Mačernio eilėraščių analizė

Vytautas Mačernis – ryški, spalvinga asmenybė, gyvenusi vienu audringiausiu mūsų epochos –
prieškario ir karo - laikotarpiu. Poeto kūryba žvi savo prasmingumu, nuoširdumu. Kūryboje
bandoma rasti atsakymus į egzistencinius klausimus.
Reikšmingiausias V. Mačernio eilėraščių ciklas – „Vizijos“. Vizijų ciklas  sudarytas iš įžangos,
septynių regėjimų ir pabaigos.

„Pirmoji“ vizija pradedma nerimą keliančiomis eilutėmis. „Kai išbundu vidurnaktį ir ima širdį
plakti, / O smilkiniais tiksent kančia...“ Įvardijamas laikas, kada vyksta veiksmas – vidurnaktis. Tai
situacija, kai ima šėlti piktosios jėgos, nešančios skausmą ir kančią. Prie neigiamų emocijų
sugrįžtama ir vizijos pabaigoje. „Ir baisiai daužosi širdis“. Pats regėjimas šviesus, gražus: namai
apšviesti skaisčios vidurdienio saulės.
Vizijos erdvė – namai. Tai paprasta ūkininko sodyba, kalbama apie kasdienį jos gyvenimą. „O
vakarienės dūmai iš raudono kamino jau driekis pažemiais...“Jaukią namų aplinką pabrėžia garsų,
skonio, kvapų pojūčiai. Girdimi garsai – tai varpelio skambėjimas, upelio sruvenimas, lakštutės
suokimas, strazdų daina. Aprašomas audros epizodas nekelia baimės, nes po jos „Iš debesies
suspindi saulė vėl...“ Viziją, jos pabaigos nuotaiką apibendrina paskutinio Stulpelio sakinys „Ramu
jau tėviškėj“.

Labai svarbi „Trečioji“ vizija. Regėjimą sukelia sode padžiauta skara. Čia pirmą kartą pasirodo
Senolė. Ji pasirodo išskirtinę savo gyvenimo – vestuvių – dieną „jaunosios rūbais“. Priėjus upelį,
Senolė pasisemia vandens, suvilgo juo kaktą, lūpas ir po to iškilmingai palaimina laukus. Tada
įsisupus į didžiulę skarą, nuklysta tolyn, „kur tolimam danguj du debesėliai, balti balti lyg jūroj du
maži laiveliai supos". Senolė, atvykusi iš praeities, laimina laukus – dabar gyvenančių ir būsimų
kartų darbo vietą. Palaiminusi, senolė sodą palieka. Ji išvyksta globoti namus iš aukštybių. Sodas
labai svarbus šioje vizijoje. Tai paslaptinga protėvių buvimo viena. Sodas – senolės veiklos vieta. Ji
pirmąkart pasirodo „Iš seno sodo vienumos“. Tai šventa erdvė, kuri turi būti saugoma. Senolė yra
tarsi sodo sargas. Auga obelis – rojaus medžio atitikmuo. Obelis – senolės medis. Ant obels plevena
jos padžiauta skara. Sodas –erdvė, kuri žmogų guodžia ir ramina. Paukščių pašautais sparnais figūra
suteikia regėjimui tragiškumo. Laukai šioje vizijoje apgaubti mistikos. Tai pabrėžia metafora:
laukai „prieš saulę tekančią suklaupę meldės tyliai“. Toks saulės garbinimas primena senuosius,
pagonių tikėjimus. Baigiama vizija, nurodant poeto būseną: jo širdis suklupusi "tartum keleivis tyrų
smėlyje", jo "svajonės lyg silpni drugeliai, prieblandoj paklydę, miršta". Ir tada jis pajunta ant savo
lūpų lašant gaivinančius lašus nuo senolės tėviškės upelio vandeniu suvilgytų, į dangų pakeltų
pirštų.
 
„Ketvirtojoje“ vizijoje įvyksta persilaužimas šviesos ir tamsos kovoje.
 V. Mačernis „Rudens sonetai“

12 sonetas

12-ajame sonete dėmesys skiriamas vidiniam lyrinio subjekto pasauliui - sielai, kuri trokšta pažinti
meną ir mokslą. Šis pažinimo alkis veda lyrinį subjektą į pasaulį: „Savo sielą, alkaną kaip žvėrį,
maitinu geriausiais žemės vaisiais: mokslu ir menu; tegu ji gėris spalvomis ir tonais įkvėptaisiais.“
Kad pasotintų savo sielą, pajustų palaimą, lyrinis subjektas netgi leidžia „jai ištvirkti ir atgailoti“,
tačiau jos pasotinti nepavyksta: „Bet aš negaliu niekuo pasotint...“ Lyrinis subjektas įkalintas savo
kūne, jis trokšta amžinybės: „Kūno narve ji nervingai vaikšto, Amžinybės sau kaip grobio
geisdama...“ Lyrinis subjektas siekia priartėti prie Dievo, tapti nemirtingu : „Kur galėtų nemirtinga
ir laisva, Meilės šoky suktis su dievais kartu.“ Lyrinis „aš“ apie sielą kalba kaip apie atskirą objektą
– sutapatina ją su pantera. „Tos panteros, alkanos, laukinės...“ Naudojama metafora. Neramios,
laukinės sielos portretą paryškina dar viena meninė priemonė – frazeologizmas „alkaną kaip žvėrį“.
Sonetas baigiamas didžiausiu lyrinio subjekto troškimu, kurį pasiekęs jis pajustų dvasinę palaimą:
„Meilės šoky suktis su dievais kartu.“ Tačiau tai nepasiekiama.

V. Mačernis „Žiemos sonetai“

29 sonetas

29-asis sonetas – tai lyrinio „aš“ kreipimasis į Dievą. Lyriniam subjektui ypač svarbu yra laisvė,
netgi laisvė klysti. „Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės“. Lyrinis „aš“ trokšta pats patirti visa,
kas skirta, kad ir kaip skaudu bebūtų. „...aš trokštu pats patirti, kaip gelia klaidoje širdis...“.
Naudojama meninė priemonė – metafora (gelia širdis). Lyrinis subjektas trokšta būti netobulas ir
pats per klystkelius atrasti tikrąsias vertybes – Dievo kelią. „Tik patyręs nupuolimo vargą kietą,
vėlei imsiu sekt patarimu tavuoju.“ Eilėrštyje aptinkamas ir Biblijinio personažo – sūnaus
paklydėlio – motyvas. „Grįžo štai sūnus paklydęs“. Tai nuolat abejojantis klajūnas, ieškantis
gyvenimo prasmės ir tikrojo kelio. Pagrindinė soneto mintis - tik iš patirties, o ne iš teorijų susideda
gyvenimas.