Skriauda ir atjauta J.

Biliūno kūryboje

Skriauda ir atjauta yra vienos svarbiausių lietuvių psichologinės novelės pradininko Jono Biliūno
kūrybos temų. Biliūno kūryboje skriaudą patiria ir atjautos sulaukia paprastas, sąžiningas, niekam
blogo nelinkintis žmogus. Būtent toks žmogus vaizduojamas ,,Vagis“, ,,Lazda“ ir ,,Ubagas“.
J. Biliūno novelėje ,,Vagis“ vaizduojamas skriaudą patiriantis, bet turintis sąžinės jausmą
žmogus, gebantis priimti likimo išbandymus bei atleisti net savo skriaudikui. Novelės pasakotojas (ir
pagrindinis veikėjas) Jokūbas, doras ir darbštus jaunuolis, pažeidžia vieno iš dešimties Dievo įsakymų
– nežudyk. Visai netikėtai, vieną naktį, užtiko vagį, bandantį pavogti jo arklį. Apimtas panikos medine
kūle, trinktelėjęs vagiui per galvą, jį užmuša. Teisėsauga kaltojo neieškojo, tačiau Jokūbas dėl šios
žmogžudystės gailisi visą gyvenimą, eina išpažinties ir bijo, ką Dievas Paskutiniojo Teismo dieną
pasakys. Jis suvokia, kad, kol sąžinė nebus rami, tol jis negalės normaliai gyventi. Nors žmogų nužudė
Jokūbas, bet tai jis patiria skriaudą, nes iš jo atimta davsinė ramybė ir gyvenimo džiaugsmas.
Novelėje ,,Lazda“ paliečiama ne tik skriaudos, bet ir atjautos tema. Ši novelė tarsi iliustruoja
Naujojo Testamento laiško efeziečiams žodžius: ,,Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems,
kaip ir Dievas Kristuje atleido jums.‘‘ Atleidimas – tai, ko gero, viena didžiausių žmonijos galių.
Atleidžiantis žmogus yra dvasiškai stipresnis už tą, kuris skriaudžia. Novelės ,,Lazda“ pasakotojas
prisimena savo tėvą ir pasakoja vieną istoriją apie lazdą. Pasakotojo tėvas ėjo baudžiavą dvare. Dvaro
prižiūrėtojas Dumbrauckas kartą sumušė tėvą už tai, kad tas pašėrė jautį pono dobilais. Nors Juozapas
patyrė skriaudą ir keletą savaičių sirgo, nesikėlė iš lovos, tačiau sugebėjo atleisti, mėgino suprasti ir
pateisinti Dumbraucką. Būtent taip mokė ir liudijos savo gyvenimu Kristus: atleisti kaltininkams ir
mylėti net priešus. Pasibaigus baudžiavai Juozapas priima Dumbraucką gyventi savo namuose, o šis
išvykdamas padovanojo lazdą, kuria buvo sumušęs Juozapą. Ko gero, tai atsiprašymo, atjautos ženklas.
Juozapas priėmė lazdą atlaidžiai, tuo būdu išreikšdamas gilų žmogiškos prigimties supratimą,
pateisindamas, jog klysti yra žmoniška.
O štai novelėje ,,Ubagas“ pagrindinis veikėjas Petras Sabaliūnas, žilas, geros širdies senelis,
atidavęs meilę, rūpestį, švelnumą savo vaikams, supranta labai skaudžią tiesą, kad pasenęs ir ligotas jis
tampa niekam nereikalingas, net savo vaikui, todėl yra išvarytas iš gimtųjų namų ir tampa ubagu.
Tačiau nepaisant patirtos nežmogiškos skriaudos jis atleidžia savo sūnui už tokį niekingą poelgį, net
bando jį pateisinti. Ubagą atjaučia pasakotojas, grįžęs iš užsienio į gimtuosius namus pasisemti jėgų.
Jis, kitaip negu Sabaliūno sūnus, jaučia gėdą ir kaltę, kad kai kurie vaikai savo tėvus išvaro iš namų.
Galbūt jis moka atjausti, nes pats yra likimo nuskriaustas (serga). Biliūnas įrodo, kad atjausti geba tik
giliai jaučiantys, kilnios sielos ir tyros dvasios žmonės.
Taigi apibendrinant galima teigti, kad Biliūno kūriniuose vaizduojami žmonės, kurie net ir patyrę
skriaudą išlieka dvasiškai stiprūs, galintys atjausti, suprasti kitą, atsiskleidžiamas sugebėjimas jautriai ir
išmintingai žvelgti į pasaulį, atgailauti dėl padarytos skriaudos bei atleisti tam, kuris nuskriaudė.