Kodėl menksta pamatinės vertybės?

  
Airių rašytojas Edmundas Berkas yra pasakęs, jog tam, kad triumfuotų blogis, tereikia, jog gerieji
žmonės nieko nedarytų. Toks konformistišk(inis)as abejingumas būdingas tiems, kurie blogio akivaizdoje
pasirenka į akivaizdžią, žiaurią neteisybę žiūrėti pro pirštus. Apatija blogiui lemia asmens moralinių
vertybių žlugimą. To priežastys gali būti įvairios – tai konformistišk(inis)as prisitaikymas prie stebimo
aplinkos žiaurumo, kai žmogus nustoja maištauti prieš akivaizdų blogį, arba asmens sąžinės balso
nutylimas. 
Visų pirma, individo pamatinės vertybės sumenkėja, kai jis blogio akivaizdoje pasirenka eiti
konformizmo keliu. Susidūręs su geležimi kaustyta niekšybe žmogus pasirenka prisitaikyti prie už jį
galingesnės blogio jėgos, nes suvokia, kad pats nėra pakankamai stiprus jai pasipriešinti. Žmonijos
istorijoje gausu tokių pavyzdžių. Vienas iš jų – skaudžių randų lietuvių tautos kolektyvinėje atmintyje
palikęs sovietmetis. Sovietų Sąjungoje gyvenę asmenys tiesiogiai susidūrė su sovietinės idea(o)logijos
amoralumu, žiaurumu, tačiau išmokyti tylėti ir prisitaikyti, jie nieko nedarė tam, kad pakeistų šią sistemą,
o verčiau nuolankiai (jai) pataikavo. jai. Žmonės( juk ne visi, todėl reiktų rašyti kai kurie arba daugelis)
buvo pripratę apsimetinėti tuo, kuo nėra, jie ignoravo akivaizdžias sovietinio režimo blogybes, gyveno
tarsi Škėmos šinšiliukai – apatiški aplinkai, jos žiaurumui. Taip sovietinis režimas išugdė konformizmo
keliu linkusį eiti individą – homo sovieticus. Apie tokį prisitaikėliškumą kalbėjo ir sovietmečio ,,tyliųjų
kartai“ priklausantis prozininkas Juozas Aputis, esmingai modernizavęs lietuvių novelę ir apysaką. Jis
rašė apie romantiškai sakralų Lietuvos kaimą, tačiau taip pat atskleidė jo degradavimo paveikslą. Apučio
kūryboje itin svarbus žmogaus išbandymo smurto akivaizdoje motyvas. Jam rūpi žmogaus gebėjimas
atsilaikyti, neišduoti savęs, vaizduojamos dorovinio pasirinkimo, vidinės stiprybės išmėginimo situacijos.
Savo kūryboje jis atskleidžia sovietinės sistemos griaunančią jėgą ir tradicinių vertybių naikinimą. Tokių
vertybių žlugimas asmeniui susidūrus su niekšybe, šiurkščia jėga ir prievarta aktualus Juozo Apučio
novelėje ,,Autorius ieško išeities“. Novelėje vaizduojamas kaime atsiradęs žiaurumas, smurtas, panieka
silpnesniam. Veiksmas vyksta ant kalnelio, palei Garspjaunio pelkes, prie iškastos siloso duobės. Aputis
puikiai pavaizduoja kaimo aplinką, skaitytojui suteikiami tikroviški kaimo gyvenimo ir būties vaizdai.
Veiksmas prasideda per pietų pertrauką pietaujant darbininkams. Atsiranda ( neilgai trukus įsižiebia)
konfliktas tarp darbininkų storasprandžio ir baltakaklio, kai jis atsisako valgyti. Storasprandis pradeda
tyčiotis iš baltakaklio, abejoja, ar jis išvis yra vyras. Kai kurie aplinkiniai prisijungia, o kiti tiesiog stebi ir
juokiasi. Baltakaklis yra viešai išniekinamas už jį stipresnių vyrų ir negali tam pasipriešinti. Studentui,
inteligentui, bandžiusiam išgelbėti jaunuolį, yra užlaužiamos rankos ir jis yra priverčiamas stebėti šį
žiaurumą. Veiksmų įkarštyje studentas klausia savęs: ,,Kokia mano vieta šitoje siloso duobėje?“ Šie
žodžiai atspindi sovietinio režimo gniaužtuose atsiradusių( atsidūrusių) to meto Lietuvos žmonių būseną.
Žmonės jautėsi esą savotiškoje siloso duobėje, kuri novelėje simbolizuoja išniekintą Lietuvą ir jos žmonių
moralinių vertybių griūtį. Darbininkai, niekinę baltakaklį, atspindi sovietinės santvarkos galingumą ir
niekšiškumą, o baltakaklis atlieka apsiginti prieš šią santvarką nesugebančio Lietuvos piliečio vaidmenį.
Žmogaus moralinių vertybių žlugimas novelėje yra pavaizduojamas per studento poelgius.( nebereikėjo
grįžti, pasikartojimas) Jis nori padėti baltakakliui, tačiau yra sulaikomas darbininko ir yra priverstas
stebėti niekinimą. Pasibaigus jaunuolio kankinimui, studentas yra paleidžiamas, bet nebando kovoti prieš
vykusį žiaurumą, jis palūžta blogio akivaizdoje. Pasiduodamas už jį galingesnei jėgai, studentas prisitaiko
prie to paties blogio ir tai parodo jo moralinių vertybių žlugimą. Toks pamatinių vertybių degradavimas
aktualus ir šiais laikais. Tikromis Lietuvos partizanų istorijomis paremtame Giedriaus Tamoševičiaus ir
Vytauto V. Landsbergio vaidybiniame filme „Poetas“ pasakojama tikra ir unikali Lietuvos partizanų
išdavystės istorija. Už antisovietinę literatūrą išmestas iš Lietuvos TSR rašytojų sąjungos, gabus poetas
Kostas buvo priverstas bendradarbiauti su sovietų saugumo struktūromis. Jis turėjo pasirinkti: ar klausyti
širdies balso, ar išduoti partizanus ir tapti žymiu poetu. Galų gale Kostas išdavė partizanus. Tai parodo jo
prisitaikėliškumą prie galingesnės jėgos, pavaizduojamas jo moralinių vertybių žlugimas. ,,Kaip
gyvenimas pamėtys, ten ir mesis,“ – taip kalbama apie poetą, tačiau ši citata puikiai apibūdina ir Apučio
novelėms būdingą žmogaus paveikslą. Konformistiškai prisitaikantis žmogus nėra pakankamai stiprus
pasipriešinti blogiui, dėl to jis atsisako savo pamatinių vertybių. Taigi, galima teigti, kad žmogaus
pamatinės vertybės žlunga, kai jis konformistiškai prisitaiko prie žiaurumo ir nebando prieš jį kovoti. 
Tema - 6 , arg. -5 , kont. -3 , strukt. -3   iš viso: 34  , raš.-15   ,skyr. -14 , gram.-8 , stil. -17 , iš viso tšk. - 88 ,
pažymys -9 
Egluže, didelė apimtis, ar užteks laiko parašyti dvi tokias? Stenkis nesikartoti, negrįžti prie minties , kurią
jau minėjai. Taip ,, užauga” apimtis.