ŠATRIJOS RAGANA

Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana – XX a. pradžios lietuvių rašytoja. Literatūroje jos vieta jau po
Žemaitės, po stipraus realistinio tikrovės vaizdavimo. Šatrijos Ragana – idealistinės-romantinės
pasaulėjautos, krikščioniškos pasaulėžiūros kūrėja.

BIOGRAFIJA
Marija Pečkauskaitė, žinoma Šatrijos Raganos slapyvardžiu, gimė 1877m. kovo 8 d. Medingėnų
dvare, Telšių apskrityje, lenkiškos kultūros bajorų šeimoje. Jos vaikystė ir jaunystė prabėgo senuose
Žemaitijos dvaruose, kurių aplinka – daugybė knygų, protėvių paveikslai ant sienų, muzikos vakarai,
seni parkų medžiai – formavo būsimos rašytojos pasaulėjautą ir kūrybą. Nuo dešimties metų gyveno
Užvenčio dvare, jai labai svarbioje „senojo dvaro“ vaizdų ir vaizdinių erdvėje. Prie Ventos, prie
senojo malūno, seno sodo alėjose mėgo vaikščioti viena, mąstyti.

1891 m. vasarą Povilas Višinskis, Ušnėnų kaimo valstiečio sūnus, mokęsis Šiaulių gimnazijoje, buvo
pakviestas pas Pečkauskus, kad pamokytų vyriausiąjį sūnų Steponą. Tuomet užsimezgė Marijos
draugystė su P.Višinskiu, kuri vėliau peraugo į meilę. Tuo metu jis dalyvavo tautinio atgimimo
judėjime, darė didelį poveikį Marijai savo dvasine galia ir Povilo paskatinta ji pradėjo mokytis
kalbėti, rašyti, kurti lietuviškai, domėtis Lietuvos istorija. Manoma, kad P.Višinskis Mariją vadino
“raganėle“ dėl jos išvaizdos – tamsių, gilių akių, ilgų, juodų plaukų. Vaikštant prie Šatrijos kalno, jis
pirmasis ją pavadino Šatrijos Ragana.

LEMTINGA MEILĖ
1894m. vėlų rudenį į Užventį, kur tada gyveno Marijos šeima, atvyko jaunas kunigas Kazimieras
Bukantas. Pečkauskų ir Bukantų šeimos seniai buvo pažįstamos, ir sūnui Kazimierui atvykus į
Užventį senoji bičiulystė buvo atnaujinta. Tarp Kazimiero ir Marijos įsižiebė jausmai ir meilė. Ši
meilė Šatrijos Raganai buvo lemtinga. Pamilusi kunigą, ji savo meilę išsaugojo iki gyvenimo
pabaigos.

VĖLESNIS GYVENIMAS
Gimnazijos kursą išėjo tėvų namuose, Varšuvoje lankė bitininkystės kursus, studijavo Šveicarijoje.
Marija Pečkauskaitė to meto lietuvių kultūriniame gyvenime buvo pirmoji europinio išsilavinimo
moteris, skleidžianti naujausias pedagogikos ir katalikybės idėjas. Grįžusi į Lietuvą Vilniuje įsteigė
lietuviškų leidinių knygyną, vėliau vadovavo Marijampolės mergaičių progimnazijai. Prasidėjus
Pirmajam pasauliniam karui persikėlė į Židikus.
1915 m. apsigyveno Židikuose, kur kartu su kunigu K.Bukontu gyveno ir jos mama Stanislava bei
sesuo Sofija. Čia M. Pečkauskaitė garsėjo kaip labdarė ir pedagogė. Per karą buvo įsteigusi jaunimo
mokyklėlę ir pati mokė vaikus, be to, savo lėšomis išlaikė senelių prieglaudą ir ambulatoriją. Ji
aktyviai dalyvavo to meto jaunimo ir moterų veikloje: skaitydavo paskaitas, rengdavo vaidinimus.
Nors gyveno provincijoje, bendradarbiavo su Kauno spauda - vertė iš lenkų kalbos. Pati buvo
mergaičių moksleivių žurnalo „Naujoji vaidilutė' vyriausioji redaktorė. Židikuose parašė
reikšmingiausią savo kūrinį - „Sename dvare“ (1922 m.). Židikuose rašytoja praleido 15 paskutiniųjų
savo metų, o 1930 m. liepos 24 d. čia mirė. Rašytoja palaidota Židikų kapinėse, kur ilsisi ir jos mama,
sesuo Sofija bei kunigas Kazimieras Bukontas.
KŪRYBOS BRUOŽAI
1. Mėgstamiausios temos – meilės, egzistencinės (mirties, skausmo, liūdesio, džiaugsmo,
ilgesio).
2. Kūrybos centre yra viena absoliuti vertybė – žmogaus siela. Jos subtilumą, turtingumą įkūnija
moteris.
3. Sunkiai priskiriama kuriai nors vienai srovei: romantikė, realistė, impresionistė, simbolistė;
4. Pasakojimą praturtino naujais būdais: pasakojimu pirmuoju asmeniu, dienoraščiu, užrašais,
praeities ir dabarties laiko sampynomis.
5. Vidinio žmogaus pasaulio vaizdavimo galimybes rašytoja išplėtė muzikos ir gamtos
paralelėmis.

REIKŠMĖ LIETUVIŲ LITERATŪRAI

 Atskleidė dvaro gyvenimą.
 Kvietė aukštuomenę į bendrus tautos rūpesčius.
 Sukūrė meniškus katalikiškos pasaulėžiūros charakterius.
 Žiūrėjo į vaiką kaip į asmenybę.
 Jos kūryboje - savotiškai individualiai mąstančios moterys.
 Daugiausia dėmesio sutelkia į žmogaus dvasią.
 Kuriamas psichologinis, bet ne išorinis pasaulis.

CITATOS IŠ ŠATRIJOS RAGANOS KŪRYBOS

o "Žmogus ateina į šią žemę ne tam, kad krautų turtus, rinktų plojimus, ieškotų garbės. Mūsų
tikslas turi būti amžinas. O amžinas tikslas – tai mūsų sielos tobulinimas".
o "Laimė yra trumpa malonė, kurią teikti gyvenimas nėra įpareigotas. Pareigų turi tik žmogus".
o "Man rodos, kad pasitenkinimo gyvenimu paslaptis teatspėjama tokiu būdu: žmogus
neprivalo per daug reikalauti iš gyvenimo".