Julija Buraja, atsakymai iš “Dievų miško”

“Klipatų klipatos”

8. Pasakotojas kalba apie negarbingą mirtį, mirtį iš bado ir dėl pūvančių žaizdų. Žmonės dažniausiai
bijo mirties, visaip stengiasi jos išvengti, tačiau, jeigu žmogus mirė, su juo elgiamasi pagarbiai, o
klipatos jau atrodo kaip mirę žmonės, jiems “vis tiek pat”, jie graužia senus kaulus, laižo surūdijusias
vinis, su jais elgiamasi kaip su jau mirusiais, tačiau apie jokią pagarbą net kalbėti negalima, jie palikti
likimo valiai, alkani, sušalę, jie turi dirbti. Manau pasakotojas suvokia mirtį kaip išsigimimo aktą, nes
mato aplink save tik žiaurią, negarbingą mirtį. Ne, apie mirtį kalbama ne tik šiame epizode, visame
kūrinyje galima rasti mirtį, mirtis tai be ko negali egzistuoti ne viena koncentracijos stovykla, mirtis
taip pat minima epizoduose “Bėgliai", "Numirėliška dalia”, “Wacek Kozlowski”

9. Nors stovyklose žmonės turėjo išgyvent, jie vertino savo gyvybę ir tikėjosi, kad kada nors jiems
pavyks iš ten išeit. Diena, po kurios kalinys likdavo gyvas, duodavo vilties, todėl nutraukti savo
gyvenimą savižudybe nebuvo išeitimi.

“Aplink kelmą visą dieną”

5. Elementarūs dalykai virsta stebuklu, kai žmonės netenka jų, gal būt pamiršta apie tuos
elementarius dalykus, bet, kai tik kas nors kitas jiems primena apie juos, žmonėms, anksčiau buvę
elementarūs dalykai, tampa stebuklu, nes jie net negalvojo, kad paprasčiausi, kasdieniniai dalykai
taps neprieinami, užmiršti.

7. Manau žmogų virš negyvo pasaulio pakelia prisiminimai, kurie suteikia laimės, prisiminimai apie
gyvenimą prieš lagerį. Kaliniai, nors ir gyvena(labiau sakyčiau išgyvena) nežmoniškose sąlygose,
nepamišta džiaugtis pačiais paprasčiausiais dalykais, jie prisimena šventes, džiaugiasi paprasčiausiu
jiems padovanotu kiaušiniu, jie netapo negyvėliais, kurie neprisimena paprasčiausios laimės, jie
išlaikė save, savo sąmonę, jie dar jaučia emocijas, jie gyvi, tuo jie laimi.

17. Galiu pasakyti, kad Balys Sruoga man yra visiškai priimtina asmenybė, kadangi pati labai dažnai
ironizuoju ir kalbu sarkastiškai, man patinka žmonės, kurie supranta sarkazmą ir ironiją ir nepriima
tai per daug asmeniškai, tačiau paskaičius straipsnius apie Sruogą, radau, kad jis buvo
“nesuvaldomas” ir “karšto būdo”, tai dėl ko būčiau labiausiai susirūpinus, kadangi savo gyvenime
pripratusi dažniausiai planuoti. Stebina tai, kad po to, ką jis išgyveno, jis per du mėnesius parašė
“Dievų mišką”, atrodytų, kad žmogui turėtų būt sunku prisimint viską, ką išgyveno koncentracijos
lageryje, tačiau jis sugebėjo tuo pasidalinti su kitais žmonėmis. Būtų įdomu sužinoti apie jo gyvenimą
dar daugiau, bet pavydėti neturiu ko.

Įsimintinas epizodas:

Nežinau kodėl, bet labiausiai įsiminė epizodas “Lietuvių - lenkų reikalas” (XVII). Epizodo pradžioje
pasakojamas incidentas, kai stipriausią, didžiausią iš lietuvių(sportininką) užpuolė lenkai, jis liko
gyvas, nes išgelbėjo taip pat lenkai, po šio įvykio su lietuviais elgtasi kitaip, ne taip žiauriai. Taip buvo
dėl Juliaus Švarcbarto, kuris buvo lenkas ir “globojo” lietuvius, net grasino Vaciui Kozlovskiui, kad
neliestų lietuvių. Kaip ir sakiau, nežinau dėl ko įsiminiau šitą epizodą, nes skaičiau gan seniai, bet jį vis
dar prisimenu. Jis leidžia suprasti, kad kiekvienoj tautoj galima rast “kvailių”, tačiau tai nereiškia, kad
visa tauta tokia, tai parodo Švarcbarto geras elgesys su lietuviais, nors jis ir lenkas. Tarp lietuvių ir
lenkų nuo seno buvo nesutarimų dar dėl Vilniaus krašto ir priimta manyti, kad lietuviai ir lenkai
nesutaria, bet šiame epizode galima matyti, kad tautų santykiai neturėtų priklausyti nuo praeities.

Samprotavimas(5 klausimo antra dalis):

“bjaurasties regėjimas daro žmogų blogą ir niūrų”

Negaliu sutikti su šitu Nyčės teiginiu, tačiau ir negaliu visiškai jo paneigti, tai įrodo “Dievų miško”
veikėjai. Pavyzdžiui, lagerio prižiūrėtojai, viršininkai tapo bjaurybėmis, dėl savo darbo, tačiau jie ir
patys kalti, kad tokiais tapo, jų niekas nevertė taip žiauriai elgtis su kaliniais(turiu omenyje tuos
atvejus, kai prižiūrėtojai nebuvo stebimi viršininkų), jiems niekas neliepė imti kalinių paliktų daiktų
sau, jų siekis parodyti, kad jie esą geresni už kitus, pavertė žmones į žvėris. Tačiau taip pat yra
kaliniai(ne visi), kurie visais būdais bando išlaikysi žmoniškumą, netapti panašiais į prižiūrėtojus ir kai
kuriuos kalinius, pvz. klipatas, nežiūrint į siaubingas gyvenimo sąlygas. Mano manymu, tai priklauso
nuo pačio žmogaus, jo siekių, jo vertybių, kai kurie žmonės nori pasiekti kuo daugiau karjeroje ir daro
viską, ką jiems liepia, nežiūrint į tai, ar kitiems nuo to bus blogai ar gerai, kiti gi bando išlikti
žmonėmis.