Nuorodos:

Ubagas
lazda
vagis
liudna_pasaka
skirgaila
altoriu_sesely
dievu_miskas
miskais_ateina_ruduo
dedes_ir_dedenes
hamletas
prakalba_i_malonuji_skaitytoja
radviliada
kova
vagis_savickio

Lietuvių autoriai ir jų kūriniai

Jonas Biliūnas
 (,,Ubagas”, ,,Lazda”, ,,Vagis”, Liūdna pasaka”)
,,UBAGAS’’
J. Biliūno novelės „Ubagas“ ištrauka paimta iš kūrinio atomazgos. Ištraukoje
aprašomas Petro Sabaliūno gyvenimas anksčiau, kai dar augino mažus vaikus, ir
dabar, kai sūnus išvarė jį iš namų. Tačiau senelio balse nėra neapykantos, bet jam
skaudu, kad, linkėdamas gera ir atiduodamas viską, dabar pats nebeturi nieko:
„…jai ketvirti metai, kai jam visa atidaviau.
Kūrinio ištraukoje yra tarsi du pagrindiniai veikėjai: jaunas vyras, kuris prisimena
ankstesnį Petro Sabaliūno gyvenimą, ir pats Sabaliūnas, kadaise turėjęs daug bičių,
žemės lopinėlį, tačiau dabar eina ubagaudamas, Pasakotojas, kuris siejamas su
jaunu vyru, yra labai atidus ir supratingas žmogus, gerbiantis ir išklausantis kitus.
Petras Sabaliūnas taip pat labai geras, mylintis mažus vaikus ir bites, nuoširdus
žmogus: „Sabaliūnas mažus vaikus mylėjo ne mažiau kaip savo bites; užtatai per
bičkuopį jisai ne tik bitėmis, bet ir vaikais būdavo apspitęs.“
Laikas ištraukoje nėra apibrėžtas. Nuo praeities prisiminimų pereinama prie
dabarties, o nuo jos vėl grįžtama į trumpus prisiminimus, ryškus praeities ir
dabarties kontrastas.
Novelės „Ubagas“ ištraukoje atskleidžiama labai skaudi problema: tėvai, linkėdami
vaikams gera, atiduoda viską, o kai šie suauga, varo tėvus iš namų be jokių
skrupulų. Taip nutiko ir pagrindiniam veikėjui Petrui. Žinoma, jis galėjo visa tam
priešintis, bet čia atsiskleidžia viena iš pagrindinių ištraukos vertybių – begalinė
meilė ir atsidavimas saviems vaikams. Sabaliūnas galėjo glaustis prie dukterų, bet
iš begalinės meilės nenorėjo užkrauti joms sunkios naštos: „Nėra tenai man
vietos.“
J. Biliūno novelės „Ubagas“ ištraukoje netiesiogiai užsimenama apie sąžinę –
svarbiausią žmogaus teisėją. Tuo tikriausiai norima priminti, kad vaikai turi mylėti
tėvus, nes pastarieji atiduoda viską, kas jų gyvenime yra geriausia.

,,LAZDA”
Novelės pavadinimas tarsi įprasmina patirtą tėvo skriaudą ir patyčią. Juk lazda- tai
įrankis, su kuriuo niekas neglosto.
 Šioje ištraukoje yra septyni veikėjai. DDumbrauckas ir tėvas-
pagrindiniai,tikroviški, dinamiški ir aktyvūs. Kiti- epizodiniai, tikroviški ir pasyvūs.
Ištraukos laikas- tikroviškas ir prisiminimų. Tikroviškas laikas apima “dvejus metus
“, “visą vasarą ir žiemą”, prisiminimų laikas- prasideda kai tėvas ima pasakoti : “Tai
jau seni laikai..<>..mudu su motyna dar buvova jaunu.” Šioje ištraukoje daugiau
dėmesio skiriama pasakotojo vidiniam pasauliui, o ne detaliam aplinkos
aprašymui, todėl galime teigti, kad tai psichologinis pasakojimas. Novelės
pasakotojas pasižymi dvasingumu: jis atidžiai įsižiūri į aplinką, ieškodamas
žmogiškumo apraiškų, žmonių santykiuose pabrėžia dorovės kklausimus,
kiekviename žingsnyje reiklus sau, nuolat jaučia kaltę dėl kitų nelaimių.
Pasakotojo moralinė nuostata – gailėtis nelaimingojo ir atleisti netgi skriaudėjui : “
tegu šitoj lazda lieka tarp jūsų ; į ją žiūrėdami, atmįsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai
buvo bbaudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motyna jums kartais
žabeliu suduodava”. Toks požiūris tiesiogiai siejasi su krikščioniškomis vertybėmis-
atleisti priešui.
Dumbrauckas- “Buvo tai senas aukštas žmogus, jau visai žilas ir vienai vienas, be
šeimynos. Vedęs jis niekados ir nebuvo, sūnų tečiaus jau suaugusį turėjo.” Lošėjas,
pralošęs savo turtus. Piktas ir negailestingas. Tėvas Dumbraucką vertina gana
teigiamai bei su pagarba. Jis priėmė tą lazdą, su kuria pats kažkada buvo muštas,
su pagarba iir mandagiai padėkojo, sakė vaikams, kad nereikia pykti ant
Dumbraucko, nes ir pastarasis yra nukentėjęs maišto metais nuo kazokų. Tėvas jį
priėmė gyventi, norėdamas parodyti, kad jau pamiršo skriaudą ir tuos lazdos
smūgius. Motina- jautresnė ir širdgėla dar išlikusi jos širdyje.Jai Dumbrauckas tik
vyras, kažkada mušęs jos brangų žmogų. Vaikai vertina skaudžiausiai- sesuo
apsiverkia, vyresnysis brolis pasiūlo sudeginti lazdą. Pasakotojas palaiko tėvo
pusę.Tarp eilučių galima perskaityti moralą, kad neverta pykti ant tų, kurie tave
baudė, norėdami tik gero. Tėvo pasakojimo ppradžia primena pasaką : “Tai jau
seni laikai..<>..mudu su motyna dar buvova jaunu; jūsų visų ir ant svieto dar
nebuvo..” Šiame jo pasakojime, tėvas atsiskleidžia kaip jautrus gyvulių atžvilgiu ir
turintis “blogų minčių”.
J.Biliūno kūriniuose atsiskleidžia sugebėjimas jautriai ir kartu su išmintinga rimtimi
žvelgti į pasaulį. Taip ir šioje novelėje- mokoma atleisti tam, kuris tave įskaudino,
pažvelgti giliau į sielą, pakelti akis nuo kasdienybės, mąstyti apie gyvenimo prasmę
ir tikslą..
Novelė „Lazda“ - tai gana melancholiškas, skriaudą ir patyčias įprasminantis
kūrinys, kurio kulminacijoje galiausiai atsiskleidžia ir atlaidumo svarba. Pagridinė
šios novelės figūra – tėvas, kuris baudžiavos laikais, išliko doras, geras žmogus
sugebantis atleisti už jam padarytas skriaudas. Tėvas pasakoja vaikams istoriją iš
senų laikų, kuomet darbdamas laukuose buvo lazda sumuštas darbuotojų
prižiūrėtojo Dumbrausko, nes nepaklausęs ar gali, pašėrė jaučius pono dobilais.
Nors tėvas po to įvykio buvo skaudžiai sužeistas, kad net kelias dienas iš lovos
negalėjo atsikelti, jis neturėjo nepykantos ponui Dumbrauskui.

,,VAGIS’’
Pirmosios trys pastraipos pristato pradinę situaciją. Pateikiamas tradicinis idealus
jaunikaičio gyvenimo modelis: nevedęs, stiprus, darbštus, padorus, linksmas,
teisingas. Jaunuolis įsimyli gražią , pasiturinčių tėvų mergaitę. Numatytos
vestuvės.
Tokia plati įžangos dalis būdinga novelei. Pateikiama priešistorija lyg istorijos
prieangis. Čia suvedami veikėjai, klausytojai ir pasakotojas. Dar nieko neįvyksta,
tiesiog emociškai nuteikiama būsimai istorijai. Laukimo nuotaika. Užvedami du
laikrodžiai: praeities ir dabarties. „Aš noriu jums papasakoti vieną atsitikimą , kuris
galėjo visą mano gyvenimą sugriauti, kuris ir dabar labai dažnai nerimą mano
širdyje gimdo...“ Vis dėlto gyvenimas nesugriautas – su mylima žmona pragyventa
30 metų, susilaukta vaikų, vadinasi, bus kalbama apie širdies nerimą.
Greitas pasakojimo tempas, tiksli informacija, daug veiksmo, apibūdinama
subjekto psichologinė būsena. Pirmoje šio segmento pastraipoje svarbus
neaiškios kilmės nerimas („stumia kažin kas iš lovos, ir gana“).
Vakarų Europoje jau buvo žinomas Z.Froido mokslas apie pasąmonę, apie
nujaučiamus dalykus. Nelaimės nuojauta pakelia ūkininką iš lovos: vagis rengiasi
išvesti arklį – gražų, brangų, mylimą. Ūkininkas atsiduria painioje situacijoje.
Rašytojas nuo veiksmų „pereina“ prie veikėjo emocinės elgesio situacijos- reikia
apsispręsti: pulsi vidun – būsi užmuštas, bėgsi šauktis pagalbos – nespėsi sulaikyti
vagies. Vadinasi, lieka tik pulti pačiam.
Ūkininkas taip ir pasielgia – išgelbsti arklį ir savo gyvybę, bet užmuša žmogų.
Pasakotojas prisimena tas akimirkas kaip sapną. Tik atsibudęs supranta, ką
padaręs.
 Pasakojimas intensyvus veiksmažodžiais ( „daviau“, „atbudau“, „pripuoliau“,
„pasilenkiau“, „šokau“...) – taip įvardijama visa poelgių ir įvykių seka. Veiksmai
nuoseklūs, logiški, motyvuojami sutrikimu, išgąsčiu, baime...
Lieka sąžinės akistata („kaip koks kirminas krūtinę man ėdė“). Paguodos žodžio
susilaukia iš žmonos: „rodės, lengviau kiek ant širdies darėsi“. Padėjo išpažintis,
bažnyčia. Taip žmogus nugyveno visą amžių – „visame kame buvau laimingas“.
Prisimena niekada nieko daugiau nenuskriaudęs. Bet tas vienas atsitikimas
„ramumo neduoda...“
Pasakojimo subjektas verčia save analizuoti kitus sąžinės nuraminimo kelius: gal
reikėjo atsiduoti į teismo rankas, gal būtų buvęs išteisintas? Bet tą kelią atmeta
dėl dviejų priežasčių: pakliuvęs į Sibirą ar kalėjimą būtų pražudęs vaikus, žmoną,
ūkį. Kalėjimas napataiso, tik dar labiau pagadina. Kalbantysis ieško tik sąžinės
ramybės, blaivus protas sako, kad jis nekaltas: „aš tik savo nuosavybę gyniau“,
„kitos išeities neturėjau, jeigu nenorėjau būti pats užmuštas“.
Grįžtama į praeities laiką. Pirmoji pastraipa pakartoja argumentus, priežastis, dėl
kurių herojus nenori atsiduoti pasaulietiniam teismui. Pakartoja, kas suteikia
laikiną ramybę: išpažintis, malda, darbas, kaimynai. Paskutinėmis frazėmis
apeliuojama į Visagalį, kuris tik ir tegali nuspręsti, ar žmogus kaltas.
Žmogus įvertinamas pagal aukščiausius humanizmo kriterijus. Krikščioniškų
pažiūrų rašytojui žemiškajame pasaulyje nėra jokios instancijos, galinčios
išmatuoti žmoniškumą - pasmerkti arba išteisinti. Paties žmogaus sąžinė –
vienintelis žmoniškumo matas. Veikėjo sąmonėje visą gyvenimą vyksta proto ir
širdies dvikova. Rodos, aiškus žinojimas, kad esi teisus, nepalengvina sąžinės
naštos, kuri, be abejo, slegia.

