Kenčiantis žmogus literatūroje

„Žmogus per skausmą, per kančią, siekdamas katarsio, daugiau pažįsta, plačiau ir giliau pamato.“,-
rašė Justinas Marcinkevičius. Kančia yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Literatūrai ši tema
taip pat nėra svetima, aprašoma ir dvasinė, ir fizinė kančia. Apie žmogaus kančią rašė XX a.
lietuvių egzodo kūrėjas Antanas Škėma bei Štuthofo koncentracijos stovykloje kalėjęs Balys
Sruoga. Taigi, literatūros kūriniuose vaizduojamas žmogus, kuris kenčia, išgyvena įvairius, kupinus
skausmo jausmus.
XX a. laikomas katastrofų laikotarpiu, kadangi vyko karai, tremtys, o tuo pačiu metu žmogus kentė
ir dėl vertybių griūties bei visuomenės banalumo. Lietuvių moderniosios literatūros kūrėjas Antanas
Škėma romane ,,Balta drobulė'' išreiškė katastrofų laikotarpio žmogaus, priversto emigruoti,
savijautą. Pagrindinis kūrinio veikėjas poetas Antanas Garšva iš Lietuvos emigravo į JAV, tačiau jis
nuolat ilgėjosi tėvynės. Niujorke jis pasiilgo lietuviškos architektūros, vitrinose esančių parodų, o
ne drabužių taip pat operų, kadangi Amerikoje būdavo tik operetės. Dėl tokio kultūros trūkumo jis
kentėjo dvasiškai, nuolat ilgėjosi Lietuvos. Taip pat Garšva Niujorke dirbo keltuvininku, tapo 87
numeriu, o tai jam buvo tarsi tapatybės praradimas. Niujorke jam buvo sunku bręsti kaip rašytojui,
jam trūko įkvėpimo kurti monotoniškame darbe. Šis darbas jam parodė kokia šiais laikais tapo
visuomenė – praradusi dvasines vertybes, banali bei vartotojiška. Taigi, poetai labiausiai kenčia dėl
kultūros stokos, rutinos bei aplinkinių žmonių vertybių nebuvimo.
Kančia tarsi parodo žmogui jo ribas, atskleidžia dvasios brandą bei stiprybę. XX a. rašytojo Balio
Sruogos memuariniame romane „Dievų miškas“ vaizduojamas žmogus, kuris fizinės kančios
akivaizdoje išlieka dvasiškai stiprus. Romane atskleidžiami žmogaus, priverstinai atsidūrusio
Antrojo pasaulio karo iššūkių sūkuryje, išgyvenimai, aprašoma žmogaus orumą žeminanti buitis.
Pagrindinis kūrinio veikėjas būdamas lageryje iškenčia įvairius fizinius ir dvasinius išbandymus.
Lagerio vadai buvo nesveikos psichinės būklės žmonės, kurie mėgo žudyti, mušti bei žlugdyti
žmones. Pas juos nebūdavo jokio žmogiškumo, jie badu marindavo kalinius, o jei duodavo maisto,
tai vis vien buvo itin maža porcija. O dirbti kalintiems vis tiek tekdavo. Per Velykas gavę 1 kiaušinį
8 žmonės sugebėjo nuo jo privalgyti, tai rodo kiek mažai jie valgydavo. Kaliniai, kurie dar buvo
gyvi, tačiau su visą kūną nusėdusiomis žaizdomis, buvo vadinami klipatos. Jie tarsi vaikščiojantys
numirėliai, bet kurią minutę galėję tapti lavonais. Net jei ir pats dar nesi klipata, tau vis vien sunku
būtų stebėti tokiais virstančius tavo draugus, buvusius kolegas. Stovyklos budelių, menko
išsilavinimo ir proto žmonių, žiaurumui koncentracijos stovykloje nebuvo ribų – jie tiesiog
mėgavosi žudymu, tyčiojimusi, žmonių kankinimu. Vienas jų, vietoj įprasto pakorimo, sugalvojo
per Kalėdas prie eglutės pastatyti pakaruoklius lyg puošmeną. Tai parodo, kad budeliams ir vadams
nebuvo nieko šventa, jiems nerūpėjo nei žmogus, nei jo jausmai. Taigi, tik stiprūs psichologiškai
žmonės galėjo ištverti tokią kančią būnant lageryje, kai yra tyčiojamasi ir iš žmogaus gyvybės, ir iš
jo jausmų.
Apibendrinant, galima teigti, kad XX a. lietuvių literatūroje rašytojai nevengė aprašyti žmogaus
kančią kūriniuose. Antanas Škėma romane „Balta drobulė“ vaizdavo išvykusio svetur žmogaus
kančią dėl tėvynės ilgesio, o Balys Sruoga memuariniame romane „Dievų miškas“ aprašė kančią
pagrindinio veikėjo, kuris pateko į koncentracijos stovyklą, kurioje nebuvo elgiamasi kaip su
žmogumi.