Nedas Girdėnas, IVC

S. Ką reiškia būti įsipareigojusiam tėvynei ir visuomenei?

Kiekvienas žmogus pareigą suvokia savaip. Vienam tai šeima, darbas, namai, kitam - asmeninė
sėkmė, turtas ar šlovė, dar kiti save paskiria naudingam darbui, išsikelia visuomenei svarbių tikslų ir
pasiryžta jų siekti. Įsipareigojimas tampa pagrindiniu varikliu, nes žmogui nestinga motyvacijos, tačiau
kartais siekti svajonių išties sudėtinga ir tai pakelti gali ne kiekvienas. Kiekviena pareiga turi savitų
aspektų, todėl šiandien pasamprotausiu ką reiškia būti įsipareigojusiam tėvynei ir visuomenei.

Kad žmogus save įpareigotų, privalo būti svarbi priežastis. Kartais ta priežastimi tampa
visuomenės problema, kurios niekas nesprendžia. Tada atsiranda žmogus, kuris supranta, jog gali tai
įveikti, imasi veiksmų ir įpareigoja save tam tikros socialinės grupės, kurią vienija kalba, religija, papročiai
ar gyvenimo būdas, labui. Svarbu, kad šie tikslai būtų nutaikyti teisinga linkme, nes kitokiu atveju,
visuomenė gali gauti daugiau žalos negu naudos. Kai mąstau apie tai prisimenu J. Marcinkevičių – žymų
XX amžiaus antrosios pusės lietuvių poetą, dramaturgą, prozininką bei vertėją, gimusį Prienų raj.,
parašiusį eil. rinkinius „Duoną raikančios rankos“, „Mediniai tiltai“ ir draminę trilogiją „Mindaugas.
Mažvydas. Katedra.“. Kūrinyje „Mažvydas“ autorius pasakoja apie istorinę asmenybę Martyną Mažvydą,
kuris apsisprendžia pasilikti Prūsijoje trokšdamas padėti ten gyvenantiems lietuviams. Čia pagrindinis
dramos veikėjas įpareigoja save tarnauti Lietuvai ir skleisti Šventojo Rašto žodį gimtąja- lietuvių- kalba.
Tačiau iškilusi asmeninė drama turi įtakos pareigos Lietuvai atlikimui, todėl Martynui Mažvydui tenka
rinktis- tarnauti Prūsijai ar Lietuvai. Veikėjas ima abejoti ar jo pasiaukojimas Lietuvai prasmingas, ima kilti
kaltės, savigraužos, atgailos jausmai. Taigi, įsipareigojimas visuomenei svarbus, tačiau komplikuotas
kelias sėkmės link.

Pareigos gali vyrauti ir platesne prasme. Štai jau Jogailos laikais ypač aktualia tema tapo Lietuvos
suvienijimas. Šaltiniai byloja, kad gerai žinomos istorinės asmenybės, tiek kalaviju, tiek plunksna mėgino
sujungti Lietuvos žemes. Tokie užsibrėžti tikslai kartais tampa didele našta, todėl ne visiems pavyksta jų
sėkmingai siekti. Mes šiandien žinome keletą atvejų, kai savęs įpareigojimas valstybei pridarė nemažai
bėdų. Kai mąstau apie tai, prisimenu Vincą Mickevičių – Krėvę - XXa. pab. – XIXa. vid. prozininką,
dramaturgą mokytoją. 1940m. dirbusį ministru pirmininku, labiausiai išsilavinusį to meto rašytoją,
parašiusį tokius kūrinius kaip „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ ir „Skirgaila“. Šiame kūrinyje
Mickevičius rašė apie Jogailos brolį Skirgailą, kuris bandė išlaikyti vientisas Lietuvos žemes, vesdamas
Oną Duonutę, tačiau tarp jų įsiterpęs Keleris sujaukia valdovo planus. Ona Duonutė lieka ištikima
Skirgailai, o šis liepia palaidoti gyvą Kelerį, kuris nesipriešina ir pasiaukoja dėl mylimosios. Galima teigti,
kad Skirgaila pralaimi ne tik kaip valdovas, nes šiam nepavyksta apkrikštyti Lietuvos, bet ir kaip žmogus,
sulaužęs moralines normas, įsakydamas palaidoti gyvą žmogų. Ir šiandien yra žmonių, kurie save
įpareigoja misijai ir atkakliai ją siekia įgyvendinti, tačiau tik stiprios valios ir vertinantiems moralines
vertybes, šie tikslai pasiekiami. Taigi, pareigos kelias gali tapti painiu ir sudėtingu, todėl svarbu išlaikyti
etnines normas ir nepaklysti savo sprendimuose.

Apibendrinti galima V. Mačernio žodžiais: „Todėl mokėkime gyventi nors ir dūžtančiose formose,
Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, nes
nemokame sau kelio nušviesti. Kiekvienas nešame sielą lyg žibintą“. Taigi, kiekvienas mūsų turime
įsipareigoti valstybės labui nepaisant to ar tai mažas žingsnis ar visiškas atsidavimas Tėvynės labui.
Nedas Girdėnas, IVC