,,LIŪDNA PASAKA”
Ne išimtis ir ši ištrauka iš apysakos ,,,Liūdna pasaka”, kurioje svarbiausia tema yra
veikėjų vidiniai išgyvenimai bei kančios sunkiais Lietuvai laikais, kuomet lietuviai
beviltiškai bandė ginti tėvynę.
Šią ištrauką suskirstau į tris dalis. Pirmoje dalyje pasakotojas skaitytoją
supažindina su sunkia ir nepavydėtina krašto situacija, žmonių padėtimi.Aplinka ir
gamta vvaizduojama palankiai kiek tai padeda atskleisti ir suprasti veikėjų jausmų
 ir nuotaikų pasaulį.Kadangi žmonių padėtis gan prasta tai ir gamta vaizduojama
niūri: ,,Vyto žali medžių lapai, vyto su jais karu ir gražios vargdienių svajonės.
Palyginimu pabrėžiama, kad išsisklaidė paskutinės žmonių vviltys būti laisviems:
,,Išnyko paskutinis laimės šešėlis, išsisklaidė kaip dūmas po orą”.Pasakotojas
pamažu atskleidžia, kaip miršta paskutinės ir karščiausios žmonių svajonės būti
laisviems: ,,Papūtė šiaurus žiemys vėjas ir kartu su lapais išnešiojo karščiausias
žmonių viltis.”. Žmonių skausmą išryškinantys žodžiai: ,,Ant viso krašto klaiki
šmėkla savo sparnais šviesų dangų užudengė, žmonių krūtinėn aštrius nagus giliai
intleisdama”. Taigi šmėkla yra personifikuojama, ji simbolizuoja dar didesnę
žmonių neviltį. Šios dalies pabaigoje nutylėjimu pabrėžiama beviltiška likusių
žmonių kova, neturinti prasmės: ,,Tik maža saujelė maištininkų dar narsiai su
prispaudėjais kovojo, laukdama galo.”.
Antroje dalyje pasakojami konkrečios veikėjos – Juozapotos- išgyvenimai. Intrigos
pagrindą sudaro veikėjos išorės praeities ir dabarties kontrastas: ,,Tad jau
nebebuvo toj graži moteris, kurios akys, kaip žvaigždės, nuvargusį vyrą neseniai
dar ramino. Akys aaptemo, veidas pajuodavo”. Anksčiau ji buvo graži, laiminga
moteris, besirūpinanti savo vyru, svajojanti ir turinti.Tačiau dabar ji jau nieko
nebeturi: nei turto, nei laimės, nei vilties, gal net ir vyro. Nežinomybė ją beveik
,,pribaigė”. Nutylėjimu pabrėžiama Juozapotos baimė ir nežinomybė dėl vyro
likimo: ,,Žinios kaip gandas ėjo paskum viena kitą ir be galo buvo liūdnos:tą
pakorė, tą išvežė.”. Ji tarytum nujautė, kad vyrui gręsianti nelaimė. Ir Juozapota
buvo teisi.
Trečioje dalyje jau pasakojamas konkretus įvykis konkrečiu laiku – vakare
Damulienės troboj. TTen buvo susirinkusios visos moterys, išleidusios vyrus į kovą
su rusais. Staiga į trobą įėjo sužeistas Damulienės sūnus Kaziukas. Jis papasakojo
visus baisumus iš kovų su rusais. Tačiau apie Petrą, Juozapotos vyrą, jis nieko
negalėjo pasakyti. Taigi Juozapota buvo teisi nujausdama nelaimę, tačiau,
sužinojusi blogas naujienas, negalėjo tuo patikėti: ,,Tartum vis dar netikėjo, kad
taip galėjo atsitikti.”. Šioje dalyje yra keletas retorinių sušukimų, kuriais
pabrėžiama atgyjanti viltis: ,,Dieve,Dieve.dar gyvas!.”.Nutylėjimu pabrėžiama
nežinomybė dėl vyrų: ,,E visi trys kaip tik norėja savajan sodžiun
apsilankytų.Nebesulaukė.”.
Taigi Biliūno tekstuose (ne išimtis ir ,,Liūdna pasaka”) vyrauja liūdni ir skausmingi
išgyvenimai, ryškus kaltės ir atgailos motyvas. Ši ištrauka yra labai svarbi
tolimesnių įvykių eigai. J.Biliūno kūriniuose iškeliamas žmogaus vidinis jausmų
pasaulis, kančios ir baimė, tačiau viso to kaltininkai nėra labai smerkiami ar
teisiami.

Vincas Krėvė-Mickevičius
,,SKIRGAILA”
"Skirgaila" - tai keturių dalių istorinė drama iš senovės lietuvių gyvenimo,
vaizduojanti 14a. pabaigos Lietuvos valdovą Skirgailą ir to meto politines,
kultūrines ir religines problemas. Dramoje atskleidžiama tragiška Skirgailos kova
su aplinkiniais ir su savimi.
Dramoje „Skirgaila“ Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė atsiduria kryžkelėje, kai
susiduria krikščioniškoji Europa ir pagoniškoji Lietuva. XIV amžiaus antroje pusėje
valstybė buvo apsupta priešų, todėl Lietuvos valdovai privalėjo griebtis kiek
kitokių būdų jos išsaugojimui, nei kalavijas. Vienas iš diplomatinių kelių buvo
krikščionybė. Be išorinio konflikto dramoje rutuliojamas ir dar vienas, vidinis –
tarp valdovo ir žmogaus. Skirgaila, būdamas valdovas, privalo rūpintis savo
tėvyne, mąstyti racionaliai ir vadovautis vien tik protu. Jis suvokia krikščionybės
svarbą ir reikšmę, tačiau širdimi jaučia, kad ši religija svetima ir jam, ir visiems
Lietuvos žmonėms. Vis dėlto jis yra valdovas, todėl valstybės likimas yra jo pareiga
ir jis privalo užgniaužti visus žmogiškus jausmus. Dramos veiksmas vyksta Vilniaus
pilyje, tuo metu priklausiusioje Skirgailai. Į šią niūrią, viduramžišką erdvę patenka
kunigaikštytė Ona Duonutė. Skirgaila pagrobia ją ir ketina vesti, nes tik taip gali
būti išlaikytos Lietuvos žemės, jis pasinaudoja ja kaip politiniu įrankiu. Šis jos
sprendimas tik dar kartą paliudija apie jo ūmų, niūrų būdą, jausmų nepaisymą.
Ištraukoje vaizduojamas krivio Skurdulio ir Skirgailos pokalbis. Tik atėjusį krivį
kunigaikštis pasitinka įprasta poza: „vos pakreipęs galvą“. Skirgaila visuomet
kalbėdavo šonu atsisukęs į žmogų. Toks žiūrėjimas iš paniūrų išduoda kunigaikščio
nepasitikėjimą žmonėmis. Taip pat Skirgaila šiuo metu yra prislėgtas: prieš mirtį
Stardas, vienas iš labiausiai gynusių senąjį tikėjimą, atgailavo ir atsivertė į
 krikščionių tikėjimą. Tai sukrėtė Skirgailą: žmogus, kuris vienintelis dar atrodė
vertas pagarbos, nes sugebėjo išlikti ištikimas savo tikėjimui ir seniesiems
idealams, pasirodė besąs veidmainis. Todėl Skirgaila pradeda pokalbį niūriai:
„Tavo dievai, seni, mirė ar galios neteko“. Skurdulis į susiklosčiusią situaciją žvelgia
kiek kitaip, nei Skirgaila. Galima sakyti, kad jo pasaulėvaizdis yra išsilavinusio,
brandaus žmogaus: „Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu ir
todėl ji keičia savo dievus.“ Skurdulis, priešingai nei Stardas, suvokia pasaulio
procesus, valstybių raidą. Krikščionybė jam atrodo kaip kiekvienai valstybei
būtinas etapas. Nors Skurdulis kalba apie krikščionybę įžvelgdamas joje naudą,
tačiau tikėjimas jam nemažiau reikšmingas dalykas: „ne ąžuolynuose mūsų, ne
naujose šventovėse, bet žmogaus sieloje“. Tai išmintingi žodžiai: nors ir pasikeičia
religija, papročiai, tačiau tikėjimas išlieka toks pat.
Iš remarkų matome („atsistojęs“), kad išmintingi krivio žodžiai padaro įspūdį
Skirgailai. Nors Skurdulis savo kalba siekė paguosti kunigaikštį, tačiau jo sielvartas
dar labiau sustiprėja. Jei nėra svarbu, kokiais dievais tikėti, tai visos lietuvių kovos,
pastangos atsilaikyti prieš kryžiuočių puldinėjimus yra beprasmės: „Tai kam gi mes
kovojom ir su vokiečiais, ir su lenkais?“. Ne tik daug lietuvių karių, narsiai
kovojusių, mirtys netenka prasmės, bet ir visas Skirgailos gyvenimas. Jo gyvenimo
tikslas visuomet buvo ginti tėvynę nuo svetimšalių, brukančių kitokį tikėjimą ir
kitokius papročius, o dabar jam yra sakoma, kad krikščionybė yra neišvengiamas ir
reikalingas etapas. Skurdulis prisipažįsta pats nesuvokiąs tokio likimo. Jis
neapdairiai pasako Skirgailai tai, kas tik dar labiau sudrumsčia kunigaikščio sielą:
„Svarbiausias gyvenimo uždavinys – išgyventi taip amžių, kad savo darbais
nenuskriausti kitų ir nepriversti jų kentėti.“ Tai viena iš krikščionybės tiesų, todėl
šie žodžiai paveikia Skirgailą: jis pasijunta niekšu ne vien dėl veltui išeikvoto savo ir
kitų gyvenimų, bet ir dėl savo apsisprendimo vesti Oną Duonutę. Neteisingai,
pagal krivį, nugyventas gyvenimas jam tampa našta: „geriau man visko netekti ir
gyvenimo podraug...“. Skurdulio žodžiai, smerkiantys gyvybės atėmimą, taip pat
yra krikščionybės tiesa. Skirgaila priekaištauja kriviui dėl tokių jo žodžių. Jis jį laiko
veidmainiu ir melagiu: „Melagis tu kaip visi“. Jokie žodžiai nesugebės nuraminti
Skirgailos, nes Stardo mirtis ir jo atsivertimas į kitą tikėjimą užgniaužė paskutinius
jo jausmus ir tikėjimą žmonėmis. Jo nugyventas gyvenimas tapo beprasmis, o
būtis per sunki našta.
 Vinco Krėvės dramoje „Skirgaila“ Skirgaila įkūnijo visos lietuvių tautos jauseną
istorinėje kryžkelėje. Susigrumia jausmai ir protas: nors Skirgaila suvokia
krikščionybės būtinybę, tačiau nauja religija, nešantį visiškai kitokį gyvenimo būdą
ir papročius, yra skausmingas išbandymas kiekvienam lietuviui.

Vincas Mykolaitis-Putinas
,,ALTORIŲ ŠEŠĖLY”
Vinco Mykolaičio-Putino psichologinis intelektualinis romanas Altorių šešėly - tai
visa, kas vyksta kunigų ir bažnyčios gyvenime ir yra nematoma paprastiems
žmonėms. Tai ir kunigų kasdienybė, ir elgesys bei vidinis jų pasaulis. Pagrindinis
romano veikėjas Liudas Vasaris - jaunuolis, bręstantis ir augantis tarp šaltų,
tamsių, įpareigojančių, geležine dienotvarke suvaržančių seminarijos sienų,
einantis sudėtingą ir ilgą individualizacijos kelią, siekiant asmenybės laisvės,
trokštant atskleisti kūrybines savo galias, patirti būties pilnatvę. Romane Altorių
šešėly atspindi Liudo Vasario asmenybės tapsmas, kuris traktuojamas kaip
nuolatinis procesas. Vykdoma savo poelgių ir išgyvenimų analizė, vidinė herojaus
kova su savimi, filosofiniai svarstymai, disputai, skirtingų pasaulio sampratų
susidūrimai.
Romanas Altorių šešėly suskirstytas Liudo Vasario gyvenimo etapų principu. Šios
trys dalys, o ypač jų pavadinimai (Bandymų dienos, Eina gyvenimas,
Išsivadavimas) atitinka Liudo Vasario išgyvenimus kiekvienu laikotarpiu.

Pagrindinės romano problemos

• Kunigavimo ir poetinės kūrybos santykis
• Nukunigėjimas arba ekskunigo problema
• Pasiaukojimo
• Prigimties sudėtingumo
• Talento
• Kūrėjo laisvės
• Tikėjimo ir pašaukimo
I dalis. Bandymų dienos
Pirmoji romano Altorių šešėly dalyje Liudas Vasaris matomas šaltoje, pilkoje,
niūrioje, slogioje seminarijos aplinkoje – tai jo šešių metų klierikavimo pradžia.
Tokia aplinka Liudą Vasarį paverčia inertišku, slegia, jis paklūsta tvarkai, nes toks
jo charakteris – prisitaikyti. Šioje dalyje atskleidžiami Vasario įstojimo į seminariją
motyvai: žemiškas tėvų sprendimas, jaunatviškas idealizmas ir Maironio pavyzdys,
dvasinė krizė ir Dievo paieška.

Tikėjimo problema
Šioje romano Altorių šešėly dalyje didžiausias dėmesys skiriama vidinei Liudo
vasario dramai, susijusiai su tikėjimo bei dvasinio ryšio su Dievu nebuvimu, kuris
tęsiasi visame romane. Seminarijos dėka Vasaris tikisi išsklaidyti abejones ir įrodyti
sau, jog Dievas yra. Nors Vasario tikėjimas turi būti pagrįstas Dievo meile, tačiau
jis tokių jausmų savyje neranda, o tai patvirtina po pirmosios komunijos jaučiamas
šaltumas. Išpažintys Vasariui sukelia nerimą ir nesmagumą nuolat pasikartojančiai
išpažįstant tas pačias nuodėmes. Primityvių nuodėmių rūšiavimas jo vertinamas
tamsiaja sielos puse. Rekolekcijos tampa vargu, kančia, mechanišku pareigos
vykdymu. Čia atsiranda ir nukunigėjimo arba ekskunigo problemos užuomažgos.
Varioko išstojimas tampa gaivia srove. Vasaris žavisi jo drąsa ir ryžtu, sprendimo
priėmimu. Variokas tampa vertės matu, paverčiančiu Vasarį, priklausantį nuo tėvų
malonės, menku.

