Kada darbas prilygsta žygdarbiui ?

Žygdarbis šiuolaikiniam žmogui yra sunkiai suvokiamas ir įgyvendinamas tikslas. Šiuolaikinis pasaulis
sukasi vien tik apie komfortą, paprastumą, kur tik pasisuktum – viską atlieka moderniosios technologijos,
tad vietos žygdarbiams neliko. Pasaulyje yra be galo daug įvairių žmonių, kurie gyvenime turi daug
skirtingų tikslų, vieni žmonės aukojasi dėl darbo, kiti dėl šeimos ar savitų vertybių. Siekdami žygdarbio
mes visada privalėsim kažką paaukoti.
Kiekvienas žmogus pasaulyje palieka pėdsaką, ar užaugindamas kitą kartą, ar įgyvendindamas savo
tikslus, bet kada tai prilygsta žygdarbiui? Aukojimasis dėl tėvynės, savo krašto, mylimos kalbos yra dažnas
dvidešimto amžiaus poetų, rašytojų bruožas, kurį galime prilyginti žygdarbiams. Būtent tokią temą
gvildena mūsų krašto poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas Justinas Marcinkevičius savo poetinėje
dramoje „Mažvydas”. Savo kūrinyje poetas pateikia Martyno Mažvydo gyvenimą Prūsijoje, kurioje jis
pastoriauja Karaliaučiaus bažnyčioje, bandydamas išsaugoti lietuvių kalbą. Gyvendamas anapus Nemuno
Mažvydas jaučia didelį skausmą jog nėra tėvynėje tarp savų žmonių, šalia savo šeimos. Poetas Prūsijoje
mokino ten gyvenusius lietuvius, kalbos, rašto, biblijos. Išleido tris knygas, viena jų buvo „Katekizmas”, tai
buvo pirmoji ir viena svarbiausių lietuviškų knygų, kuri mokė skaityti, turėjo elementorių. Visą savo gyvenimą
paaukojo vardant tėvynės labo, aukodamas savo šeimą, kurią paliko gimtame krašte. Galime puikiai pastebėti,
kada darbas gali prilygti žygdarbiui. Žygdarbis visada reikalauja aukų, nesvarbu kokia kaina, ar tai būtų šeima,
vertybės ar net visas gyvenimas. Taigi norint darbą prilygint žygdarbiui turi kažką aukoti, būti altruistišku, bei
stengtis palikti pėdsaką istorijoje.

Aukojimasis dėl gimtojo krašto yra pagrindinis žygdarbio bruožas. Devynioliktame amžiuje sutramdžius
sukilimą Lietuvoje Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas, tęsdamas represijas, išleido aplinkraštį
draudžiantį spausdinti lotyniškomis raidėmis, lietuvių ir žemaičių tarmėmis. Gyvenimas carinės Rusijos
priespaudoje nebuvo lengvas, daug lietuvių jautėsi tarsi prispausti „po padu”. Tačiau buvo ir tokių žmonių
kurie veikė vardant tėvynės labo. Vienas svarbiausių vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų, Lietuvos
gydytojas, prozininkas, poetas, publicistas buvo Vincas Kudirka, kuris carinės Rusijos priespaudos metu leido
laikraštį „Varpas”, buvo jo redaktorius. Vincas Kudirka savo kūryba įkvėpė daug žmonių nepasiduoti ir kovoti
toliau už savo kraštą, tėvynę. Tuo metu viskas vyko slapta, nes tai galėjo kainuoti jam gyvybę. Visi laikraščiai ir
knygos, tuo laikotarpiu, keliavo su knygnešiais, pėsčiomis per miškus, slapta. Vienas jų buvo Vincas Juška, ne
kartą Rusijos imperijos sienos sargybos apšaudytas, persekiotas, sulaikytas policijos. Kiekvienam žmogui
prisidėjusiam į šitą veiklą grėsė kalėjimas ar net mirties bausmė. Gyvenimas tuo laikotarpiu nebuvo lengvas ir
žmonės aukojosi dėl tėvynės, dėl tautiečių. Manyčiau jog darbas, kuris kelia pavojų tavo gyvybei yra
didvyriškas ir prilygsta žygdarbiam. Žmonės altruistiškai aukojosi vardant kitų žmonių labo, vardant savo
krašto. Taigi mano nuomone darbas, kuriame aukojimąsi dėl tėvynes, dėl kitų žmonių ,net jei ir tai kainuotų
tavo gyvybę, yra tvirtas ir užtikrintas žygdarbis.
Apibendrindamas galiu teigti jog, žmogaus darbą ne visados galima vadinti žygdarbiu, tam reikia svarbių
aplinkybių, aukojimosi, pastangų. Tačiau mūsų krašte didvyrių buvo nemažai ir tuo turėtume didžiuotis.
Manau jog darbą galima prilyginti žygdarbiui tik tada, kai altruistiškai aukojamasi vardant kitų gerovės, vardant
palikimo žymės mūsų istorijoje, net jei ir tai kainuotų tavo gyvybę , tavo šeima, tavo visą gyvenimą.
504 žodžiai.