Altorių šešėly

Intelektinis psichologinis romanas

Rašydamas šį stambų prozos kūrinį, autorius sprendė opius savo paties dvasinės evoliucijos klausimus ir
kartu apibendrino tipiškus krašto kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo reiškinius.

Romane vaizduojama sudėtinga XX a. Žmogaus dvasinio brendimo istorija, susieta su specifinėmis

lietuvių inteligentijos formavimosi sąlygomis. Pagrindinis kūrinio veikėjas Liudas vasaris, pasidavęs
inertiškam aplinkybių poveikiui atsiduria kunigų seminarijoje, gyvena tarytum ne savo gyvenimą ir
ilgainiui ima ieškoti tokio kelio, kuris jam leistų būti savimi, jaustis naudingu visuomenei. Galiausiai
Vasaris įsitikina, kad“ religinis gyvenimas niekada nesutaps su intymiu jo širdies ir proto gyvenimu“.

1 tama. Kūrybos ir kunigystės suderinimas, Liudo vasario vidinis konfliktas

1.Vasaris kaip ir daugelis to meto jaunuolių stodamas į seminariją žavėjosi kunigų visuomenininkų
pavyzdžiais, o ypaš Maironiu. Tai paskatino jį taip pat kurti.

2. Gana greitai seminarijoje į poeto kūrybinius bandymus ima smelgtis nepasitenkinimo, vidinių sielos
prieštaravimų nuotaikos. Liudas Vasaris pratinamas į tikrovę žiūrėti dogmatiškai, jis mato pavojų savo
žmogiškam pilnavertiškumui. Jo individualybėj trugdoma plačiau išsiskleisti, o kūrybai nerandama
realaus emocinio pagrindo

3. Kūrybos šaltiniai meilė, gamta.

2 tema. Kunigų luomo subiurokratėjimas

1. Kunigavimą kunigai vertina kaip ir kiekvieną kitą profesiją, duodančią progos vieniems ūkininkauti
(Stripaitis), kitiems užsiimti visuomenine veikla.

2. Laibio filosofija. Jis sako, kad šiuolaikiniai bažnyčiai reikia „gabių politikų, diplomatų, administratorių
ir valdininkų“. Kunigai smerkia dogmatiškai gyvenusius kunigus (Šlavantų tėvelį)

3. Kunigai vaizduojami satyriškai.(Stripaičio agitacinė veikla)

4.Vaizduodamas savo herojų šitokioje aplinkoje Mykolaitis-Putinas turėjo pagrindą visokeriopai aštrinti
jo dvasinę krizę, sustiprinti Vasario nusivylimą dvasininkų luomų, vidinio konflikto tragizmą.Net ir
būdamas geras kunigas, Vasaris negalėtų susitaikyti su savo kolegų dvasine krize. Dar sunkiau jam tai
padaryti kaip poetui, dvasinę harmoniją saugančiai asmenybei. Romane rodomos vasario pastangos
išjungti savo kūrybą iš realiosios aplinkos, izoliuoti ją nuo kunigystės. Tačiau izoliacija vyksta ir kitu
atžvilgiu. Vasario santykis su tikrove silpsta, jis pats vis labiau susvetimėja, neranda savo vietos
gyvenime.

5. Romane pabrėžiama ir idėjinės bei kultūrinės krizės reiškiniai. „Spindulių“ žurnalo redaktoriaus
kritika.

6.Dramatiška kūrybingos asmenybės krizė visuomenės idėjinio ir moralinio nuosmukio sąlygomis –

vienas svarbiausių Mykolaičio-Putino romano idėjinių momentų.
7. Dėl luominių aplinkybių ir dėl savo uždaro būdo Vasaris maištauja vien altorių šešėlyje, vien savo
dvasiniame pasaulyje.

3 Tema.Gamta

Kaip didžaiausią gaivalinių jėgų skatintoją Mykolaitis-Putinas iškelia gamtą, emocingą žmogaus
bendravimą su ja. Pasivaikščiojimai po kalnynų apylinkes Vasariui tikra sielos puota. Jis gamtoje suvokia
gyvenimo pilnatvę, tariasi gamtoje suvokiąs visą savo paties žmogiškąją esmę. Išėjęs į gamtą herojus
atsipalaiduodavo nuo visų jo sąmonę kaustančių varžtų, „Tokiais momentais jis pajusdavo save patį  kaip
kokią  nepaliestą  versmę, kurioje glūdi dar daug niekam nežinomų  pajėgų.”

4 Tema. Moterys ir kiti veikėjai.

Katedros Nepažįstamoji:

Paskutinį sekmadienį  prieš atostogas jisai matė Katedroje savo Nepažįstamąja. Atsitiktinis

momentų sutapimas padarė tai, kad saulė, įspindusi pro Katedros vitražą, apipylė ją 
įvairiaspalvių spindulių srovėmis, ir Vasariui ji atrodė  kaip kokia vizija, visai nustojusi žemiškos moteries
realumo. Jisai žiūrėjo į ją, ir jo sąžinė neprikaišiojo jam tų pažvelgimų. Rengdamasis prie savo išpažinčių,
jis nė karto nematė jos savo nuodėmių šešėly. Jis kovojo dėl Liucės ir buvo pasiryžęs jos išsižadėti. Bet
šitos jis neišsižadės niekados. Ir jeigu jam būtų kas nors pasakęs, kad ši yra priežastis, o ana tik jos
pasėka, kad ši yra versmė, o ana tik maža srovelė, kad ši yra esmė, o ana tik vienas iš tūkstančio
pavidalų - ir kol jis neišsižadės šitos, tol bergždžias bus išsigynimas anos, kasžin, ar jis būtų tuo patikėjęs.
O jei būtų patikėjęs, tai ar būtų žengęs į Dievo altorių?

