Kančios tema literatūroje

Kančia – tai tokia būsena, kuri priverčia žmogų kovoti su likimo mestais iššūkiais, sujaukia
kasdienybę bei sukelia neigiamus pojūčius. Ši skausmo išraiška gali būti išreiškiama dvejopai:
fiziškai ir dvasiškai. Žmogus kančios nesugeba savavališkai įveikti ar reguliuoti, jis niekada nėra savo
prakeiksmo šeimininkas. Būtent šį, sielvartą sukeliantį, jausmą aprašo lietuvių literatūros kūrėjai.
Pavyzdžiui, moderniosios lietuvių poezijos ir istorinės poetinės dramos pradininkas Balys Sruoga
atsiminimų knygoje „ Dievų miškas“ kančią perteikia fizinės bausmės, kankinimų išraiška, o XX a.
vid. prozininkas, dramaturgas, katastrofinio modernizmo atstovas Antanas Škėma psichologiniame
intelektualiniame romane „Balta drobulė“ pabrėžia kūrybos trūkumą bei skausmą, kurį patiria
žmogus nublokštas į svetimą žemę, kurioje negali pritapti.
Viską apibendrinant galima teigti, kad kančia, kaip jausminė ar jutiminė, skausmą sukelianti
patirtis gali negrįžtamai paveikti individo gyvenimą. Žymus XX a. literatūros kūrėjas Antanas
Škėma, savo kūryboje siekia perteikti žmogaus, susiduriančio su katastrofiška laikotarpio tikrove ir
patiriančio vertybių ir asmens tapatybės krizę, pasaulėvoką, o jo dvasinei kančiai reikštis
daugiausiai įtakos turi sudėtingos gyvenimo situacijos, gimtųjų namų trūkumas. Skirtingai kančią
vertina publicistas, dramaturgas Balys Sruoga, kuris ironiškai pateikia sukeltą fizinį skausmą,
kankinimus, žeminimus ir niekinimus, kuriuos iškęsti turi romano pagrindinis veikėjas.