Vienatvės tema Mačernio lyrikoje

Vienatvė – žodis, kurį išgirdus neretai prieš akis iškyla liūdno,

atsiskyrusio, ilgesio persmelkto žmogaus paveikslas. Vienatvės tema
plačiai kalbama Vytauto Mačernio lyrikoje. Vytautas Mačernis – XX a.
pirmosios pusės lietuvių poetas. Jo sonetuose, be kūrybos ir meilės
temų, vienas pagrindinių motyvų yra vienatvė. Jis jau nuo vaikystės iš
savo šeimos ir draugų išsiskyrė polinkiu į vienatvę ir uždarumą.
Paskutiniais gyvenimo metais poetas rašė eilėraščių ciklą „Metų
sonetai“, būtent juose aiškiai analizuojama vienatvės tema. 12-tame
„Rudens sonete“ lyrinis subjektas jaučiasi įkalintas savo kūne,
vienišas, trokšta amžinybės, dvasiškos palaimos, tiki, kad mirtis
išlaisvins jį ir jo sielą iš vienatvės prasmelkto kūno: „Kur galėtų
nemirtinga ir laisva/ Meilės šoky suktis su dievais kartu“. Kūrinyje
keliami žmogaus vidinės laisvės, laimės, mirties ir gyvenimo prasmės
klausimai. Sonete vyrauja slogi, ilgesinga nuotaika, jaučiamas sielos
ramybės ilgesys. Eilėraščio erdvė jaučiasi tarsi svetima, nors tai ir yra
eilėraščio žmogaus vidinis pasaulis, jis ten jaučiasi nejaukiai, vienišai.
Kitas sonetas, kuriame analizuojama vienatvės tema yra 25-asis
„ Rudens sonetas“. Kūrinyje akcentuojama beprasmybė, vienatvė,
kuri slegia, vargina, neleidžia džiaugtis gyvenimu. Juntamas liūdesys,
susitaikymas, nusilenkimas būtinybei ir skaudinanti vienatvė. Lyrinis
subjektas ieško atsakymų į kankinamus klausimus : “Aš klausiu
kunigų ir filosofų“. Bet gavęs atsakymus pajaučia dar didesnę
sumaištį savyje, dar labiau jaučiamas liūdesys ir vienatvė: “Ir taip einu
šio klausimo keliu / Po nežinios dangum pavargusiu žingsniu.”
Metafora „Klausimo kelias“ išreiškia nerimą, vienatvę, beprasmybę.
Taigi, Vytauto Mačernio sonetuose viena iš pagrindinių temų yra
vienatvė, lyrinis subjektas ir jo siela yra kankinami vienatvės jausmo,
nežinios ir beprasmybės.