Šeimos santykių degradavimas

Po tėvų apsilankymo paprasti, nuoširdūs, šeimyniški santykiai degradavo iki
oficialumo formų: kreipinio Jūs kunigėli, tėvų nežinojimo, kaip elgtis su savo
sūnumi, jo rankų bučiavimo. Darėsi absurdiškas kontrastas tarp tėvų
pasididžiavimo ir jo jaustos nepelnytos bei grasios pagarbos. Vasaris suvokė, jog
dėl tėvų jau nebegalės išstoti iš dvasininkijos, nes išstojimas taptų šeimos iliuzijų
surdymu.

Liudo Vasario Dienoraštis

Būdamas klieriku Vasaris pradeda rašyti dienoraštį, kurį slepia žiurkyne – sausainių
dėžėje. Jame Vasaris aprašo savo dvejones ir vidinius išgyvenimus, išlieja jausmus,
pasikalba su savimi nieko neslepdamas. Dienoraščio ištraukose atsiskleidžia kelios
problemos: meilės ir pareigos dilema, bažnyčios ir tikėjimo konfliktas, pašaukimo
stoka, religijos ir kūrybos nesuderinamumas.

Liudo vasario ryšys su gamta bei pirmosios atostogos

Pirmosios atostogos išryškina kontrastą tarp seminarijos sienų akivaizdoje
dvelkiančio baimės ir nuolankumo jausmo ir laisvę teikiančios gamtos. Gamta
tampa veiksmo atlikėja. Grįžimas namo Vasariui kelia palaimą, prisimenamas
ryšys, turėtas nuo vaikystės.
Žodis Gamta Vasario dienoraštyje rašomas iš didžiosios raidės taip gamtą
išreiškiant kaip dievybę, kurio Vasaris negali apibūdinti, tik susiliejus su ja jausti
vidinę euforiją. Vasario ryšys su gamta jaučiamas vaikystės prisiminimų nostalgija.
Jis išlieka gamtos vaiku visame romane, o gamta vėliau tampa kūrybinių impulsų
šaltiniu.
Vis dėlto Liudas Vasaris junta, jog seminarija užgožė, apmarino jo prigimtį, jutiminį
ir dvasinį ryšį su gamta. Jis supranta, jog privalės išsižadėti savęs. Šią įtemptą
vidinę Vasario būseną apsunkina aplinkiniai, nes tampa aišku, jog dėl tėvų Vasaris
niekada negalės išsižadėti kunigystės, negalės gyventi pilnaverčio gyvenimo.

Dėmesys žmogaus prigimčiai (situacija su Liuce)

Pirmojoje romano Altorių šešėly dalyje vaizduojama bundanti jauno žmogaus
prigimtis. Čia atsiranda ir pirmasis ryškus moters personažas – Liucė. Susitikimas
su gyvybinga, drąsi, žaisminga Liuce – tai pirmasis jaunojo Vasario susidūrimas su
moteriška figūra, kuri sužadino nepatirtus jausmus, turėjusius jam pačiam
neaiškios vertė. Po susitikimo su Liuce jis jautė tarsi įgijęs savy kokio svorio, kurio
niekad anksčiau neturėjo. Tačiau tai dar ne įsimylėjimas, o jaunuoliškos ambicijos,
vyriškumo budimas. Liucė pažadino ne smalsumą, o norą patikti ir pasižymėti. Šio
personažo dėka moterų draugijoje Vasaris pradeda jaustis drąsiau.

Katedros nepažįstamoji
Antrąja moteriška figūra Vasario gyvenime tapo katedroje pamatyta
Nepažįstamoji, kuri įkūnija visus Liudo idealus. Nepažįstamoji Vasario mintyse
virsta simboliu, idėjų ir svajų visuma, bendra moteriškumo vizija, vaizdu, su kuriuo
jį pirmoji supažindino Liucė, bet ne tikru objektu. Akcentuojamas Marijos vaizdas
– tai dar vienas moteriškumo simbolis. Simboliškas yra ir baltas šalis, kuriuo
 apsigaubusi tarp piliorių bažnyčioje stovi nepažįstama moteris – balta spalva
įkūnija tobulybę, tyrumą, švelnumą.
Liudas pajaučia džiaugsmą pamatęs Nepažįstamąją. Liudui Vasariui nesvetimi
žmogiški jausmai, tačiau jam sunku juos identifikuoti.

Bundantis menininko talentas

Vasario poeto talentas pradėjo ryškėti jau seminarijoje. Parašęs pirmąjį eilėraštį
Vasaris veltui bandė įspėti jo vertę, norėjo užmiršti, jog tai jo ką tik parašytas, ir
pažvelgti kaip į svetimą, sugauti įspūdį, tačiau mokėjo mintinai, o eilutės buvo
brangios. Su pirmomis eilėmis atsirado neaiškių minčių, svajonių, kuriomis Vasaris
nedrįso tikėti. Daug dalykų turėjo įvykti, jog jis ryžtųsi rašyti. Jį paveikė gamtos
laisvė, bundanti meilė.
Pamatęs pirmąjį išspausdintą savo eilėraštį Liudas negali tuo patikėti – eilėraštis
atrodė tarsi ne jo, o anksčiau nuvertintos eilutės šį kartą pasirodė geros ir gražios.
Atsiranda nauja dilema: kunigavimo ir kūrybos santykis. Liudas Vasaris nori būti
geru kunigu, tačiau kuo stipriau tiki Dievu, tuo labiau marina savo talentą – Kaip
kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas. Norėdamas būti geru klieriku
– aukščiausiojo tarnu, Liudas priverstas žudyti savo Dievo dovaną.

II dalis. Eina gyvenimas

Antroje romano Altorių šešėly dalyje Vasaris matomas jau paskirtas ir tarnaujantis
Kalnynų parapijoje, kur praleidžia vienerius metus.

Kunigavimo ir poetinės kūrybos konfliktas

Jau studijuodamas seminarijoje Vasaris atrado savo polinkį į literatūrą, o tiksliau
poeziją, tačiau nuolat blaškėsi tarp poeto ir kunigo profesijų pasirinkimo ar bent jų
suderinimo, o šių dviejų pradų kova tęsiasi ir antroje romano dalyje.
Tarnaudamas Kalnynų parapijoje Liudas Vasaris susipažįsta su trečiąją moterimi,
paveikusia jo gyvenimą, – gundančia, išsilavinusia, išmintinga baroniene
Rainakiene. Ši moteris, meta iššūkį Vasario atsidavimui Dievui. Tai pirmasis Liudo
Vasario susidūrimu su kultūra, jos turtais – baronienė Rainakienė Vasariui atvėria
kultūros lobyną, pripildytą knygų, kurių Vasaris niekada negalėjo gauti ir kurias jis
godžiai skaitė.
 Baronienė tapo Vasario mūza, skatinančia būti poetu, pasak jos, Liudas pagal
Dievą buvo poetas, o kunigu jį padarė seminarija. Taigi, Vasaris bando kurti, o jo
kūryboje jausmingos eiliuotos mintys, nederančios su kunigo pareigomis,
maskuojamos gamtos vaizdais.

III dalis. Išsivadavimas

Trečioje romano Altorių šešėly dalyje veiksmas vyksta Liudui Vasariui grįžus į
Kauną po 10 metų, praleistų Vakarų Europos miestuose. Čia Vasaris matomas jau
kaip subrendęs vyras, jo sutaną pakeitę pasaulietiški drabužiai. Liudas yra visiškai
nutolęs nuo kunigystės. Apsilankius tėviškėje jaučiasi svetimas. Bręsta sprendimas
mesti kunigystę.
Šioje dalyje Vasaris sutinka paskutinę moterį – amerikos lietuvę, muzikę Auksę,
kuri suprato Vasarį ir jo vidinę kovą, skatino ryžtis priimti sprendimą. Auksė dalinai
prisidėjo prie Vasario ateities sprendimo mesti kunigų seminariją. Dėl naujos
meilės jis nutrau visus buvusius meilės ryšius su Liucija.
Kritiniu įvykiu tampa Vytuko liga ir mirtis, kuri palaužia save dėl sūnaus mirties
kaltinančią Liucę. Liucės savižudybė ir po jos mirties ryte gautas laiškas Vasarį
paskatina priimti galutinį sprendimą išsivaduoti iš sutanos ir pradėti kurti naują
gyvenimą su Aukse.

IV dalis.
Mažai kam žinoma, tačiau Vincas Mykolaitis-Putinas yra parašęs ir ketvirtąją
romano Altorių šešėly dalį, tačiau ji nėra baigta. Joje matomas Liudas Vasaris jau
yra nugyvenęs ilgą amžių, tačiau nėra laimingas, o pirmuose trijuose skyriuose
užrašyta istorija – Vasario teigimu – nėra visiškai tiksli ir autentiška.
Šis skyrius atrodo tarsi autoriaus bandymas naujai pakreipti istorijos pabaigą,
tačiau šis sumanymas nebuvo įtrauktas į bendrą pasakojimą. Galbūt taip ir geriau,
nes sunku būtų įsivaizduoti kitokią romano Altorių šešėly pabaigą.

Balys Sruoga
,,DIEVŲ MIŠKAS”
Kūrinio žanras
 B. Sruogos kūrinio „Dievų miškas“ žanras yra memuarų romanas. Paprastai
memuarų centre - autoriaus asmenybė, jo patirtis, jo psichologinis pasaulis.
Autorius pasakoja apie savo praeitį, knygoje užrašo savo prisiminimus Štuthovo
koncentracijos stovykloje.

Temos, problemos, vertybės, pagrindinė mintis.

Hitlerinio lagerio vidinis mechanizmas: jo struktūra ir istorija, institucijos,
esesininkų ir kalinių sudėtis bei santykiai, lagerio hierarchija. Konkrečiai parodoma
ne tik bedugnė tarp normalios psichikos ir sadizmo, bet ir kraštutinės sadizmo
formos. Lageryje žmones pamiršta civiliniame gyvenime tutėjusias vertybes ir
pasiduoda gyvūliškumui, kovoja dėl išgyvenimo tragiškomis sąlygomis. Nebelieka
gailėsčio, užuojautos kitam, jausmai užgožiami žiaurumu. Šio kūrinio pagrindinė
mintis: Kaip fašizmas 20a. Viduryje galėjo paversti žmogų žvėrimi.

Temos rašiniams:
 Ar verta aukotis žmonėms, kurie prieš tave smurtauja, kad išgyventum?
 Ar tragiškos gyvenimo salygos gali visiškai pakeisti žmogų?
Kaip smurtas daro įtaką žmogaus mastymui?

