Motinos paveikslas lietuvių literatūroje

Lietuvių literatūroje motinos paveikslas vaizduojamas labai plačiai. Motina – tai svarbiausias asmuo
kiekvieno žmogaus gyvenime. Labai reikšminga tai, kokią motiną matome literatūroje, koks
vaizduojamas jos vidinis pasaulis ir santykis su aplinka. Tuo parodoma ar motina laikoma idealu ar kad
motinai už vaiką yra svarbesnės linksmybės. Svarbius motinos paveikslus yra sukūrę rašytojai Šatrijos
Ragana ir Jurgis Savickis.

Idealios motinos paveikslą lietuvių literatūroje sukūrė XXa. Neoromantizmo atstovė Šatrijos Ragana
apysakoje „Sename dvare“. Pagrindinė veikėja mamatė myli savo vaikus, stengiasi, kad jie užaugtų dori ir
užjaučiantys kitą, būtų gailestingi. Mamatei svarbiausia užauginti dorus žmones, ji vaikus auklėja
vadovaudamasi krikščioniškomis vertybėmis. Mirus Kazelei mamatė įkalba Irusią atiduoti pačia gražiausią
suknelę ir taip įrodyti kad savo geriausiai draugei nieko negaila. Mamatė pasaulį suvokia ir mato tokį,
koks jis iš tikrųjų yra: negailestingas, žiaurus, pilnas mirties, bet ji jame ieško grožio, poetiškai sugeba jį
pamatyti ir bando apie jį pasakyti sau ir vaikams. Mamatė — jausminga, subtiliai ir giliai jaučianti
moteris, kuri bėga nuo kasdienybės, semiasi jėgų ir stiprybės iš idealių, išgalvotų dalykų. Jai nepakanka
paprastų, žemiškų dalykų, kad galėtų išgyventi, jos sugebėjimas giliai jausti reikalauja aukštesnių dalykų
nei miegas. Naktį, kai visi miega, ji užuovėjos savo sielai ieško gamtoje, idealiame pasaulje, sukurtame
jos pačios svajonėse. „Nubudau ir nebegaliu užmigti.“ Tad neabejodami galime teigti, jog ši moteris yra
tikra romantikė. Taigi šiame kūrinyje Šatrijos Ragana pavaizdavo motinos idealą. Motina atsidavusi savo
vaikams ir jų auklėjimui, stengiasi išauginti vaikus, kurie myli ne tik save, bet ir kitus žmones.

Ne tik idealios motinos paveikslai buvo aprašomi lietuvių literatūroje. Motinos, kuri nesirūpina savo
vaiku, poemą sukūrė XXa. pirmosios pusės rašytojas modernistas Jurgis Savickis novelėje „Kova“. Novelė
prasideda žodžiais ,,Viskas būtų gerai, kad mano mamanka nebūtų tokia graži!‘‘. Šie žodžiai sudaro
įspūdį, kad dėl visų kūrinyje vykstančių problemų kalta motina. Berniuko motina nors ir graži moteris –
lengvabūdė, nevengianti pasimėgauti svetimų vyrų dėmesiu. Tiesa jos sūnus gauna lengvą apsaugą. Ji
bando apsaugoti vaiką, bijo kad jos vaiko niekas neliestų. Vaikas „mamanką“ laiko „geriausia pasaulyje
močiute“. Tačiau žino, kad ji yra nedora, paliestuvauja ir vaikas įvertina jos tokį elgesį laikydamas ja
kvaila. Ji palieka savo vaiką likimo valiai. Taigi novelėje „kova“ vaizduojama motiniško suvokimo neturinti
moters figūra. Kurios gyvenimo juoduliai skriaudžia ir ją ir jos sūnų

Taigi, lietuvių literatūroje motinos paveikslas vaizduojamas skirtingai. Šatrijos Ragana savo kūrinyje
parodė, kad ideali motinos asmenybė supažindina savo vaikus su pasauliu, moko suprasti gyvenimą,
formuoti vertybes. Jurgis Savickis novelėje „Kova“ atskleidė kokia gali būti nerūpestinga ir nesuvokianti
savo pareigų motina. Kuriai nerūpi nei jos vaiko gerovė, nei jos pačios vertė.