Liucė:

Tiek Liucę, tiek vasarį persekioja altorių šešėlis. Būdama neteisėta dvasininko Kimšos duktė, Liucė iš pat
prigimties yra pažymėta apgaulės ir netikrumo ženklu. Šis netikrumas lydi ir jos meilę Vasariui. Tarp
dviejų širdžių krinta altorių šešėlis, kuris neleidžia išsipildyti tiek Liudo tiek Liucės meilei.

Baronienė Rainakienė:

Bendravimas su baroniene Rainakiene, rafinuota, išlavinto skonio moterimi, įkvepia romano herojui
pasitikėjimą savimi, žmogišką savigarbą ir kūrybinį užsidegimą.

Iš bendravimo su baroniene jačiame, kad jokia moteris niekada negalės užkariauti visos Liudo širdies,
nutildyti nuolatinio jo nerimo, veržimosi į tolius. Šis nuolatinis dvasios alkis, nepaliaujamas asmenybės
troskimasaprėpti pačiam išgyventi būties visumą ir pabrėžiamas Vasario paveikslu.

Baronienė labiau už viską vertina malonumus. Ji filosofuoja apie žmones “gėles”, kurių paskirtis yra vien
tik puošti pasaulį.

Stripaitis:
Stripaitis yra veikiamas tų pačių vidaus prieštaravimų kaip ir vasaris, tačiau Vasariui vidinės asmenybės
skaldymas turi dramatiškos reikšmės ir yra skaudžių sielvartų šaltinis. Stripaitis yra komiškoji Vasario
likimo paralelė, nes jis sugeba suderinti kunigo darbą su pasaulietine veikla.. Ši paralelė išryškina Vasario
kunigo kelyje glūdinčius dvasinius žlugimo pavojus.

“Tu manai, kad man buvo labai smagu pardavinėti bobom pipirus ir silkes?.. Bet ką  darysi? Juk kitaip
pasiusti reiktų iš nuobodumo”

5 Tema. Žmogaus psichologizmas

Praėjęs ilgą vidaus kovų kelią herojus ne tik pasitraukia iš kunigų luomo, bet ir nori būti naudingas
visuomenei. Labai svarbu yra tai, kad jis, pradėdamas naują biografinį kelią, yra pasirengęs kentėti tik dėl
tokių idealų, kurie sutaps su jo nuoširdžiais įsitikinimais.

Vasaris dėl savo prigimties yra linkęs į savianalizę, savikritiką, siekia idealo, davsios laisvės. Tokiai
gaivalingai asmenybei kaip Liudas Vasaris vargu ar įmanoma kadanors pasiekti absoliučią laimę. Tiek jo
viduje, tiek gyvenimo aplinkoje visada atsiras tokių kolizijų, kurios vers nerimauti, sielvartauti, ieškoti
aukštesnio idealo. Jo dvasinis alkis niekada nebus pasotintas, jo noras atsinaujinti liks pastovus iki
paskutinio atodūsio. Iš beprasmiško dvilypumo, veidmainystės ir kompromisų Vasaris išsivaduoja
pasukęs savo prigimties linkme- pasirinkdamas poeto kelią. Jis žino, ka dir čia jo laukia sunkumai irk ova,
bet tikrai prasmingesnė , nes keliama diel vieningo tikslo. : “Būdamas kunigu aš kovojau ir kentėjau,
jausdamasis esąs ne savo vietoj, dėl savo vidaus disharmonijos - ir tai buvo egoistiškas skausmas, savęs
narpliojimas ir analizavimas. Išsivadavęs aš turėsiu kovoti dėl principų, dėl gyvenimo teisių ir santvarkos,
o gal stačiai ir dėl duonos kąsnio... Bet aš manau, kad tai bus prasmingesnė kova ne tik man, bet ir
kitiem.”

Sename Dvare

“Eina mano siela auksuotu taku, į savo vizijas įsižiūrėjusi, - ir ilgis ilgis tomis tyliomis, šiltomis,
sidabrinėmis naktimis...” Tai ejimas I Dieva ir anapus esancia grozio tevyne.
Jaučiu laimę neišreiškiamą, linksmybę  nepabaigiamą. Žemė ir dangus - jau viena.
Kaipgi gali būti liūdna tokią naktį! Žiūrėk!
O viršum visų  tų stebuklų  lakštingalos giesmė - didžiausias stebuklas - nedrumsdama tylos,
galinga banga kyla aukštyn, aukštyn, lig pat mėnesio ir žvaigždžių.
Tokią naktį  amžinybė  savo sparnu paliečia žmogaus sielą.
Taigi Satrijos Ragana apysakoje “Sename dvare” buties dualizma suvokia kaip sielos verzimosi i
austaja buti , anapusini idealu pasauli ir zemiskojo kuniskojo gyvenimo vargu priespriesa.
Taigi V.Mykolaitis patinas lyrikoje ir prozoje iskelia dualistines pasaulejautos zmogu, kuris suvokes
savo prigimti kuryboje ir anapusiniame pasaulyje siekia atrasti laime.