Kūrinio fabula:
Kūrinio pradžia prasideda autoriaus pasakojimu apie Dievų mišką, nuostabios
gamtos ir ramumos kampelį. Dievų miškas prisiglaudė Baltijos jūros pakrantėje į
rytus nuo Gdansko miesto. Iki 1939m. tai buvo mažai kam žinomas užkemsys.
Šalia jo merdėjo mažas miestukas Štuthofas, kokių Vokietijoje buvo tūkstančiai.
Miestuką su Gdansko miestu jungė asfaltuotas plentas ir siauras geležinkelis. Ir
gyveno tenai patys nuobodžiausi žmonės – Prūsų vokiečiai. Pasibaigus lenkų –
vokiečių karui, Gdansko miesto savivaldybė nutarė Dievų miške įsteigti
koncentracijos lagerį. Į koncentracijos lagerį buvo vežami visi nepaklusnūs
Lenkijos piliečiai ir Hitlerinės vokietijos priešai. Dievų miškas buvo toli nuo
pašalinių akių ir ausų. Iš vienos pusės buvo Baltijos jūra, iš kitos garsioji jūros
įlanka, iš trečios didžiulė dvišakė Vysla.
Hitlerio Vokietija garsėjo lageriais. Buvo rengiami: poilsio lageriai, sporto
lageriai, politinio susibuvimo lageriai, karo pabėgėlių lageriai, darbo lageriai,
jaunimo lageriai ir t.t Visų svarbiausi iš jų buvo koncentracijos lageriai. Jų paskirtis
buvo naikinti Vokietijos priešus, tikruosius ir įtariamus. Štuthovo lageris gyvavo
nuo 1939 iki 1944m. pabaigos. Iki 1942m pabaigos lageryje atsidūrė daugiau kaip
20 000 žmonių iš kurių per ta laikotarpį liko gyvi arba iškelti į kitus lagerius 2 000.
Vėliau lageryje kalinių sastatas keisdavosi 3-4 karus per metus. 1942 – 43m
lageryje buvo 3500 – 4000 kalinių. Per 5 egzistavimo metus Štuthofas išaugo iš
mažos stovyklos, užėmusios 12 ha plotą ir numačiusios sutalpinti 3500 kalinių
vienu metu, iki 120 ha ir talpinančios 57000 kalinių (1944m.). Ji buvo suskirstyta į
39 mažesnes stovyklas.Štuthofe buvo laikoma 110 000 žmonių (vyrų, moterų ir
vaikų; 25 tautybių ir iš 25 skirtingų valstybių). Tarp jų buvo lenkų, žydų, rusų,
ukrainiečių, baltarusių, lietuvių, latvių, estų, čekų, slovakų, suomių, norvegų,
prancūzų, danų, olandų, belgų, vokiečių, austrų, anglų, ispanų, italų, jugoslavų,
vengrų ir čigonų. Įkalinimo laikotarpiu jie kentėjo nuo vergiško darbo, blogo
maitinimo, baisių sanitarinių sąlygų, ligų, psichologinio ir fizinio smurto65000
žmonių mirė nuo tokių sąlygų, taip pat nuo egzekucijų sušaudant, pakariant,
žudant dujų kamerose, fenolio injekcijomis į širdį, mušant ir kankinant, evakuojant
jūra ir žeme.Štuthovo lageryje kalinys buvo anapus įstatymų. SS nariai galėjo juos
apiplėšt, nušaut, pakart ir elgtis kaip tik nori. Ir visdėlto SS nariai negalėjo be
kalinių pagalbos tvarkytis ir prižiūrėti lagerio. Senesnieji kaliniai, užsitarnaudavo SS
vyrų pagarbą ir būdavo skiriami kalinių viršininkais. Jie taip pat mušdavo ir
engdavo kalinius kaip ir SS vyrai, jei ne žiauriau.
1943m. Vokietijos okupacinė valdžia skelbia Lietuvos jaunimo mobilizacija į
vokiškas SS eiles. Balys Sruoga ir kiti jo luomo nariai inteligentai patenka į lagerį už
tai jog į mobilizaciją Lietuvos jaunimas nėjo, apart suklišusių ir sudžiūvusių poros
vaikinų.
Pirmosios savaitės parodė kokios žiaurios gyvenimo salygos lageryje ir kaip
reikia kovoti už išlikimą. Lageryje kaliniai neturėjo jokių savo teisių, o jei ir
turėdavo jų niekas nepaisydavo. Kaliniai buvo anapus įstatymų. Visi lagerio kaliniai
gyventi buvo suskirstyti į atskirus „barakus“. Kiekviename bloke gyveno nuo šešių
šimtų iki dviejų tūkstančių ir daugiau kalinių, nors oficialiai vietų bloke buvo vos
360, - tiek lovų. Lageryje, kaip minėta, buvo 24 - 26 tautų atstovų. Daugiausia čia
pakliūdavo lenkų, antrąją vietą užėmė rusai, trečią - vokiečiai, ketvirtą – lietuviai,
kurių nuolatos būdavo apie 300: vieni išmirdavo, jų vieton atsiųsdavo maždaug
tiek pat naujų. Kalinių barakus valdė kaliniai esesininkai ir kiti SS vyrai. Kalinių
medicininę būklę ir kitus reikalingus faktus užrašydavo raštinėje. Kaliniai buvo
varomi dirbti į ivarius darbus: miško kirtimo, kelmų rovimo, vežimų tempimo, kitų
barakų statymo ir kt. Prie kiekvienos darbo komandos buvo priskiriamas SS vyras,
komandos vadas, kuris prižiūrėdavo komandos darbą. Kalinius į darbų komandas
surašinėdavo darbų paskirstymi įstaiga – Arbeitseinsatz. Čia būdavo užduodamas
klausimas: kokį darbą moki dirbti? Ir jis būdavo svarbiausias kalinio buičiai ir
sprendžiąs gyventi jam ar mirti. Kurpiai, siuvėjai, staliai, dailidės, kalviai,
šaltkalviai, monteriai, elektrikai, stikliai, mechanikai, tinkluotojai ir kitokie
amatininkai gauna darbą dažniausiai pagal savo specialybę. Inteligentija ten buvo
nereikalinga. Inteligentai buvo skaitomi už nemokšas ir nieko vertus kalinius.
Vienas kitas gaudavo darbą raštinėje, visi kiti buvo varomi rauti kelmų ar į
panašius fizinės ištvermės reikalaujančius darbus. Žymiausi darbai buvo degtinės
varymas ir alaus darymas tie kas turėjo tam sugebėjimų tikrai gerai gyveno.
Kaliniai dar kitaip vadinami katorgininkai dirbdavo atviroje patalpoje žiema ar
vasara jie turėdavo sunkiai dirbti. Jei pamatydavo juos nedirbančius gaudavo
lazdų ar pora antausių per veidą. Bet vėliau buvo išrastas būdas kaip dirbti. SS
vyrai vertindavo ne kiek kalinys nudirbo, bet ar dirbo. Prie kelmo būdavo geriau
judėti ir šokinėti, apsimetant, kad kelmas raunamas. Buvo ir atskira darbo
komanda – klipatos. Tai nusidirbę, sergantys ir prie mirties artėjantys
katorgininkai, vos bepavelkantys žaizduotas, pūvančias kojas.
Lagerio katorgininkams oficialiai skiriama maisto norma - 1800-2000 kalorijų
(kad išgyventum, mažiausia norma – 2500). Tačiau 1940-42 metais kalinys vargiai
gaudavo 1000 kalorijų. Tad nenuostabu, kad jie labai greitai tapdavo
klipatomis.Lagerio dienos valgiaraštis būdavo toks: Pusryčiai: Duonos bryzelis (
apie 150 g), kavos apie 0,5 ltr (retai pasaldyta) Pietūs: 0,75 ltr sriubos. Nuo 1944
m. II p. kartais dar košė, makaronai.Vakarienė: Duonos apie 100 g, ,truputis
margarino. Taip turėjo būti, bet neretai net tokios maisto normos kaliniai
negaudavo.Lageryje vanduo būdavo užkrėstas įvairiausiomis bakterijomis, todėl
normalaus vandens buvo galima nusipitkyi tik lagerio parduotuvėje.
Lageryje būdavo vykdomos mirties bausmės: korimas, šaudymas, užmušimas,
nunuodijimas dujų kameroje ir kt. Visgi populiariausias iškeliavimo pas Abraomą
būdas – mirtis iš bado. Ironiškai aprašoma dujų kamera: baisiai menka ir nepatogi
buvo ir dujų kamera. Drabužius dezinfekuoti tenai šiaip dar taip buvo galima,- ir
tai gerose vilnose palšieji gyvulėliai pakeldavo visą pirtį,- likdavo gyvi ir sveiki. Bet
kai ateidavo reikalas dujomis žmones nuodyti, tai jau baisus vargas buvo. Dujos
 įleisti tenai labai nepatogu būdavo. Tuo reikalu tam tikri SS vyrai užsidėję
priešdujines kaukes turėjo lipti ant barako stogo, dujas gaminančius preparatus
mesti pro kaminą į pečių, iš kur jos labai nenoriai sklido į patalpas ir labai
nesiskubino atlikti savo pareigas. Pats kaminas reikėjo aklinai užkimšti, kad dujos
be reikalo į padangę nesieikvotų. Praslinkus nustatytam laikui reikia dujos išleisti,-
vėl lipk ant stogo it morcinis katinas. Kas ir besakyti, labai keblu buvo. Lageryje
buvo dar ir ligoninė. Į ligoninę nepriimdavo jei temperatūra nebūdavo aukščiau 39
laipsnių, nuo 1943m ir 38 laipsnių. Dažniausios ligos – bendras kūno nusilpimas,
kraujo apytakos pakrikimas, vidurių kataras, flegmona, cholerina, vidurių šiltinė,
demėtoji šiltinė, dizenterija, plaučių uždegimas. Balys Sruoga gyvendamas
lageryje praėjo daug sunkių darbų, net ir klipatos dalią, bet šiaip netaip išsikapstęs
gavo vietą raštinėje. Surašinėdavo įvairiausius svarbius dokumentus apie veiklą
lageryje. Lageryje dar buvo ir moterų barakai. Jie buvo atskirti nuo vyrų barako
aukšta tvora. Moterims su vyrais ir atvirkščiai bendrauti buvo griežtai draudžiama,
bet nepaisant to aukštesniojo rango kaliniai sugalvodavo būdų kaip patekti ar
susitikti su moterimis. Dažniausiai moterys pakliūdavo į lagerį už laisvo būdo
darbą arba buvo skaitomos kaip pilietinės kalinės . Tai reiškia jog jos irgi vienaip ar
kitaip buvo Vokietijos, o ypač nacių priešės. Dažniausiai moterys dirbdavo
skalbykloje, todėl katorgininkai ar SS vyrai slaptai bendraudavę su jomis
dažniausiai būdavo gerai apsitaisę ir švariai apsirengę. Klipatoms tai nerūpėjo. Jie
norėjo tik išgyventi. Artimi žmonės ar šeimos nariai katorgininkams galėjo siūsti
maisto, drabužių ir kitų būtinų priemonių, bet retai kada siuntiniai pasiekdavo
adresatus. Apskrtitai vogimas lageryje buvo laikomas organizavimu. Baisiau buvo
pavogti iš SS vyrų ar eilinių katorgininkų bulvę ar kokį šviežią burokėlį. Taip pat
nieko nereiškė ir žmogaus užmušimas. Jau geriau užmušti žmogų, nei pavogti iš jo
bulvės ar lašinių gabalėlį. Kai 1944m Vokiečiai pralaiminėjo karą Štuthofo lageryje
likusius gyvus kalinius apie 2000 jie perkėlinėjo į Vokietiją. Pėsčiom jie ėjo
keliasdėšimtį kilometrų, varginga kelionė nusinešė daug kalinių gyvybių. Pats B.
Sruoga nebegalėdamas paeiti nuo savo komandos atsiskyrė kaimo Goddentow
pradžioje, grafo dvaro kieme. Ten jį suradusi Raudonoji armija padėjo išgyventi.

Pagrindinis veikėjai, Balys Sruoga.

„Dievų miško“ pagrindinis veikėjas ir yra pats Balys Sruoga. Jis ironiškai aprašo
savo sunkų gyvenimą, kaip jis buvo išveštas į Štuthofo koncentracijos
stovyklą. Kaip ir minėjo B. Sruoga koncentracijos lageryje išlikdavo tik patys
stipriausi fiziškai ir dvasiškai. Toks buvo ir romano autorius. Jis nepasidavė SS vyrų
daromai priespaudai, ne vieną kartą atsisakė geriau gyventi išduodant savo
tėvynę. Tai puikiai parodo vien priežastis dėl ko B. Sruoga papuolė į koncentracijos
lagerį. Jis buvo inteligentijos atstovas , protingas žmogus. Tam, kad neišprotėtų į
lagerio gyvenimą žiūrėjo su pašaipa, humoru ir ironija. Tai, kad jis buvo stiprus
parodė jo išlikimas gyvu per visus penkis lagerio metus. Žinoma jį lydėjo ir sėkmė.

Trys
kontekstai
kūrinio
„Dievų
miško“
temomis.
Ar tragiškomis gyvenimo salygomis
žmonės pamiršta savo vertybes?
Kiekvienas iš mūsų turime savo
vertybes, pricipus, kuriais
vadovaujamės savo gyvenime. Bet ar
tragiškomis gyvenimo salygomis mes
išsaugome savo vertybes? Į šį klausimą
puikiai atsakė rašytojas B. Sruoga savo
memuariniame romane „Dievų
miškas“. Kūrinyje pasakojama apie
tragiškas gyvenimo salygas vokiečių
koncentracijos lageryje, Štuthofe. Nuo
miegojimo siaurose lovose tryse iki
numirėlių pakelėse. B. Sruoga rašojog
tokiomis salygomis mandagumas ar
bet kokios kitos padorios vertybės yra
užmirštamos. Tampi sadistišku,
egoistišku žvėriuku, kovojančiu už
išlikimą. Autorius įrodė, kad vertybės,
kurias turime civiliniame gyvenime,
žiauriomis gyvenimo salygomis
nebereikalingos, svarbi tik tavo gyvybė
ir išlikimas šioje žemėje.

Ar antrojo pasaulinio karo metu
Vokietijos valdžia darė įtaka jos
tariamiems priešams ir jų gyvenimui?
Mes gyvename ir priemame
sprendimus patys, bet taip pat ir
valdžia priiminėdama sprendimus daro
įtaką musiškiems. Valdžia tai didybė!
Valdžia mūsų išsigelbėjimas! Taip
pasakytų ne vienas vokietis, nacis
antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. Bet
patys naciai padarė didžiulę įtaką
žmonėms, kurie buvo laikomi
lageriuose kaip Vokietijos priešai. Tai
puikiai aprašė ir pateikė lietuvių
poetas, rašytojas B. Sruoga kūrinyje
„Dievų miškas“ Nuo šių „Dievų“
priklausydavo kalinių sprendimai ir net
visas gyvenimas. Jei nepaklūsdavai
Hitlerinės valdžios sistemai būdavai
žiauriai baudžiamas. Žiaurios gyvenimo
salygos, žiaurus elgesys su žmonėmis.
Antrojo pasaulinio karo metu valdžia
net ir ne nacistams buvo labai įtakinga
ir svarbi. Jį darė įtaką paprastiem
pyliečiam jų gyvenimui, sprendė
mirties ir gyvybės klausimus.

