Samprotavimo rašinys NR.

7
Būti sąžiningam – vadinasi, būti atsakingam

Sąžinė – tai viena svarbiausių vertybių kiekvieno žmogaus gyvenime. Nuo šio
jausmo priklauso žmogaus gyvenimo vaga. Bet kokioje sunkioje ar lengvoje gyvenimo
situacijoje, žmogui tenka susidurti su sąžinės jausmu. Tai gili asmenybės sritis. Sąžinės
problemos neretai atveda žmogų į sudėtingą situaciją. Dažnai vieni žmonės, dėl sąžinės
problemų gali paaukoti daug ką, net savo gyvybę. O kiti, teisindamiesi sąžinės liepimu,
pasielgia įžūliai. Atrodo labai kvailas požiūris elgtis niekšiškai, bet vienam žmogui jo sąžinė
liepia mylėti priešus, o iš kito reikalauja padėti savo priešui, kad ir kokioje bėdoje jis
bebūtų. Tai tarsi neatskiriama mūsų dalis. Tai vidinis balsas, kurį kartais stengiamės
sumažinti arba suprantame klaidingai, bet iš kurio išsivaduoti neįmanoma.
Kiekvienas žmogus atsakomybę supranta skirtingai. Vienam tai jausmas, kurio
jis niekada nejaus, kitam – tai pareiga atsakyti už padarytą nusižengimą ar savo neteisingus
sprendimus. Iš tikrųjų atsakingumas yra pareiga atsakyti už kiekvieną savo poelgį, klaidą,
pažadą. Labai gaila, kad didžiajai daliai šiuolaikinės visuomenės – jauniems žmonėms ,
žodžių bei veiksmų laisvės atsakomybė yra vis dažniau užmirštamas dalykas. Dažniausiai
jauni žmonės jos reikalauja iš vyresnių žmonių, visai pamiršdami, kad pirmiausiai reikia
būti atsakingiems patiems. Sąžinę ir atsakingumą puikiai įprasmina savo kūriniuose
rašytojas Jonas Biliūnas. Viename iš jo kūrinių yra aprašomi dviejų žmonių santykiai .
Kūrinyje ,, Liūdna pasaka“ yra vaizduojamas tragiškas Banių šeimos ir visos tautos likimas
sukilimo laikotarpiu. Petrą ir kitus vyrus į miškus išveda viltis sulaukti geresnio gyvenimo.
Petras stengiasi nuslėpti nuo žmonos Juozapotos savo ryžtą eiti miškan ir apginti savo
tėvynę, išvyti rusus iš savo gimtojo krašto su keliais pažystamais vyrais. Namie vienai
likusiai Juozapotai kyla didžiulis nerimas, baugios nuojautos, ypač sąžinės jausmas dėl to,
kad pramigo ir išleido savo vyrą Petrą eiti į nežinomybę.
Taigi apibendrinant galiu teigti, kad šiame gyvenime nėra žmogaus, kuris
neturėtų nei atsakingumo nei sąžinės jausmo. Negaliu nė pagalvoti kokio kvailumo žmogus
turi būti, kad jis gyventų be jokios širdgėlos dėl įvykdyto nusikaltimo, pasityčiojimo. Kaip
tokie žmonės gyvena? Jiems turėtų spausti širdį. Asmeniškai sąžinės ir atsakingumo
jausmas mane aplanko tuomet, kai neįvykdau savo pažado ar įžeidžiu žmogų pasakydamas
ir padarymas kažką blogo. Tuomet stengiuosi kuo greičiau ištaisyti savo klaidą ir jos
nebekartoti. Jei sąžiningas ir atsakingas pilietis padaro klaidą, jis jaučia, kad tai pamoka,
kad nevalia to kartoti. Kai elgiamasi ne pagal sąžinę, o ,žinoma, kas laukia , pradedama
teisintis, ir teisinamasi ne ieškant tiesos, o ieškant pasiteisinimo ir būdo išvengti bausmės.
Kiekvienas klaidingas veiksmas, kiekvienas klaidingai ištartas žodis, kiekvienas klaidingas
emocinis pliūpsnis turi savo kainą. Ją ankščiau ar vėliau teks susimokėti arba gyvybe,
kančia arba pinigais.

Deividas Jackis 3G