Žmogaus ir gamtos ryšys lietuvių literatūroje

XX amžiaus modernizmo epochos rašytojas Marius Katiliškis, savo romane ,,Miškais ateina
ruduo‘‘ vaizduoja gamtą, kuri yra glaudžiai susijusi su žmonių rūpesčiais, darbais ir džiaugsmais. Jo kūrybos
atspirties taškai – žemė, gamta ir žmogus. Veiksmas vyksta Virsnių kaime, kurį riboja miškas. Kuriamas
pasaulis ir jo žmonės gyvena gamtos laiko rėmuose. Jų gyvenimas plėtojasi drauge su metų laikų kaita – nuo
pavasarinio atgimimo iki rudens liepsnos. Miško vaizdai yra svarbiausia kompozicinė kūrinio jungtis.
Aprašomi trys miško naikinimo etapai. Kūrinys prasideda ankstyvo pavasario vaizdu miške. Mišką apėmęs
visuotinis nerimas. Kertamas miškas, iš jo traukiasi gyvatės – pati gyvybės, gyvasties esmė. Nusausinimo
darbai – antroji miško naikinimo banga. Tai simbolizuoja pasikeitimus. Svieto perėjūnai atneša į kaimą savo
„kultūrą“, ir kaimas gyvena chaose. Nesibaigia naktinės išgertuvės, muštynės. Jaunų žmonių sielose randasi
toks pat chaosas kaip ir sudarkytoje gamtoje. Gaisro apimto miško vaizdai tai paskutinis ir pats baisiausias
miško kančios etapas. Pasibaigia lietuvio gyvenimas „miškų lanke“. Uždara erdvė turi plėstis, atsiverti
pasauliui, civilizacijai, laisvei. Romane išsiskiria keturi ryškiausi charakteriai: Tiliaus, Agnės, Monikos ir
Doveikos. Tiliui miškas yra namai, kuriuose telpa visas jo gyvenimas „Jo vaikystės pasaulį talpiai, sandariai
iš visų pusių juosė miškų padūmavęs lankas“. Agnė tiesiog tapatinama su gamtos reiškiniais „Ji pati savimi
buvo pavasaris, pati gražiausia pavasario apraiška, kaip žibuoklė alksnynėlyje“. O Monikai gyvenimas
tarpmiškėje prilygsta kalėjimui „Ji jautėsi įmesta gilion duobėn, apkalta aklina statinių tvora, neperlipama,
neperlendama“. Doveikos santykis su mišku tik pragmatiškas „Ten žaliavo turtai, lobis, kapitalas.“ Daug
dėmesio autorius skiria pagrindinio romano herojaus Tiliaus Gelažiaus likimui. Jo gyvenimas tarsi pakartoja
tragišką miško likimą.

Kitas autorius, Kristijonas Donelaitis – XVII amžiaus rašytojas, vienas iš lietuvių literatūros
pradininkų. Svarbiausias K. Donelaičio kūrinys – epinė poema ,,Metai“. Kūrinyje autorius aprašo žmogaus ir
jį supančios gamtos santykį, parodo kaip būrus nuolat supa gamta, kaip jie nuo gamtos priklausomi, susiję.
Nuo gamtos permainų priklauso jų darbai, gyvenimo būdas. Poema prasideda „Pavasario linksmybėmis“.
Aprašomas bundančios gamtos vaizdas, atskleidžiamas jos gyvybingumas. Jaučiamas stiprus gamtos ir
religijos ryšys. Paukščiai džiaugiasi, savo veiksmus pašvenčia Dievui. Šiuo pavyzdžiu pasakotojas bando
parodyti, koks žmogus turėtų būti darbštus. Autorius aprašo lakštingalą. Tai mažas, kukliai atrodantis
paukščiukas. Rašytojas parodo koks turi būti idealus būras: kuklus, paprastas ir gerai atliekantis savo darbus.
„Pavasario linksmybėse“ dar išskiriamas ir gandro epizodas. Gandras grįžęs su gaspadinė randa savo
gyvenamąją vietą sugriautą. Bet jie nenusiminė ir ėmėsi darbo. Tekste naudojama personifikacija – gandrui
priskiriamos žmogiškos savybės. Parodomas žmogaus dvasinis nuvertėjimas ir gamtos, Dievo išaukštinimas.
Žmonės turėtų pasimokyti iš gyvūnų. Žmogus, kaip gamtos dalis, turi prisitaikyti prie gamtos ritmo ir
patvirtinti dieviškąją būties tvarką.

Taigi gamta yra žmogaus įkvėpėja ir prieglobstis. Gamtos turėjo didelę įtaką žmonių veiklai ir
likimams. Tą galima įžvelgti skaitant lietuvių literatūros kūrinius. Kūrinyje „Metai“ nuo gamtos metų laikų
priklausė būrų gyvenimas. O Katiliškio romane „Miškais ateina ruduo“ gamtos ir žmonių likimo ryšį.