Marius Katiliškis
,,MIŠKAIS ATEINA RUDUO”
Katiliškio gamtos aprašymai sudaro daugiau nei pusę Miškais ateina ruduo teksto.
Jo kalbos turtingumas liejasi srautu nuo rugių varpos iki miško tankumyno – viskas
svaigina jo pojūčius.
Veikėjų likimai sprendžiasi kaimo kasdienybės ir gamtos fone, kuris nėra tik
veiksmo scena. Miško vaizdai laikytini romano kompozicine jungtimi. Jie
iškalbingai pasakoja apie metų laikų kaitą, padeda atskleisti veikėjų charakterius,
tampa išraiškinga metafora, bylojančia apie žmogaus dvasios permainas. Romano
struktūros ir semantikos atraminiais taškais tampa trys miško naikinimo
 aprašymai, trys jo kančios etapai, liudijantys pasikeitimus ir žmonių gyvenime.
Veikėjų dvasinis gyvenimas plėtojasi ir lemtis pildosi drauge su metų laikų kaita -
nuo pavasarinio atgimimo iki rudens liepsnos.
Romano erdvė - Aukštaitijos užkampis, Virsnių kaimas, nuo pasaulio atskirtas
tankių miškų ir pelkių. Romane nuolat pabrėžiamas erdvės uždarumas,
ankštumas. Tiliaus „vaikystės pasaulį talpniai, sandariai iš visų pusių juosė miškų
padūmavęs lankas". Moniką šiurpas nukrečia supratus, kad jos galimybių riba yra
Virsnių kaimo pieninė, o ištekėjusi už Doveikos ji pasijunta lyg pakliuvusi į narvą,
tartum už tvoros „be spragų ir be vartų, taisyklingu lanku apjuosusios žemės
plotelį, išeiti ji negalėjo". Basiuliškių ūkis, kuriame Monika jaučiasi kaip kalėjime,
kaimas, kuriame vasarą, pasak jauniausios romano veikėjos Agnės, galima numirti
iš nuobodulio, pančioja veikėjų prigimtį, neleidžia išsiskleisti svajonėms. Net jų
charakteristikose pabrėžiamas ribojimas, varžymas: Tilius primena jauną žirgą, ant
kurio kažkas užmetė sunkius pavalkus.
Romane išsiskiria keturi ryškiausi charakteriai: Tiliaus, Agnės, Monikos ir Doveikos.
Jie sudaro dvi opozicines poras. Tilius ir Agnė priklauso miško žmonių poliui, o
Monika ir Doveika – civilizacijos poliui. Visus keturis Katiliškis „patikrina” mišku.
Tiliui miškas yra namai, kuriuose telpa visas jo gyvenimas („Jo vaikystės pasaulį
talpiai, sandariai iš visų pusių juosė miškų padūmavęs lankas”). Agnė tiesiog
tapatinama su gamtos reiškiniais („Ji pati savimi buvo pavasaris, pati gražiausia
pavasario apraiška, kaip žibuoklė alksnynėlyje”; „Ji buvo kaip tas medelis.”). O
Monikai gyvenimas tarpmiškėje prilygsta kalėjimui („Ji jautėsi įmesta gilion duobėn,
apkalta aklina statinių tvora, neperlipama, neperlendama”). Doveikos valdose ypač
gražus ir švarus miškas. Bet šeimininko santykis tik pragmatiškas („Ten žaliavo
turtai, lobis, kapitalas.”).
Iš pirmo žvilgsnio, pasakojama banali meilės istorija. Intriga kyla iš dviejų meilės
trikampių: jaunas miškakirtys Tilius blaškosi tarp dviejų moterų - naivios, trapios
Agnės ir patyrusios, aistringos Monikos; Basiuliškių ūkio šeimininkė Monika turi
laviruoti tarp dviejų vyrų - nekenčiamo sutuoktinio, turtingo ūkininko Petro
Doveikos, ir geidžiamo samdinio Tiliaus.

Romantiška meilė
 Romano pradžioje matome, kaip jaunas vaikinas Telesforas Gelažius (Tilius),
trokšdamas asmeninės laimės ir siekdamas geresnio gyvenimo, į Basiuliškes
atvyksta kirsti miško. Šis Tiliaus žengtas žingsnis pakeičia jo gyvenimą. Pirmosios
algos mokėjimo dieną Gužienės karčemoje Tilius pastebi ir įsimyli šeimininkės
jaunesniąją dukterį Agnę. Tarp judviejų užsimezga ypatingas meilės ryšys. Romane
nuolat pabrėžiama nevaldoma, gaivališka veikėjų aistra. Tilius, jausdamas galvos
svaigimą ir kūnu lakstančius šiurpulius, instinktyviai prisiglaudžia arčiau Agnės: „
<…> ir nejausdamas to, viena ranka apkabinęs, spaudė mergaitę vis arčiau ir
tvirčiau, lyg pabūgęs, kad gali ją sugriebti srovė“. Agnė atvirai išreiškia savo meilę
Tiliui ir bijo prarasti jį: „Ji sėdėjo ant jo kelių ir, kaklą apsikabinusi, laikėsi tvirtai,
tvirtai. Taip tvirtai, lyg sėdėtų siūbuojančioje valtyje ir nuolat grėstų pavojus.”
Kadangi yra toli nuo savo artimųjų, motinos ir sesers, Agnė Tiliui tampa
artimiausiu žmogumi, į kurį visada gali atsiremti, sulaukti supratimo ir palaikymo.
Tilius ir Agnė myli vienas kitą, gyvena ateities svajonėmis. Jų meilė dar vaikiška,
bet pirmoji, tuo ir labai ypatinga - ji kaip pavasaris. Jiedu tarsi vaikai, gyvenantys
savo mažame pasaulyje. Išsiskyrimai, nors ir trumpi, juos „žudo“: „Atsisveikino
karštai ir dūsaudami, prižadėdami susitikti, kada tik bus galima.” Tiek Agnė Tiliui,
tiek Tilius Agnei tampa žmogumi, be kurio jie neįsivaizduoja savo gyvenimo. Kartu
jaunuoliai išgyvena pačius tyriausius jausmus, iš vaikystės pasaulio „įžengia gilyn“ į
dar nepažįstamą suaugusiųjų pasaulį. Jų meilę dar labiau sutvirtina pirmasis
suartėjimas, kuris palyginamas su audros šėlsmu, o pats Tilius užvaldomas
begalinės aistros: „Ir jis nieko nebegalėjo padėti šią minutę. Jis ėjo šalia didelis,
pasviręs ant jos. Toks milžinas ir stiprus, jog kalnus galėjo versti, ir tačiau bejėgis,
tvirtom rankom tegalįs apglėbti jos liemenį ir sugniaužęs laikyti jos rankas.“
M. Katiliškis gausiai vaizduoja scenų, kuriose pastebime jųdviejų gaivališkos ir
nevaldomos aistros proveržių. Pasitelkdamas sapno vaizdinį rašytojas atskleidžia
veikėjų svajones ir baimes. Svarbiausia, kad parodo žmogaus perėjimą iš vaikystės
pasaulio į suaugusiųjų pasaulį, parodo mergaitės tapsmą moterimi. Kartu
supažindina, kad meilė gali ne tik džiuginti, bet ir skaudinti.

Aistringa meilė
Trečioji ir reikšmingiausia romano meilės pora – Tilius ir Monika Doveikienė. Tilius
ateina tarnauti pas senį Doveiką. Tarp jo ir Monikos Doveikienės užsimezga stiprus
abipusis slaptas meilės ryšys. Nuolatinis slapstymasis ir baimė būti užtiktiems
 Doveikos, jų meilei suteikia pikantiškumo. Vos tik išvydęs Moniką Tilius negali
patikėti, kad tai jo šeimininkė, tuo labiau senio Doveikos žmona. Monikos išvaizda
pakeri naująjį darbininką, jis susižavi ja daug anksčiau negu Monika pastebi jį: „Ji
net nepasižiūrėjo. <…> Jis atsiminė tik sulytą tamsių plaukų sruogelę aną
šeštadienio vakarą.” Pirmieji ir nedrąsūs veikėjų žvilgsniai į vienas kitą, išduoda
apie bundančią simpatiją. Monika pažinties pradžioje į Tilių žvelgusi atsargiai,
vėliau suvokia, kad jis yra būtent tas, kurio tiek ilgai troško ir laukė. Ši netikėtai
išsipildžiusi Monikos svajonė skatina ją nepasiduoti ir kovoti iki galo, kol Tilius bus
tik jos. Monika Doveikienė, kitaip nei Agnė Gužaitė, pažadina Tiliuje slypėjusią
milžinišką jėgą – seksualinę energiją. Būtent su ja jis tampa tikru vyru: „Jame
pabudo gaivalas. Jis gėrė ir mušėsi. Ir stebėjosi tuo, ir su pasitenkinimu pagalvojo,
jog anksčiau prie to niekaip nebūtų priėjęs. Nebūtų drįsęs — paprasčiausiai. Ir
nejau tik dabar suaugo į vyrą ir pajuto jėgą?”
Tiliaus ir Monikos gaivališkos ir nevaldomos aistros proveržiai daug aktyvesni nei
Tiliaus ir Agnės. Monika svajoja atsidurti tvirto vyro glėbyje, trokšta jaustis saugi,
reikalinga ir geidžiama. Tiliaus viduje verdančios aistros yra prilyginamos net
šėliojančiam gaisrui, kurį numalšinti gali tik tokia pat ugnis: „Gaisrą, šėlstantį ir
siaubiantį viską pakeliui, apėmusį nuo kojų nagų iki galvos plauko, ji tegalėjo
užgesinti tokia pat ugnimi. Taip daro miške gaisrininkai: pamatę, kad su ugnimi
kova beviltiška kontraugnį.“ Abiejų veikėjų viduje tūnančios aistros yra „laukinės“,
užliejančios visą kūną ir sunkiai suvaldomos.
Monika slapto pasimatymo su Tiliumi metu, pati siekia dėmesio, puola glamonėti,
bučiuoti jį, neleisdama pratarti nė žodžio. Nuolatos seka jį, tarsi vis kažką
įtarinėdama: „Tačiau jis jautėsi sekamas ir, prieš įnerdamas daržinėn, atsisuko.
Monika stovėjo priebutyje ir kilstelėjo ranką, siųsdama bučinį oru. Ji tikriausiai
žinojo, ir kur jis buvo.“ Vadinasi, Tilius nebeturi asmeninės laisvės, tampa visiškai
priklausomas nuo Monikos ir jos valdomas. Tilius nebemoka gyventi be Monikos,
prisiriša prie jos ir neįsivaizduoja tolesnio savo gyvenimo be šios moters. Tiek
Tilius, tiek Monika suvokia, kad gali būti demaskuoti Doveikos, bet slaptų
susitikimų neatsisako ir meilės vienas kitam neišsižada. Saugiausia meilės
susitikimų vieta jiems atrodo Doveikos rugių laukas, kurio begalinėje plotmėje
juos būtų sunku užtikti. Monika jam buvo kaip karšta vasara. Taigi, Tilius pasirenka
Moniką, nes ji dominavo jų santykiuose, rodė dižiausią iniciatyvą, taip pat jos
branda ir patyrimas skatino jį, pasiduodantį upės tėkmei, pasirinkti ją.
Tiliaus paveikslas
Miškais ateina ruduo intriga labai paprasta. Du klasikinius trikampius – vyras tarp
dviejų moterų ir moteris tarp dviejų vyrų – jungia pagrindinis romano veikėjas
jaunas medžių kirtėjas, vėliau samdinys, Tilius. Jis stovi tarp dviejų impulsų –
jaunatviškos, šviesios ir trapios meilės Agnei ir instinktyvios, tamsios ir
destruktyvios meilės Monikai. Veikalo pradžioje Tilius yra pilnas energijos ir
nežino, kur ją išlieti, pilnas svajonių apie ateitį, kuri nėra labai konkreti, ir jausmo,
kad jis netelpa į siaurus savosios egzistencijos rėmus.
Tiliaus charakteris ir likimas skleidžiasi nuolatinio nerimo ir įtampos situacijose,
reikalaujančiose pasirinkimo, apsisprendimo. Tokia yra jau pradinė situacija, nuo
kurios rašytojas pradeda vynioti savo veikėjo gyvenimo kamuolį. Užaugęs tarp
miškų, Tilius vis dėlto svajoja išsiveržti iš uždaro kaimo gyvenimo. Jo svajonė -
valdiška tarnyba. Bet šis jaunas vyras, kupinas jėgų ir norų, nieko nedaro, kad
troškimai pildytųsi. Romano pradžioje matome Tilių, ketinantį mesti miškakirčio
darbą ir išeiti, o kur - jis nežino. Tilius laukia laiško - kvietimo i naują darbą,
laukimo būsena trunka iki romano pabaigos. Laukti, delsti, neapsispręsti, pasiduoti
aplinkybėms ir dėl to kentėti - toks Tiliaus būdas. Jei kartais ką ir nusprendžia, vis
tiek pasielgia priešingai: laukia valdiškos tarnybos, bet praranda teisę dirbti
pasienio policijoje, pas Doveiką ateina laikinai, bet pasilieka, svajoja apie ateitį su
Agne, o pasirenka Moniką. Atrodo priklausomas nuo aplinkybių ir stipresnių už jį
žmonių. Tačiau labiausiai Tilius priklauso nuo savo prigimties. Jis bejėgis suvaldyti
geismą, pabudusį sulig pavasario polaidžiu. Jis leidžias nešamas geismo ir aistros,
neturi į ką atsiremti, už ko užsikabinti. Skendimo, nėrimo gilyn, grimzdimo
motyvai romane sutankėja įsisiūbavus Tiliaus ir Monikos meilei: „Tai buvo
graibstymasis tuščiais mostais ir vis nesugaunant virš galvos besisupančios
liaunos, lanksčios šakos.” Tuščias mostas - lyg anų pavasario sūpynių su Agne
imitacija. Tilių iškalbingai charakterizuoja ir erdvės detalės. Su Agne jis dažniausiai
susitinka prie upės, ant tilto, jungiančio du Vilkijos krantus. Vienas krantas,
simboliškai tariant, Agnės, ten jos namai, kitame krante Basiuliškių sodyba -
Monikos krantas. Savo „kranto" Tilius neturi. Kuo aitresniu karščiu plieskia Tiliaus
ir Doveikienės meilės vasara, tuo labiau jį kausto bejėgiškumas. Užplūdusį geismą
jis jaučia kaip akmenį, kaip nelaimę, „lyg viesului perėjus per rugių lauką”. Tilius
nieko nedaro, tik laukia „kas kartas vis baisiau ir baisiau", kol galų gale krinta nuo
pavydaus Doveikos kulkos. Taigi, žinojimas, kad reikia palikti Doveikos ūkį,
blaškymasis tarp moterų ir pasirinkimų, negalėjimas atsiplėšti nuo Monikos,
privedė jį prie tragiškos lemties. Jam trūko rimties ir aiškios pozicijos, plaukimas
pasroviui jį leido išnaudoti Monikai. Mylėdamas Agnę ir svajodamas apie ateitį
kartu, lieka su kita moterimi, o tai yra akivaizdus nemokėjimas valdyti savęs ir
nesubrendusio vyro elgesys.
Jo kelias per tris metų ciklus – pavasario medžių kirtimo darbus, per vasaros
aistros įkarštį ir rudens artėjančią grėsmę – priveda jį prie sąmoningo susidūrimo
su savo likimu, kurį apsprendžia jo prigimtis. Tilius yra instinkto auka, naivios
prigimties susidūrimas su vidinėmis jėgomis, kurioms jis nežino vardo.
Tilius, išeivis iš senojo kaimo, gamtos žmogus, pakliūva į naujas, netradicines
socialines aplinkybes. Į kraštą veržiasi civilizacija, jaunimui veriasi platesnės
galimybės ir perspektyvos. Ne vienas išsiveržia iš uždaro kaimo gyvenimo,
išsimokslina, gauna tarnybas miestuose. Tilius taip pat turi šviesių siekimų, bet dėl
varganos socialinės padėties ir menko išsilavinimo jaučiasi aplenktas bendraamžių
ir paliktas vienas. Neturtas, tėvo netektis, vienišumas išugdė nepasitikėjimą
savimi, menkavertiškumo jausmą. Valingam žingsniui, sąmoningam poelgiui reikia
pastangų, kurių niekas nepalaiko, niekas nepaskatina. Tokios aplinkybės kartu su
pasyvia lietuvio prigimtimi ir lėmė herojaus atsidavimą neįveikiamam likimui.

