“ (tezės). Prievartos ideologija pirmiausia nutrina atmintį, iškreipia istorinę tiesą. Netekęs
istorinės atminties, žmogus lieka be šaknų, tampa silpnas ir pažeidžiamas. Kūryba turėtų padėti rašytojui suvokti ir
išsakyti savo ypatingą asmeninę ir istorinę patirtį.

Ką apie kūrybą sako poetas? Poezija- tiesos apie pasaulį sakymas, sąžiningumas sau pačiam. Poetas turėtų liudyti
savo epochą, žadinti artimo meilę, tikėjimą, viltį, priešintis cinizmui.

Kūrybos reikšmė: kūryba svarbi lietuvių literatūrai vaduojantis iš sovietmečio poveikio; poeto kūryba skleidžia
tolerancijos idėjas; kelia lietuviškos tapatybės klausimą.

,,Campo di Fiori“. Poeto pareiga ne tik sakyti tiesą, bet ir savo kūryba išsakyti ypatingą asmeninę (savojo laiko) ir
istorinę (praėjusio laiko) patirtį. Jei ištrinama istorinė atmintis, žmogus tampa silpnas ir pažeidžiamas. Poetas
privalo pasipriešinti užmarščiai ir ginti žmogiškąsias vertybes. Eilėraštyje ,,Campo di Fiori“ aprašomos dvi skirtingos
erdvės, dvi skirtingos epochos – Romos aikštė, kur buvo sudegintas Renesanso filosofas Džordanas Brunas, ir
karuselės aikštelė prie degančio žydų geto sienos Varšuvoje Antrojo pasaulinio karo metais. Deja, laužo nepastebi
nei vieno, nei kito miesto gyventojai: ,,Romos, Varšuvos liaudis/ Prekiauja, mylisi, žaidžia/ Ir net nepastebi laužo.“
Žmonių abejingumas XXa. kartojasi kaip ir XVIa. sudeginant Dž.Bruną. Poetas negali būti abejingas istorinei tiesai, jis
turi maištauti, prisiimti atsakomybę – nebūti abejingas, išsaugoti istorinę atmintį, priešintis, kultūrai, vertinančiai tik
vartojimą ir linksmybes. Todėl tragiškos istorijos akivaizdoje ,,maištą įžiebs poetas“.

,,Emigruoti“. Žmogus apmąsto savo prabėgusį gyvenimą, pasąmonėje, tarsi sapne, sugrįžta prisiminimai apie svetur
praleistus metus. Eilėraščio žmogus suvokia, kad svetur praleidęs daugelį metų kentėjo – kentė pažeminimą,
nebuvo vertinamas. Jis lygina save su vargeta, nes svetimame krašte sunku pritapti, sunku sulaukti įvertinimo. Deja,
svetimame krašte žmogus niekada nebus savas, o pripažinimas, sėkmė ,,būna ir karti“.