Šatrijos Ragana ištrauka iš apysakos „Sename dvare“

Marija Pečkauskaitė XX a. pradžios lietuvių rašytoja. Ji idealistinės- romantinės

pasaulėjautos kūrėja. Jos kūryba paprasta, siekianti kalbėti apie žmogaus gyvenimą, jo
vidinį pasaulį, jo atsitikimus, labiau akcentuoja atskirą žmogų.
Apysakoje „Sename dvare“ pasirinkta naujoviška pasakojimo maniera, tai dienoraščiai,
prisiminimai, tuo perteikiama jaunos moters charakteriu ir veiksmais. Kūrinyje kalbama
pirmuoju asmeniu, daug monologų, per kuriuos norima parodyti žmogaus charakterį,
perteikti jo vidinius išgyvenimus. Apysakoje pagrindinė veikėja- mamatė . Šatrijos
Raganai labiausiai rūpi vidiniai artimųjų žmonių santykiai. Mamatės ir jos vaikų
santykiai yra idealūs, jų bendravimas labai artimas, ypač begalinis Irutės prisirišimas prie
mamatės. Pasakojimo energija kyla iš atsiminimų, iš gailesčio, iš tos paslapties, kuri
gaubia vaikystę. Taip be abejonės, rašytoja prisimena savo vaikystę: namus, dvarą.
Mažoji Irutė- tai pati rašytoja vaikystėje, o mamatė ir jos motina ir ji pati, nors rašytoja ir
neturėjo vaikų. Bet svarbiausia lieka „pasikalbėjimai“ su savimi.
Ši ištrauka prasideda vaizdu į sodą, visas veiksmas ir vyksta sode. Laiką nusako
žydinčios rožės, jog tai graži, šilta vasaros diena.
Mamatė turėjo nepaprastą ryšį su vaikais, ji juos labai mylėjo, buvo rūpestinga
„vesdama už rankos mano mažesnįjį broliuką“. Mamatė vaizduojama, lyg kokia šventoji
„Visa saulės spindulių apiberta“. Nepaprasta savo išvaizda , paslaptinga žvilgsniu „lyg
kregždės sparnai“. Kregždės simbolizuoja laisvę, tai rodo, jog mamatė trokšta laisvės, nes
ir jos akys buvo liūdnos „iš blankaus veido liūdnai ir meiliai žiūrėjo juodos didžiulės
akys“ akys liūdnos, bet geros, gera- mamatė. Mamatės išvaizda ir nusako, jos vidų, jos
išorinis grožis ir gėris atitinka vidinį. Ji tarsi „gailestingoji sesuo“ visada ir visiem norinti
padėti, o ypač vaikams, nes ta visuomenė, kuri nesirūpina vaikais neturi ateities. Mamatė
su Irute be galo myli grožį, todėl ir augino kiekviena savo rožių. Svarbiausia kelionę per
sodą „eisim pažiūrėti, ar nepražydo jau mūsų rožės“. Rožių krūmai yra „tavo“ ir „mano“
susieti su žmonėmis, kadangi žmonės- skirtingi, tai ir rožės skirtingos. Irutės rožės dar
nepražydo „buvo juodu pilnu baltuojančių pumpurų, bet žiedo dar nebuvo nė vieno“.
Perėję per tiltelį pasiekiama mamatės rožes. Tiltelis parodo, lyg perėjimą iš vaikystės
pasaulio į suaugusių gyvenimą. Ir čia mamatė randa kalbą su savo rožėmis, ji jas liečia,
glaudžia, kvėpina, nori pajusti ir išgirsti jų kalbą. Mamatė, žiūrėdama į savo rožes,
įsivaizdavo, jog rožės jai pasakoja „apie tokias grožybes, kurių niekada nėra mačiusios
žmonių akys“. Mamatė lyg pasinėrė į kitą pasaulį ir nieko nejuto aplinkui „mamatė jau ne
į rožes žiūrėjo, bet kažkur tolybėn“. Mamatės ir Irutės pasaulėliai panašūs, bet kartu ir
labai skirtingi, kaip tos rožės. Irutė, žiūrėdama į rožes, į mamatė, broliuką, gražią
staltiesėlę ir saulę, kuri taip šviečia ir šildo, jog žmonės tiek laimės patiria, ir kad ji visa
tai turėdama yra labai laiminga. O mamatė, turėdama patirties, supratusi, „kad trumpai
težydi rožės“ ir ta laimė yra tik laikina, giliai susimąsto, kad ji šiame gyvenime dar nėra
patyrusi tikros laimės, ta laimė jos dar kažkur laikia, gal kitame gyvenime, todėl mamatė
ir buvo liūdna.
Šios ištraukos pagrindinė mintis ta, jog labai skiriasi jauno- Irutės ir suaugusio-
mamatės, žmogaus mintys, pradedant rožėmis ir baigiant laime.