Agnės paveikslas
Agnė dvasingos ir lyriškos moters archetipas, septynioliktus metus perkopusi
mergaitė. Agnė - „pati gražiausia pavasario apraiška", tikra miškų dukra, „dar tik
prasikalęs daigas, sprogstantis pumpuras". Tilius ją mato apsuptą gėlių, jam ji
panaši j stirną, žadinančią šunų vijikų alkį. Net Monika, Agnės konkurentė, vadina
ją geltonplauke puriena, pūkuotu vieversėliu. Užaugusi tarp miškų, ji atvira
pasauliui, jos mintys skaidrios, be piktų kėslų, žodžiai nuoširdūs. Ji išgirsta gamtos
šauksmą ir pasiduoda jam. Tiliaus meilę Agnė priima pasitikėdama, atsiverdama,
su sunkiai slepiamu džiaugsmu. Su Tiliumi mergaitė išgyvena patį svaigiausią metą
- ji pirmąkart myli. Abiem nepamirštamą naktį, kai lieka dviese siaučiant audrai,
tarsi atsiliepiančiai į jausmų sumaištį, Agnė leidžiasi čaižoma šėlstančio lietaus,
kaip jos kūnas leidžiasi apkabinamas sunkių, bet švelnių Tiliaus rankų. Jos meilės
džiaugsmo išraiška - pašėlęs lėkimas sūpynėse: Velykų dieną ji prašo Tiliaus supti
ją vis aukščiau. Vėliau, patyrusi mylimojo išdavystę ir atsisveikindama su
Virsnėmis, Agnė vėl nueina prie sūpynių, kuriose „vieną auksinę pavasario dieną ją
buvo sugriebęs pašėlęs svaigulys. Kada norėjo lėkti, skristi padebesiais, nudraskyti
paukščiams sparnus, nulaužyti stirnų ožiams ragus ir sukristi, mirtinai
nusikamavus, tyrelio samanose". Tiliui pasitraukus, padūkusi, drąsi, besijuokianti
Agnė tampa rami, susimąsčiusi, užsidaro savy be skundų, be priekaištų. Ji
pasirenka kitą kelią - jau ne svaiginančios meilės, o blaivaus apskaičiavimo.
Sutikusi važiuojantį į miestelį Doveiką, užsimena jam apie žmonos neištikimybę. Si
auksaplaukė mergaitė, užaugusi pamiškėje, kur visko „per daug - saulės, laisvės,
žalumos, graudaus ilgesio ir lūkesių", nekovoja dėl savo laimės.

Juozas Tumas-Vaižgantas
,,DĖDĖS IR DĖDIENĖS”
Veiksmai Siužeto santrauka Problema
ir scenos
Įžanga Pasakotojo žodis. Pradžioje kalbama apie Kodėl šeima yra
šeimos svarbą : kaip gera turėti didžiulę menkėjanti vertybė
giminę, laukti jų, vaišinti, kokia garbė. Po to Lietuvoje?
pasakoma, kad visai ne apie tokį ryšį tarp Šeimos svarba
šeimos narių bus kalbama šioje knygoje, o žmogui
apie tai, kad Lietuvoje dėdės ir dėdienės tėra
žodžiai tam tikram socialinio sluoksnio
giminaičiui pavadinti.
Labai seniai: Mykoliukas ir Severiutė
1 scena Veiksmas vyksta praeityje, prieš baudžiavos Žmonės gaili gero
panaikinimą. Visų rajono dvarų valdytojas žodžio viens kitam.
Labiausiai buvo Titjūnas Rapolas,o jo pagalbininkas – Kodėl žmogaus
mylintis ir Šiukšta Mykolas, kurį Rapolas gainiodamas gerumas yra
mažiausia vadindavo Mykoliuku.Jis buvo arti 30-ties nuvertinamas?
i mylimas metų, gražiom mėlynom akim, darbštus, Kodėl buvimas
nesiskundžiantis. Tėvai mire, gyvena dvare su kitokiu dažniausiai
broliu ir jo žmona bei vaikais, todėl pats yra
 dėdė. Labai mylėjo brolio vaikuys, pats atneša socialinį
neturėjo jokio tikro turto, buvo kitų atskirimą?
nevertinamas lyg jiems lygus. Groja savo
sumeistrauta skripkele. JIs jaučiasi vienišas ir
liūdnas, nes neturi nei moters, nei mamos. Tik
pamačius minioje Severiute nejučia pradeda
garsiau groti ir tampa linksmesnis.Severiūtė
turėjo labia lygia odą, buvo stipri ir mėsinga,
visad vaikščiodavo nuleidusi galvą.
2 scena Geišė Rapolas taip pat buvo įsižiūrėjęs Ar amžius kliūtis
Severją. Buvo ištikimas ūkio šeimininkui. meilei?
Įsimylėjęs Kaimiečiai jį gerbė, vadino “mūsų Daisia”
senis nuo nelietuviško posakio, kurį jis dažnai
vartodavo. Daisia bandė save įtikinėti kad
Severja Pukštaičia neims jo, nes jis beveik
30čia metų vyresnis už ją. Bet nor sir surprato,
kad nelemta jiems būti kartu ir nenorėjo
kankinti jaunos mergaitės, pats negalėjo
nustoti galvoti apie ją, sulyso, apsiblausė,
patapo nesavas.Vieną vakarąišsipuošė ir išėjo
nusiteikęs ją pakalbinti, b et pamatė Severiutę
sėdinčią prie Mykoliuko.
3 scena Buvo labia karšta diena, oras veikė žmonių Kuomet savoji laimė
nuotaikas, visi buvo susierzinę. Mykoliukas svarbesnė nei kito?
Meilės grįžo namo po bažnyčios, atsirėmęs į tvorą Gimtinės svarba
trikampis pradėjo stebėti savo pasaulį ir aiškiai pamatė žmogui.
save -–buvusį ir busimą ateityje: nevedusį, Meilė daro žmogų
namuose gainiojamą brolio, visiškai nieko turtingą vidumi
neturintį.JO viduje pradėjo vurti kova :
Mykoliukas nori išeiti, pailkti ir nebeklausyti
brolio, bet jis labia myli jo vaikus ir nenori
palikti jų likimo valioje. Bet jei liks su jais jis
iššvaistys paskutinius savo jaunystės metus,
nebespės vesti ir savo šeimos susidaryti. Taip
pat jis bijo paliktši savo gimtąjį kraštą. Tada
supranta, kad ne gimtasis kraštas, o Severiute
jį laiko čia, jog gyvenimas be jos ne
 gyvenimas irk ad ji sudaro pusę jo
sielos.Severjai prisėdus prie jo nustojo groti,
nes muzika kirbėjo jam viduje nuo jos. Atėjus
Titjūnui, Mykoliukas pasijautė vėl įkalintas,
kaip kad ir namie, tik čia – Rapolo. Jie kalbasi,
Daisia užsimena ar Severjai nemetas tekėti, ji
paklausia ko dėdė linksmas, ar pats nesiruošia
vesti, tada kalba apie jos grybavimo įpročius.
Mykoliukui nusisukus Daisia slapta pakvietė
Severja miške susitiktį.
4 scena Aprašoma lietuvininko buitis, Pukštų pirkia, Žmogaus tinginystės
Lietuvinin kad ji buvo labia menka ir maža, bet Severja ir darbštumo
ko buitis palaikė joje švarą. Nors nepuošė, bet jos troba priešprieša
buvo švaresnė nei visų kitų. JI buvo labia
svetinga ir puikiai gamino valgyti.
5 scena Severija neramiai miegojo visa naktį, pabudus “katroji gi meilė
net sukalbėjo maldą, buvo labia išsiblaškius, tikroji: ar dvasių
tuomet išėjo į mišką grybauti ir susitikti su svyrimas, ar kūnų?”
Tarp Titjūnu. Miške begrybaudama pamatė keistą Moters
dviejų pavidalą ir neatpažinus pradėjo klykti iš beteisiškumas
pasaulių baimės. Pasirodo ten buvo Geišė. Jis ją baudžiavinėje
pasodino po medžiu, pradėjo kalbėti visuomenėje
saldžiausius žodžius, bučiuoti, myluoti. Tada Socialinė moters
Severiutė atsistojo ir pabėgo namo. Grįžus ir padėtis
pragulėjus šoke, pavėlavo į bažnyčią. Joje, Šeimos įtaka žmogui
gulėdama kniupsta ant grindų pradėjo abejoti Lietuvininko
savimi ir savo jausmais – kas gi jos tikroji liūdesio apraiška
meilė? Mykoliukas ar Geišė? Jautėsi šiek tiek Lietuvių literatūroje.
išniekinta, nesuprato, ar dvasinis ryšys atstoja Kaip žmogų gali
fizinį artumą ar ne. Tą pačią dieną Titjūnas paveikti nelaiminga
atėjo pirštis Severiutei, Jos mama turėjo blogą meilė?
nuojautą, suvokė, kaip nedora jauną dukterį Kodėl jautriausios
išleisti už senior būtų. Tuo metu Severiutė sė sielos žmonėms šis
mama turėjo blogą nuojautą, suvokė, kaip pasaulis yra toks
nedora jauną dukterį išleisti už senior būtų. nepakeliamas ir
Tuo metu Severiutė sėdėjo ir suprato, kad tuščias, jog jie
Geišė jai buvo tik fizinis pasitenkinimas, susigalvoja savajį?
 pasitaikęs laiku ir vietoje, kai jos širdis iš tiesų Nuošidžiausios ir
troško Mykoliuko. Atėjus Titjūnui ji tyriausios meilės
nesipriešino, jis gavo visų sutarimą, žinia greit apraiška.
apskriejo kaimą. Sielos balsas Severjai sake,
kad ji išdavė Mykoliuką, kad juos siejo daug
stipresnis ir žodžiais neapibūdinamas ryšys, o
ji pati bandė save įtikint, kad nieko tarp jų
nebuvo tad nieko ji ir neišdavė, o Mykoliukas
tuo metu mire savo viduje vis labiau ir labiau.
Taigi, Severiūtė atėjo pas Mykoliuką į namus,
pasakė ištekanti ir paprašė pagroti per jos
vestuves. Apsiverkė tai bekalbėdama, jis
atsisakė, nes jam tai per didelė našta sielai.
Tas liūdnas ir kančios perkreiptas jo veidas
Severiutę paskatino pradėti ujį bučiuoti, ir ji
visa sukauptą patirtį iš Geišės atidavė
Mykoliukui. Jis nušvito ir vėl grįžo į savo
pasaulį. “ poezija, nes jos esmės nei jaučiam
nei suprantam”. Jos prisilietimai jam prilygo
dangiškajam apvaizdui, su kiekvienu iš jų jo
viduje tarsi statėsi rūmai, “Dievas juos buvo
besurenkąs į dvejetą, tik gyvenimas išskyrė”.
Galiausiai Mykoliukas sutiko groti per jos
vestuves. Griežė visa laiką be perstojo, ne
jiems o jai, griežė tol kol nudilo stygos ir jsi
dingo iš šventės.
Dzidorius Artojas – dėdė Mykolas
Vasaros galo rytas.Piktžolės metaforiškai Piktžolės – anti-
pateikiama kaip kontrastas žmogui. Paukščiai žmonės.
lyginami su jaunais vaikais, kurie išskrenda iš Paukščiai – suaugę
tėvų lizdų į pasaulį ieškoti saves.Gamta vaikai.
lyginama su moterimi – ji ramina ir susuka Gamta – moteris.
Vienišiaus galvą savo grožiu. Pievoje ganosi jaučiai, Kaip vienatvė
likimas Artojas rėkia ir muša jaučius, o šie jo neklauso keičęia žmogų?
ir linksminas. Artojas – Šiukštų Mykoliukas, Gyvenimo ratas:
palikęs Šiukštū dėde arba Dziudorum artojum. kaip jaunesnioji
“ apgižo senas vienišas , nes gyvenimas
 nevienišo jo nepadarė”.Jo jau nebesiuntinėjo karta pakeičia
visur, nes buvo pagyvenęs, lakstė jaunesni. O senąją.
jo šeima pamiršo baudžiavos laikus ir gerokai Kas dedasi
apturtėjo. Jis akėjo ir pureno žemę. Jo broils ir užsidariusio
brolienė mire, tačiau “dėdės” role šeimoje jam žmogaus vidiniame
liko. Jis vis stengėsi mylėti vaikus, juos pasaulyje?
penėti, bet taip jų meilės atgal ir nesulaukė. Kodėl, kuo labiau
Įžeidimus jis girdėjo, tik jo būdas buvo nerėžti įskaudintas žmogus,
atgal, o gerti į save ir viduje kentėti, išgyventi. tuo labiau
Mykolas saugojo du daiktus – skripkelę ir užsiskleindžia
Severiutės dovanotą šalį. Tik niekad daugiau savyje?
nebegrojo.Tapo labia pamaldus, [rieš miegą Žmogaus ir gamtos
melsdavosi ir dėkodavo už tą vieną kartą su ryšys.
mylimąja. O kai visko tapdavo per daug Žmogaus savigrauža
bėgdavo slėptis į gamtą, kur jausdavosi daug ir nesusigyvenimas
ramiau, atsipalaiduodavo. Atvirai kritikavi ir su savimi, savo
peikė save, ypač už pykčio protrūkius prieš jausmais.
jaučius. Jaučiai jį mylėjo ir buvo pasiruošę
ginti. Taip vienodai ir nykiai ėjo jis jau 7-ta
dešimtmetį.
Laimingoji dėdienė Rapolienė
Severiutė tapo nėščia. Pagimdė dukrą, po to Nebūtinai laimingas
tapo našlė, jos tėvai taip pat mire. Mykoliukui tas, kuris, atrodo, turi
ji jau buvo svetima. Amerikos miesto skurdžią viską.
gatvę pasakotojas prilygina Lietuviškam Meilės įtaka žmogui.
kaimui. Saveickių dvare visi vis ieškojo
progos užsukti pas Rapolienę į svečius,
Atimta pašniukštinėti, o ji vaišingai visus priemė ir
laimė mėgavosi dėmesiu. Ji visus pavergė savo
valgiais ir jaunumu, o pats Titjūnas ją dievino
ir gražių žodžių negailėjo. Bet Geišė įkyrėjo
visoms kaimo moteriškėms begirdamas savo
žmoną, tad jos pradėjo jo šalintis. Severiutė,
dažnai buvo apsvaigusi iš laimės, bet vis
dažniau, blaiviom dienom, ją apimdavo
nuobodulys, nes vyras neleisdavo jai nieko
daryti ir labia ją saugojo. Ji ilgėjosi namų, tik
 apie Mykoliuka apsimetė , kad negalvoja. Ors
Severjai patiko, kad jos pavardė žinoma, bet
visi vyro giminaičiai vengė jos, pykdami ant
Rapoo kad senatėje pasiemė tokią jauną
žmoną. Tuomet išnyko baudžiava, gyvenimas
pradėjo eiti blogyn, ir nors jie susilaukė
dukreolės, vyras namo grįždavo vis labiau
paniuręs. Vieną dieną atėjęs jaunas vaikinas
paskelbė esąs dvaro savininkas, ir paleidžias
visus lauk, kurie nedirbs jam . Kadangi
Rapolas jau buvi susenęs, sulįses ir
apsiligojęs, jų daiktus sudėjo į vežimą ir
išvežė lauk. Geišės broils ir brolienė atsisakė
juos priimti , bet seniui pagrasinus jog atsiims
sau priklausantį valaką žamės įsileido juos.

