Kokios skaudžios patirtys vaizduojamos lietuvių literatūroje

Patirtys žmogaus gyvenime leidžia mokytis iš klaidų bei suvokti esminius gyvenimo principus.
Literatūra - laikoma viena iš meno rūšių, kurios ribos sunkiai apibrėžiamos. Ji yra žmogaus,
visuomenės, tautos, įvairių įvykių atspindys. Neretai pasitaiko taip, kad žmonės patiria skaudžių
išgyvenimų, kuriuos kartais net sunku suvokti. Skaitydami lietuvių literatūros kūrinius galime rasti
ne vieno rašytojo parašytą knygą, kurioje yra vaizduojamos skaudžios patirtys. Yra įdomu tai, kad
skaitant tokius literatūros kūrinius, jaučiasi skirtingas rašytojų požiūris į skaudžius įvykius,
nevienodas jų vaizdavimas. Skaitant yra labai lengva perimti rašytojo perduodamą emociją, žinias,
išgyvenimus.
Norėčiau pristatyti dviejų žinomų lietuvių rašytojų kūrinius, kuriuose yra vaizduojama ir aiškiai
nusakoma skaudi patirtis. Pirmasis autorius, lietuvos poetas, prozininkas, dramaturgas B. Sruoga
savo kūrinyje, memuarineme romane „Dievų miškas“ savitai vaizdavo Štuthofo koncentracijos
stovyklą, kurioje santvarka asocijuojasi su protu nesuvokiamu žiaurumu: neapsakomas kalinių
kankinimas, neregėtas smurtas. Vengdamas natūralizmo, rašytojas pasirinko tokį pasakojimo toną,
kuris yra kartu ir objektyvus, ir meniškai perkomponuotas, panaudojant šiuo atveju netikėtą
priemonę – juoką. Kitaip autorius kalba apie kalinius. Čia ironija - graudi, nuspalvinta lagerio siaubą
patyrusio žmogaus sielvartu: „plikesni pasidarėme už Adomą, kol jis rojuje tebegyveno“, „sveikinu –
aš jau klipata!‘‘ (besiartinančio prie mirties žmogaus būsena), taigi autoriaus perteikiama skaudi
patirtis paliečia kiekvieną ir parodo, kad lietuvių literatūroje vaizduojama ne tik gražūs, bet ir
skausmingi, širdį veriantys išgyvenimai.
Kitas, ryškus XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių prozininkas, publicistas J. Biliūnas savo
kūriniuose vaizdavo skriaudžiama žmogų. Pasakotojas – kenčiantis drauge, nužengęs savo noru į
skriaudos bedugnę būti su visais. J. Biliūno novelių centre atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra
vietos kasdieniniame gyvenime. Tragiškoji šios temos kulminacija – bejėgės gyvybės sunaikinimas,
pažeidžiantis amžiną visų egzistavimo teisę. Kiekvienas jų turi savo tiesos ir vidinės ramybės erdvę.
Juos gaubia gailesčio, užuojautos, širdingo supratimo ir atlaidumo dvasia. Viena iš J. Biliūno novelių
„Vagis“ skaudi patirtis siejama su žmogaus sąžine – žmogaus teisėju. Atimti kito gyvybę, net ginantis
nuo vagies , yra sunkus nusikaltimas. Kad ir prieš savo valia nužudęs, žmogų, veikėjas neatgauna
ramybės. Taigi autoriaus skaudi patirtis parodo sąžinę kaip vertybe, bet tuo pačiu kaip ir neapsakomą
žmogaus kančią, kuri gali lydėti visa jo gyvenimą.

Apibendrindamas galiu teigti, jog lietuvių literatūroje skaudžios patirtys yra visokios, pradedant skaudžia
meile, giliai įsirėžusia į veikėjo širdį, baigiant karais ir negailestinga kova, kartais prieš kitus ar net save
patį. Kiekvienas autorius pasirenka kaip vaizduoti, kaip kovoti ar kaip susitaikyti su skaudžiais
išgyvenimais. Skaitydami lietuvių literatūrą galime pastebėti, kad kiekvienas rašytojas skirtingai,
labai savitai vaizduoja išgyventas skaudžias patirtis. Tačiau juos vienija tai, kad, skaitant lietuvių
literatūros kūrinius, jaučiamas skaudžios patirties perteikimas, pasitelkiant ironiją, sarkazmą ar
abejingumą. Taip lengviau tiek patiems išgyventi, tiek kitiems perteikti.