Eilėraščio interpretacija

Bronius Krivickas
“Mano dienos nebūtin pasvirę”

Broniaus Krivicko poetinis kelias prasidėjo dar prieš karą. Jis buvo V. M. Putino
globojamos lietuvių literatūros dalyvis. Rašė poeziją, prozas, dramas, reiškėsi ,
kaip lietuvių literatūros kritikas ir vertėjas. Krivicko eilėraščiuose, kaip ir visų kitų
partizanų kūryboje, girdime liūdesio intonaciją, kalbama apie rudenį, apie
gelstančius lapus. Tačiau šio poeto eilėraščiai išsiskiria rudens miško
atpasakojimu, jis nepraranda savojo žavesio ir miške atsispindi tik mažos mirties
dalelės. Prasidėjus antrajai tarybinei okupacijai ir gresiant suėmimui 1945 m.
pradžioje pasitraukė į mišką. Iki dešimtmečio pabaigos poetas laikėsi netoli
gimtųjų vietų, ilgesnį laiką – pas žmonos, su kuria slapta susituokė ir susilaukė
sūnaus, tėvus. Kaip pasakojama, ėjo ryšininko tarp partizanų būrių pareigas.
Mano dienos nebūtin pasvirę.
Aš keliauju rudenio taku.
Ir gryniausio aukso vainiku
Mano kaktą puošia lapai mirę.
Iš šių eilučių girdime liūdesio toną, vaizduojamas ruduo, tačiau ruduo nevaizduoja
mirties, jis išlaiko savo auksinį grožį, be to, ruduo metaforiška prasme tampa
nuoroda į neišvengiamą tėvynės gynėjo lemtį. Antroje strofos eilutėje pastebime,
kad šis keliavimas poetui nėra priverstinis, jog vis vien jis žino, kas jo lauks
kelionės pabaigoje. Kalbantysis jaučiasi visiškai vienas, su pasirinktu kovai ir
mirčiai gyvenimu.
Gera grožiu rudenio man svaigti
Vario soduos ir šiluos liūdnuos,
Kai aš žiedą mirštantį skinuos,
Bemąstydams apie didžią baigtį,
Poetas keliaudamas rudenio taku, negali atsižiūrėti į tai kas jį supa, lyrinis žmogus
neatmeta ir galimybės, jog mirs kelionės pabaigoje.
Nes kadaise prakeiksmas, Jam sviestas,
Krito man ir taip skaudžiai paliestas
Aš tapau bekraštės vienumos/
Jog vien trokštu rudeniu svaigintis,
Nevaisingais jo žiedais dabintis
Ir vienatvėj laukt piktos žiemos.
1952-ųjų rugsėjį Bronių Krivicką išdavė jo vadas, kuris buvo užverbuotas KGB.
Pasiremdami partizano išdavimo parodymais, sovietai surado Broniaus Krivicko ir
jo karo draugo bunkerį. Abu partizanai per susišaudymą žuvo.

Martyna
Jonelytė