Viljamas Šekspyras
,,Hamletas”
„Hamletas“ – poetinė Renesanso drama. Čia mąstoma ir kalbama poetiniais
vaizdais ir sąvokomis.

Tragedija komponuojama taip, kad visų įvykių centre atsiduria danų princas
Hamletas. Tačiau ir kiti kūrinio veikėjai išgyvena savo tragedijas (Klaudijus,
Gertrūda, Apolonijus, Ofelija). Skaitytoją sukausto nuolat auganti įtampa, įvykis,
keičiantis kitą įvykį. Čia atskleidžiamas slaptas rūmų gyvenimas, santykiai tarp
įvairių luomų atstovų, valdžios ir keršto troškimas. Pagrindinis tragedijos veikėjas -
princas Hamletas ( Hamletas - iš anglų kalbos išvertus reiškia mėgstantis būti
namie, namų žmogus, siekiantis tikslo) - nepaprasta asmenybė, apdovanota
įžvalgiu protu. Vienas svarbiausių Hamleto bruožų - dvasinė kaita. Jis niekada
neskuba atlikti veiksmų, o pirmiausia siekia ir bando susivokti situacijoje, suprasti
reiškinių priežastis ir esmę. Savo monologuose jis filosofiškai kalba apie pasaulį,
gyvybę ir mirtį, žmogaus būties prasmę. Garsusis jo monologas „Būti ar nebūti“
yra visos dramos pagrindas, jos kulminacija, kur šiam veikėjui iškyla esminis
klausimas, didysis pasirinkimas, lemsiantis daugelio žmonių ateitį...O priežastis,
verčianti rinktis-pasivaidenusi buvusio karaliaus šmėkla ir motinos poelgis...

Princas Hamletas - nepaprasta asmenybė, apdovanota įžvalgiu protu. Vienas

svarbiausių Hamleto bruožų - dvasinė kaita. Jis niekada neskuba atlikti veiksmų, o
pirmiausia siekia ir bando susivokti situacijoje, suprasti reiškinių priežastis ir esmę.
Savo monologuose jis filosofiškai kalba apie pasaulį, gyvybę ir mirtį, žmogaus
būties prasmę. Svarbiausia Hamleto, kaip draminio charakterio, ypatybė – jo
neryžtingumas ir abejonė.

Atrodo, jog šis personažas susidūrė su tokiomis sudėtingomis moralinėmis ir

egzistencinėmis problemomis, kurios tarytum nuslopino veiksmo valią ir herojaus
troškimų neleido paversti vienu paprastu keršto veiksmu.

Hamletas - lyg nusivylusio žmogaus jausmų išpažintis, jo sielos atspindys.Jo

sarkazmas (skausminga ironija) dramos istorijoje beveik nepranokstamas.
Hamletas didingas tuo, kad aiškiai įžvelgia žmogaus esmę, tragiškas-kad yra
nusivylęs žmogaus prigimtimis ir savo galimybėmis.

Hamletui, kaip Renesanso žmogui, labai svarbu, kad po mirties liktų garbingas jo
vardas, kad visi žinotų tiesą apie jo žygius. Hamleto prašymu jis turi gyventi ir
papasakoti, kas įvyko, – tik taip niekšybės bus demaskuotos, pasaulis tarytum
atsinaujins, žmonės susitaikys, nebeliks daugiau sąmokslų ir tik taip herojaus auka
įgis aukščiausią prasmę.
 Hamletą nuo jo sumanymo sulaiko realistinis mąstymas. Impulsyvumo
akimirkomis, kai mirtis atrodo tokia viliojanti, jis pasineria į filosofinius
apmąstymus apie gyvenimą, mirtį ir tai, kas slepiasi už jos, tą paslaptingą,
nepažįstamą pasaulį. Ši baimė sulaiko Hamletą, leidžia daug geriau apmąstyti savo
veiksmus. Daugelyje dramos vietų toks šaltakraujiškas jo protas leidžia pasirinkti
geriausią išeitį, išsisukti iš kėblios padėties.

Mikalojus Daukša
,,PRAKALBA Į MALONŲJĮ SKAITYTOJĄ’’
Turbūt svarbiausias jo kūrinys yra „Postilė“, o garsioji prakalba „Prakalba į
malonųjį skaitytoją“, turbūt, yra svarbesnė už visą "Postilę" ir būten ta prakalba
atskleidžia aktualiausias XVI a. Renesansinės LDK problemas: gimtosios kalbos
nemokėjimą,žmonių nenorą ja naudotis, lietuvių tautos lenkėjimą. Autorius teigia,
jog ne tik lietuviams ši problema yra opi, bet ir viso pasaulio tautoms – norint
kiekvieną jų išlaikyti reikia saugoti, vartoti ir puoselėti gimtąją kalbą.
Mikalojus Daukša tikisi, jog šią prakalbą priims ir lietuvių Bažnyčia ir LDK piliečiai.
Taip pat pasako, jog XVI a. LDK kilmingesnių luomų atstovai vartoja lenkų kalbą ir
skaito lenkiškai rašytus pamokslus, nors dauguma gyventojų, tai yra žemesnių
luomų atstovų, šneka lietuvių kalba bei nesupranta LDK Bažnyčiose skaitomų
pamokslų lenkų kalba. Tokiu būdu lietuvių tauta vis labiau ir labiau atsisako savo
gimtosios kalbos ir po truputį lenkėja.
Tautai yra svarbūs trys dalykai: tėvų žemė, papročiai ir gimtoji kalba, bent vieno
dalyko netekusi – tauta žlunga. Ne veltui sakoma, jog kokia kalba šneka žmogus,
taip ir elgiasi, tad ne be reikalo sklindant Renesanso idėjoms Mikalojus Daukša
kviečia atsibusti. „Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės
užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba“, šiais žodžiais autorius tik dar kartą
patvirtina, jog, jeigu tauta nevartotų savo kalbos namie, tarnyboje, Bažnyčioje ir
dar svarbesniuose reikaluose,jai grėstų didelis pavojus ir, turbūt, iš jo
nebepavyktų išsikapstyti. Joks žmogus be savos kalbos nesijaustų savim, net
gyvūnai juokingai atrodytų, jeigu pavyzdžiui kiaulė pradėtų loti, kaip šuo, o karvė
murkti, kaip katė. Žmogus be savo kalbos praranda ir savitumą, o gyvūnas
prarastų savo esmę ir prigimtį. Bandymai iškelti savo kalbą aukščiau kitų irgi nėra
 naudingi, kiek karų, kiek liūdesio, kiek žmonių kraujo pralieta ant gyvenamosios
žemės buvo dėl šovinistinių idėjų, o jau praėjus visiems karams, dabar rezultato ir
naudos jokios nematom. Visos, kurios išliko, didžiosios imperijos, karalystės,
tautos ir valstybės išsilaikė vien dėl to, jog jos gebėjo saugoti savo kalbą, naudoti
ją įstatymų leidybai ir mokslui.
Bet Mikalojus Daukša nepeikia nei kitų kalbų mokėjimo, nei vartojimo, nei lenkų
kalbos, kuri LDK susijungus su Lenkijos valstybe tapo lyg ir gimta, jis tik smerkia
lietuvius, kurie taip lengvai apleido „mūsų gimtąją kalbą“ ir netgi išsižadi jos.
Autorius tikisi, jog tauta kuo greičiau atsibus ir pastebės kiek žmonių nekaltai
miršta „dėl tikybos ir sielos išganymo dalykų nežinojimo; kiek daug atsilikusių ir
paskendusių sunkiuose pagoniškuose prietaruose ir šiandien tebegyvena.“
Lietuvių tauta niekad nesugebės tapti krikščioniška, jeigu LDK Bažnyčiose ir toliau
bus vartojama lenkų kalba.
Mikalojus Daukša dedikavo "Postilės" prakalbą sulenkėjusiems bajorams ir
dvasininkams, lenkų kalba, kad jie galėtų suprasti, kas joje yra parašyta,
susimąstytų ir pradėtų stengtis vartoti savo gimtąją kalbą. Autorius neslepia
vilties, jog būtent jo prakalba padės visiems žmonėms suprasti, jog dėl savo
gimtosios kalbos nevartojimo lietuvių tauta gali išnykti iš tautų žemėlapio.

Jonas Radvanas
,,Radviliada”
Lotyniškai hegzametru parašyta poema. Šiam žanrui priskiriama dėl dviejų dalykų
– herojaus paveikslo ir tėvynės istorijos. Keturiose poemos dalyse pavaizduotas
Mikalojaus Radvilos Rudojo gyvenimas nuo gimimo iki mirties. Pirmoje dalyje
pasakojama apie jo kilmę, šeimą, auklėjimą. Antra aprėpia Livonijos karo pradžios
įvykius. Trečioje vaizduojama pergalė prie Ulos upės. Ketvirtoje- karo pabaiga ir
herojaus mirtis.
„Radviliada“ – tradicinė panegirika, šlovinanti tėvynės gynėją.
Poetas sukuria alegorinę auklėtojo figūrą, kuris siūlo vaikui mintyse užkopti ant
Olimpo viršūnės, apžvelgti žemę ir pamąstyti: kur dingo antikinė Graikija? Kur
dabar Atėnai, kur Sparta? Auklėtojas siekia, kad vaikas suprastų: viskas, kas
materialu, yra laikina; viskas, kas auga, yra pasmerkta sunykti; visi žmogaus rankų
 kūriniai anksčiau ar vėliau virsta dulkėmis. Išlieka tik žmogaus didybė. Tikrasis
atlygis laukia tik danguje, taigi stengtis verta ne dėl šio pasaulio blizgučių, o dėl
savo ramios sąžinės ir tyros sielos, gyventi reikia kukliai ir dorai. Poetas parodo ir
savo požiūrį į kilmingumą: aukšta kilmė – tai ne gimstant gautas pranašumas prieš
kitus žmones, o didžiulis Apvaizdos siųstas įpareigojimas. Tokį poemos Radvilą ir
matome: jis niekada nesiskundžia, negalvoja apie patogumus, netinginiauja, yra
dosnus…
Labai svarbus epizodas – Radvilos sapnas naktį prieš lemiamą mūšį. Sapne jam
pasirodo Vytautas Didysis, ką tik sumušęs kryžiuočius Žalgirio mūšyje, bet ne
džiūgaujantis, o paniuręs. Vytautas Radvilą vadina vienintele Lietuvos viltimi
pasipriešinti Maskvos jėgai.
Jis turi skydą, ant kurio pavaizduotas garsus praeities pasaulis. Skyde iškalti didieji
kunigaikščiai Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Jogaila. Ypač svarbu buvo priminti
legendą apie romėnišką lietuvių didikų kilmę; giminystė su kadaise galingiausia
Romos imperija turėjo pabrėžti lietuvių kilmingumą, karingumą ir vertę, priartinti
LDK prie Europos kultūros. Be šios legendos, ant skydo vaizduojamas ir Vilniaus
įkūrimo mitas. Įsidėmėtina, kad, pasak Radvano, Vilnių Gediminas ne įkūręs ( kaip
teigia metraščiuose), o tik pavertęs savo sostine – miestas toje vietoje jau
stovėjęs. Vilnių jis vadina „tautų globėjas“.
Lietuvos vaizdinys pribloškiamai įspūdingas. Prieš skaitytojų akis LDK iškyla ne kaip
pusiau laukinis, pelkėtas, brūzgynais užžėlęs kraštas, bet kaip didi valstybė ar netgi
imperija. Toliau pripažįstama, kad Lietuva nėra apdovanota grožiu ir turtais,
kokiais didžiuojasi kraštai, laikomi civilizacijos lopšiu: Italija, Graikija, Persija, bet
čia pat pabrėžiama, kad derlingas kraštas, kuriame lengva išmisti, o to krašto
gyventojai yra kariai iš prigimties.
Radvanas sukuria tokį tėvynės girių vaizdą, kuris yra hiperbolizuotas: šakomis
dangų, o šaknimis požemių karalystę siekianti giria tampa tarsi mitiniu Pasaulio
medžiu, jungiančiu gyvenimą, mirtį ir amžinybę. Jam girios yra Lietuvos didybės
ženklas, pasididžiavimo šaltinis. Poetas sumini miškų žvėris (įspūdingas stumbro
aprašymas), pasigiria žuvų gausa upėse. Ir tada išvardijamos visos upės, kurios
tekėjo kunigaikščio Vytauto laikais. Lietuva nuo Baltijos iki Juodosios jūros.
Radvanas įamžino didingą tėvynės vaizdinį, sukūrė amžinos, galingos Lietuvos
mitą. Tas vaizdinys susijęs su pagrindiniais Lietuvos simboliais- didžiuoju
 kunigaikščiu Vytautu, Mikalojumi Radvila Ruduoju, Vilniumi ir Vytauto laikų
kraštovaizdžiu. Didžiausiu savo gyvenimo kūriniu jam pavyko perteikti tokį tėvynės
paveikslą, kokį vėliau romantinėse vizijose regės.

Jurgis Savickis
(,,Kova”, ,,Vagis”)
,,KOVA”
Kūrinio pavadinimas „Kova“ atitinka kūrinio temą. Vaikas kovoja už motiną,
geresnį savo gyvenimą. Jis svajoja apie normalią šeimą kaip ir kitų: „Jis buvo
nebepataisomas fantastas ir labiausiai norėjo, kad ir jo tėvas bbūtų tokspats „kaip
ir kiti“.“ Vaikas svajojo, kad jo tėvas taip pat pirktų pas žydą geležies, nors ir
nuplėšų už ją, bet juk jos reikia. Tai tarsi mažoberniuko malda – begalinis
troškimas padėti tėvui. Vaiko vertybės: darni šeima, rūpinimasis buitimi, tėvo
veiklumas, yra išsakomos ir tiesiogine kalba: „ – Karnoms geležies pirkau! Žydas
nulupo, bet ką padarysi, reikalinga!- turėtų sakyti jis.” Vaikas kovoja už geresnė
savo ir šeimos ateitį, už gyvenimo vertybes.
Kitame segmente pasakojama apie skaudžią vaiko kasdienybę. Jis dar mažas, bet
jau įžvelgia tėvo ydas: „Bet tėvas grituoklis!“ Dar labiau sumenkinamas tėvas, kai jį
pavadina ne šiaip girtuokliu, o papraščiausiu girtuoklėliu. Jis silpnavalis, kuris
negali net „bobos atsikratyti“. Priežastis įvardinama gana žiauriai ir tiesmukiškai:
„Dėl to, kad durnas!“ Tačiau, jjei duotų kas tėvui valią, jis būtų visai kitas žmogus,
kuris mokėtų ir savo bobą suvaldyti, ir nebegerti. Vaikas visa tai suprato, bet vis
tiek siekė, kovojo už savo įsitikinimus, vertybes. Tėvas yra ne tik girtuoklis, bet ir
piktas, žiaurus žmogus, mat jis muša vaiką: „ stukteldavo per neapsižiūrėjimą
vaiką krūtinėn, tam net žvangtelėdavo.“ Tiesiogine kalba vaikas pasakoja kaip
pusgirtis tėvas krečia visokias nesąmones ir ieško priekabių: „- Kas vakar
vežimaičio ienas sulaužė? <.> – Kokias ienas sulaužė? Kokių priekabių ieškai,
kavily?“ Tačiau berniukas dar mažas ir myli savo tėvus, todėl atleidžia skriaudą.
Vaikas išmintingas ne pagal amžių. Jis suvokia itesas, kurių tėvas nesuvokia.
Berniukas įsitikinęs, kad „su šviesiu protu, viskas galima“. Jis supranta, kad galima
išgerti, tačiau tik „su protu“ir nne kiekvieną dieną. Tada bus geriau, ne tik
namuose, bet ir darbai bus visi geriau nudribti: „Tuomet ir varpos švaresnės gali
 būti, ir paukšciams irose lengviau bus gyventi, ir šieno pievose bus daugiau.“
Vaikas įžvelgė ne tik tėvo ydas, bet ir gerąsias savybes. Jis motyvuodavo, kad tėvas
grįžęs namo, pabaigęs dienos darbus dirbti, „uždainuodavo kokią švelnesne
meliodiją.“ Berniukui atrodė tai viena iš gerųjų tėvo savybių. Vaikas mato, ne tik
tėvo būdo ypatybes, bet ir mamos. Jis, kaip ir visi vaikas, „„mamanką“ laiko
„geriausia pasaulyje močiute“. Tačiau žino, kad ji yra nedora, paliestuvauja ir
vaikas įvertina jos tokį elgesį laikydamas ja durna: „.bet kai pamato kokį kavalierių,
ima ir išlėpsta. Dėl to, kad druna!“ Berniukas suvokia savo realybės dramą.
Rašytojo moderisto sukurtas ekspresyvus vaizdas su teatro elementais rodo vaiko
ateities perspektyvas – blogio pergalę. Šioje ištraukoje pasakotojas yra arti vaiko,
tačiau J.Savickio pasakotojui tai ne būdinga.

,,VAGIS”
Novelės tema lietuvių literatūroje nėra nauja – apie kaimietį, susidūrusį su
arkliavagiu, dar prieš Savickį rašė Jonas Biliūnas. Tačiau nesunku pastebėti keistų,
stebinančių Savickio požiūrio į šią temą bruožų: vagis čia gretinamas su kunigu, o
paskui su Kristumi, kaimiečių elgesys nepamatuotai žiaurus. Dviprasmiškas ne tik
vagies, bet ir svarbiausio novelės veikėjo – vaiko – paveikslas: viena vertus, jis
pasielgia kilniai – išlaisvina suimtą ir kankinamą žmogų; tačiau, antra vertus, jis juk
išlaisvina nusikaltėlį, apvogusį jo tėvus. Vaiko poelgis nėra aiškiai motyvuotas –
greičiausiai jis impulsyvus. Toliau šiuo žmogumi vaikas nebesirūpina.
. Jau pirmojoje novelės pastraipoje pinasi keletas „balsų”, keletas požiūrių: „Kaip
gerai turėti savo namas…” yra nuomonė, pasakotojo priskiriama žmogui, „kuris
kaip šuva išguitas po pasaulį bastos”, tačiau priskiriama netvirtai („taip gali manyti
žmogus…”); tai kartu ir paties pasakotojo, ir kaimiečių, trobos savininkų, mintis.
Sakinyje „Pilna troba žmonių, pančius vejančių” jaučiama ironija – tais iš pažiūros
niekuo dėtais pančiais bus prie trobos skersinio pririštas vagis, panašus į Kristų,
tad savotiškai pakartotas Išganytojo nukryžiavimas. Kūrinio vaizdų ir veiksmo
daugiaprasmiškumas susitelkia frazėje: „Tėtė, sako, geras, bet kam jis taip baisiai
muša vagį!” (pagalvokite, kieno nuomonės, požiūriai čia susiduria!) Panaši ir
baigiamoji novelės dalis: žodžiai „Jo užgimusioje šią valandą sieloje…”
 Taigi nedidelis Savickio kūrinys yra atviras įvairiausioms interpretacijoms. Jame
galima matyti ir psichologinę sceną iš vaiko brendimo istorijos (vaikas nepaiso
šeimos, kaimo bendruomenės autoriteto, ima savarankiškai mąstyti ir spręsti), ir
etinę parabolę ( kūrinys, turintis perkeltinę reikšmę) – sugautas nusikaltėlis juk vis
tiek yra žmogus, savyje turintis dievišką kibirkštį (vagies sugretinimas su Kristumi);
taip pat ir filosofinę užuominą apie žmogaus prigimties ir būties dviprasmiškumą
(kokių „žmonių” tarpan tapo „įrašytas” vaikas – tų, kurie pančius veja?..). Tiek
galimų interpretacijų – labai daug tokios nedidelės apimties kūriniui. Be to,
meistriški, ekspresionistiškai deformuoti novelės meniniai vaizdai gali kelti estetinį
pasigėrėjimą ir tada, kai skaitytojas nėra nusiteikęs gilintis į sudėtingesnę kūrinio
problematiką.

„Vagyje” atskleidžiama žmogaus brendimo, žmogiškų vertybių išbandymo, būties

nevienareikšmiškumo problematika dažna ir kitose Savickio novelėse. Tik reikia
nepamiršti, kad daugelis šio rašytojo kūrinių parašyti savotišku „saloniniu” stiliumi
– į rimtus dalykus žvelgiant lengvai, su šypsena. Todėl Savickio noveles nesunku
skaityti ir kaip pramoginius tekstus, gėrintis jų puikia kalba, sąmoju, taikliomis
detalėmis. Atidus skaitytojas pastebės šį tekstų daugiasluoksniškumą.

Juozas Aputis
(,,Vakarėjant gražios dobilienos”, ,,Šūvis po Marazyno ąžuolu”)